Su Liberalų sąjūdžiu į Europos Parlamentą patekęs pokerio virtuozas ir verslininkas Antanas Guoga prisipažįsta esąs gabus ir talentingas. Maža to, europarlamentaro žodžiais, netrukus turi pasirodyti knyga apie jo gyvenimą — „20 sekundžių drąsos“. „Tai bus labai atvira knyga, kas nebūdinga šiandienos politikams. Norėjau papasakoti apie save drąsiai, kad žmonės nebijotų klaidų ir jas pripažintų. Svarbiausia —nebijoti to savo prisipažinimo“, — LRT.lt sakė liberalas.

Ar jau visas savo klaidas suskaičiavote?

Dar ne visas. Bet bent jau — dalį.

Kaip vertinate dabartinę politinę situaciją Lietuvoje?

Mano galva, situacija – katastrofiška. Tauta nyksta, o naujų politinių idėjų dabartiniai valdantieji neturi. Nors socialdemokratai sako, kad viskas gerai, tačiau, esant premjeru jų lyderiui Algirdui Butkevičiui, mes jau praradome 100 tūkst. Lietuvos gyventojų. Tai sudaro 3 proc. visų dabartinių šalies gyventojų. Ir emigracija niekaip nesustoja. Išvažiuoja jauni, gabūs ir darbingi žmonės.

O gal vis dėlto Lietuvoje nėra taip blogai? Gal jaunimas išvažiuoja į užsienį, tiesiog norėdami pasidairyti po pasaulį, įgyti vakarietiško gyvenimo patirties, savarankiškumo? Gal išvažiuoti iš Lietuvos kuriam laikui jau tapo gyvenimo norma, nieko net neieškant tėvynėje?

Manau, kad ieško, bet jaunimas beveik nedalyvauja valstybės valdyme ir jos ateities kūrime. Reikėtų pripažinti, kad šalį vis dar valdo sena komunistinė nomenklatūra. Ji nemąsto ir neplanuoja gyvenimo daugiau, nei vienus rinkimus į priekį. Blogiausia, kad Lietuvoje nėra gyvenimo plano dvidešimčiai ateities metų ir kad nėra vyriausybių darbo tęstinumo. Be to, reikėtų pripažinti, kad situacija šalyje — bloga. Jeigu nieko nedarysim, tai po aštuonerių metų nebus iš ko mokėti pensijų.

Ko gero, jūsų ne vienas žmogus yra klausęs, kodėl sugrįžote į Lietuvą, jei čia taip blogai?

Todėl, kad norėjau gyventi prasmingai, įdomiai ir su iššūkiais. Ir mano senelis buvo toks pat žmogus. Jis emigravo iš Lietuvos 1910 m., JAV dirbo pas Henry Fordą, užsidirbo pinigų, o po dešimties metų, sugrįžęs į Lietuvą, nusipirko dvarą ir puikiai gyveno, kol neatėjo komunistai.

Greičiausiai būtumėte nesunkiai patekęs į Seimą. Kodėl nusprendėte išvykti į Europos Parlamentą?

Kai buvau pasiruošęs pasukt į politiką, artėjo rinkimai į Europos Parlamentą. Surinkau daugiausia rinkėjų balsų.

Neįtikėtina. Juk Lietuvoje tada jus dar mažai kas pažinojo.

Daug dirbau. Važinėdamas po Lietuvą, sukoriau 42 tūkst. kilometrų. Susitikau su daugybe žmonių. Todėl Europos Parlamentas man buvo tikras išbandymas, bet ten jaučiuosi tinkamas, nes puikiai moku angliškai, dirbu komitete, kurio veikla susijusi su verslu. Todėl man jame net per lengva. Pats sau įrodžiau, kad sugebu dirbti Europos Parlamente.

Apskritai laikausi nuostatos, kad apie savo darbą reikia galvoti pozityviai. Esu aktyvus ir matomas. Gal dėl to esu vienas iš dvidešimt aštuonių įtakingiausių europarlamentarų.

