„Lietuvoje aš neatsimenu atvejo, kad dėl politinių klaidų, o ne dėl asmeninių skandalų – tikrų ar netikrų, koks nors ministras būtų atsistatydinęs. Tiesą sakant, nelabai daug tokių reiškinių ir Vakarų demokratijose. Mes nesame girdėję, pavyzdžiui, kad Angela Merkel ketintų atsistatydinti už savo migracijos politiką ar Borisas Johnsonas dėl Brexito politikos, kurios yra aiškiai nepasisekusios Tai čia truputėlį abejonių dėl to kyla, bet jei šiaip kalbėtume apie politinę atsakomybę ir atsistatydinimus dėl jos, tai, manau, kad ir prezidentui taip pat reikėtų apie tai pagalvoti, nes jis yra užsienio politikos vadas“, – sakė ekspremjeras Aleksandras Abišala.

– Ar tai, kas dabar vyksta su „Belaruskalij“ ir trąšų tranzitu Lietuvoje, yra kieno nors politinė klaida? Nekalbėkime apie asmenybes, bet ar iš principo tai yra politikos klaida?

– Tai yra politinė klaida šitos Vyriausybės, nes ji nesuformulavo savo pozicijos ir nepasakė įstatymu ar kaip nors kitaip, ką reikia daryti įmonėms, nes laiko iš tikrųjų buvo. Ir tikrai buvo galima susitarti ir numatyti politinius žingsnius, ir daryti taip, kaip numatyta, – dėl to neabejotina. Tiesą pasakius, aš neatsimenu, kad kas nors iš Vyriausybės oficialiai būtų pasakęs, kad nuo gruodžio 9 dienos sankcijos „Belaruskalij“ įsigalios. Net jei jie ir nebuvo pasakę, tai turėjo pasakyti, nes visuomenėje, viešoje erdvėje, tai buvo svarstoma labai aiškiai. Manau, kad dauguma visuomenės suprato, kad sankcijos tikrai bus vykdomos ir, kad trąšos per Lietuvą nevažiuos.

Tai yra politinė klaida šitos Vyriausybės, nes ji nesuformulavo savo pozicijos ir nepasakė įstatymu ar kaip nors kitaip, ką reikia daryti įmonėms, nes laiko iš tikrųjų buvo.

– Jeigu šitas skandalas pareikalaus kokio nors politiko galvos, tai iš jūsų aš suprantu, kad tai bus pirmas kartas, kai kažkas bus atsakingas arba laikomas atsakingu už realios politikos klaidą, o ne už asmeninius skandalus.

– Manau, kad taip. Gal istorikai man primintų. Aš jau senas žmogus ir ne viską prisimenu, bet, noriu pasakyti, kad šioje istorijoje, kuri yra tikrai rimta ir pirma vidinė krizė ne išorės sukelta. Šviesioji pusė yra tai, kad žmonės, kurie nieko nešnekėjo apie sankcijas, arba kritikavo sakydami, kad su kaimynais reikia gyventi draugiškai, o ne sankcijomis, dabar aiškiai pasisako, kad sankcijų reikėjo. Šitas pozicijos konsolidavimas yra labai reikšmingas ir aš tikiu, kad prezidento nesutarimai su Vyriausybe taip pat turėtų baigtis matant, kokius rezultatus duoda nekoordinavimas politikos viduje.

– Kokio juodumo debesis yra pakibęs virš Ingridos Šimonytės? Taip pat jūs kalbėjote apie ministrų ir prezidento atsakomybę, nes jo atsakomybė yra užsienio politika, o I. Šimonytės?

– Kaltę ar klaidą priskirti reikia visiems. Klausimas, kokia yra bausmė teisinga ir tikslinga už šitą klaidą, aš čia nuomonės neturiu, bet aišku, kad užsienio reikalų ministro pasitraukimas sukeltų labai įdomią situaciją, kad didžiausia valdančiosios koalicijos partija savo vadovą išvestų iš Vyriausybės, nes tai yra labai neįprasta.

– Net jei būtų išspręstas politinės atsakomybės klausimas, lieka teisinis arba techninis klausimas – ar šitie vagonai su baltarusiškomis trąšomis vis dar turėtų važiuoti į Klaipėdą per Lietuvos teritoriją?

– Manau, kad tikrai galima surasti būdą techniškai ir teisiškai išspręsti šį klausimą. Ir ar jie turi sustoti sustoti dabar, ar nuo Naujųjų metų, ar nuo balandžio 1 dienos, manau, kad nėra esminis klausimas. Esminis klausimas yra padaryti sprendimus, kuriais prisijungtume prie savo svarbiausių partnerių bausmės Baltarusijai. O svarbiausia prisidėtume prie realios bausmės Baltarusijos režimui, – ne žmonėms.

– Šitas sprendimas Lietuvai gali labai brangiai kainuoti. Kiek gali kainuoti? Ar mes kalbame apie dešimtis, šimtus milijonų? Kiek realūs tie skaičiai, apie kuriuos mes girdime kalbant politikus?

– Jei bus suformuluotas teisingas sprendimas, tai nuostoliai bus tik dėl negautų pajamų, o baudų už sutarties nutraukimą negali būti. Aš manau, tikrai yra išeičių.

– Ar sankcijos gali būti laikoma nenugalima jėga – forcemajore?

– Mano manymu, taip.