– Įtariu, kad jūs puikiai suprantate, ką tie politikai patiria šiom dienom, tiesa?

– Manau, kad taip. Man šiek tiek sunkiau tai įsivaizduoti, nes jų padėtis kitokia. Aš niekada nebuvau renkamas politikas ir neatstovavau rinkėjams, o tai visai kita atsakomybės kaina. Kiekvienas politikas kalba ne tik savo, bet ir jį palaikiusiųjų vardu. Čia kyla dideli klausimai – kas juo nusivylia, kas ne.

– Politiniai oponentai, aišku, seka ir pastebi kiekvieną pasisakymą.

– Manau, kad kiekvienas politikas naudojasi visomis galimybėmis ir politika nėra labai kilni sritis, kad visi laikytųsi „neskųskime, nes negarbinga“ taisyklės. Jei pamatai, kur kitas politikas prasileidžia ir jeigu vartai atviri, „kali smūgį“.

– Kodėl feisbukas tampa tokia pavojinga erdve politikams ir kitiems viešiems žmonėms?

– Iš pirmo žvilgsnio, feisbukas atrodo kaip paprasta programėlė, kuri visiems veikia vienodai. Jei aš įsijungiu feisbuką, matau lygiai tą patį vaizdą, kurį mato ir Donaldas Trumpas ar Vytautas Landsbergis. Tačiau poveikis skirtingas. Žmonėms, kurie feisbuką naudoja tik šeimos naujienoms ar nuotraukoms dalintis, praktiškai nebūna jokių pasekmių – net jei jie kažką nusišneka ar įžeidžia. Blogiausiu atveju jie atsiprašo artimųjų. Tačiau tie, kurie turi dešimtis ar šimtus tūkstančių sekėjų, susiduria su kita realybe. Tai lygiai tas pats, kaip atsisėsti tiesioginiame eteryje ir sakyti tai, ką visi girdės. Be to, televizijoje gali būti taip, kad pasakai, kas pamatė, kas nepamatė, gal pamiršo. Tačiau čia viskas iš karto įrašoma amžinybei ir niekur nedings. Žmonės žino, kad jei kažkas nusišneka, pasako ne taip ar kažką įžeidžiančio, dažnai išsitrina. Bet ištrinti būna per vėlu, nes jau būna šimtai žmonių, kurie pasidaro ekrano nuotraukas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Čia dar vienas aspektas – kodėl vieni gali pasakyti daugiau, o kiti negali nusišnekėti nė kiek? Ir tai galioja ir politikams, ir kitiems. Pavyzdžiui, R. Žemaitaitis iš karto cituojamas, A. Širinskienė turi atsiprašinėti. Tačiau Dalia Grybauskaitė, buvusi prezidentė, prieš kelias dienas parašė, kad tai yra „kremlinio dvoko koalicija su fašistuojančių rudmarškinių prieskoniu“. Net ir Vytautas Landsbergis, jei skaitytume tarp eilučių jo eilėraščius feisbuke, sako, kad „balsavę už Blinkę vaikšto sulinkę“. Galima sakyti, kad ir jie dalyvauja patyčių kultūroje.

– Matote, nei V. Landsbergis, nei D. Grybauskaitė nebėra šalies valdžioje – jų mandatas yra tik moralinis.

– Bet ar jie neturėtų rinkti žodžių taip, kaip, pavyzdžiui, R. Žemaitaitis, kuris yra pasižadėjęs rinkti žodžius?

– Mes visi turime rinkti žodžius. Bet pagalvokime, ar R. Žemaitaitis būtų pažadėjęs rinkti žodžius, jei dabar nebūtų valdžioje, jei nebūtų išrinktas į Seimą ar jo partija nedalyvautų valdančiojoje koalicijoje? Nesu tikras, bet man atrodo, kad jei jis būtų tik žiūrovas, nesusiduriantis su realiomis politinėmis pasekmėmis…

– Bet jis gavo už tai, ką parašė feisbuke, kai jis buvo Seimo nariu, bet ne valdžioje, o visiškoje opozicijoje…

– Seimo narys vis tiek uždeda tam tikrą atsakomybės antspaudą. Kitose šalyse kalbama apie politikus, kurie yra „tefloniniai“ – nuo kurių viskas lengvai atšoka. Galėtume ilgai diskutuoti apie politikų pasisakymus ir jų susikurtą įvaizdį. Kai kuriems, priešingai, viskas „prikimba“ labai greitai.

Tie, kurie turi dešimtis ar šimtus tūkstančių sekėjų, susiduria su kita realybe.

– Gal geriausias patarimas būtų nieko nerašyti feisbuke apskritai. Bet taip neišeina, nes politikai nori. Ar turite patarimų naujai valdžiai, kuri rytoj prisieks?

– Manęs turbūt niekas patarimų neprašė, bet jei klausiate, galiu pasakyti, kad svarbu labai tiksliai apibrėžti, ar tai, ką ketini parašyti dabar, yra tavo saviraiška, nuotaikos ir emocijų išraiška ar profesinės veiklos instrumentas.

– Tai labai sunku padaryti 1 val. nakties, kai kyla labai genialių minčių, ar ne?

– Taip, tai priklauso ir nuo paros laiko, ir nuo kitų aplinkybių. Bet juk, pavyzdžiui, politikas nepateiks įstatymo projekto 1 val. nakties vedamas emocijų. Greičiausiai jis lauks ryto ir dar aptars su kolegomis prieš ką nors siūlydamas. Lygiai taip pat jis turėtų žiūrėti ir į savo pasisakymą feisbuke – kaip į pasisakymą Seimo salėje ar Vyriausybės posėdyje.