Kas lėmė tokį pripažinimą?

Sugebėjau išsiaiškinti, kas Europos Parlamente išplatino knygą „Red Dalia“ („Raudonoji Dalia“, knyga apie prezidentę Dalią Grybuaskaitę — LRT.lt). Mano iniciatyva buvo peržiūrėti vaizdo kamerų įrašai ir išsiaiškinta, kad knygą platino europarlamentaro Rolando Pakso frakcijos darbuotojai. Jie buvo atleisti iš darbo.

Ar jums padeda dirbti Europos Parlamente tai, kad esate lošėjas?

Nežinau, kiek tai padeda, tačiau žmonės bent jau žino, kad esu gabus bei talentingas. Ir tai, kad esu laimėtojas. Vis dėlto aš esu ir Azijos — ir Europos pokerio čempionas. Nugalėjau šimtus žaidėjų ir laimėjau 5 mln. JAV dolerių iš prizinių fondų.

Man pokeris — ne galimybė išlošti pinigų, o sportas ir intelektualus žaidimas, kurio dėka galima išmokti strateginio mąstymo bei valdyti pinigus. Jei politikai mokėtų žaisti šachmatais ar pokerį, o dar geriau — abu žaidimus, tai šie sugebėjimai jiems labai praverstų, galvojant apie ateitį, turint bent kelis ėjimus į priekį.

Koks bus jūsų ėjimas prieš Seimo rinkimus? Dalyvausite juose?

Manau, kad senai nomenklatūrinei sistemai reikėtų mesti iššūkį. Ir tai reikėtų padaryti dabar, nors ir nejaučiu didelio noro draskytis politikoje. Tačiau matau, kad nėra naujų, jaunų veidų, o aš galiu būti naudingas Lietuvai.

Kur nusprendėte kandidatuoti?

Vilkaviškyje, vienmandatėje apygardoje mesiu iššūkį premjerui Algirdui Butkevičiui, nes, manau, jis šiuo metu nesusitvarko savo užimame poste.

Jūsų bendrapartiečiai yra dirbę labai aukštuose valdžios postuose — Eugenijus Gentvilas yra buvęs premjeru, ūkio ministru, vadovavo Klaipėdos uostui, Eligijus Masiulis dirbo susisiekimo ministru, Gintaras Steponavičius — švietimo ir mokslo ministru. Yra ir daugiau liberalų, dirbusių valdžios institucijose. Tai kodėl jie nesugebėjo, kaip jūs sakote, pakeisti tos nomenklatūrinės sistemos?

Ko gero, trūko drąsos ir patirties. Kita vertus, Liberalų sąjūdis neturėjo vyriausybėje didelės įtakos, nes buvo „po sparnu“ (konservatorių-krikdemų — LRT.lt). Reikia pripažinti, kad A. Kubiliaus vyriausybė struktūrinių reformų, kurios būtų galėjusios pagerinti žmonėms gyvenimą ateityje, neįvykdė. Be to, matau, kad Lietuvoje politikai vengia prisiimti atsakomybę už savo veiklą, darbą, savo komandas.

Tikiuosi, kad Liberalų sąjūdžiui pavyks pritraukti dar daugiau jaunų, gabių žmonių.

Per metus iki Seimo rinkimų?

Taip. Yra dar labai daug laiko.

Tačiau politiniuose kuluaruose jau seniai netyla kalbos, kad jūs konfrontuojate su partijos vadovybe ir anksčiau ar vėliau susikursite savo partiją. Kiek šiose kalbose tiesos?

Turėjau ir ateityje turėsiu siekį tapti partijos lyderiu. Bet šis mano siekis priklausys nuo rinkėjų. Kol kas tik mažas būrys žmonių nusprendžia, kas galėtų vadovauti Liberalų sąjūdžiui. Žinau, kad mums reikia reformų partijoje, tačiau nesu tas žmogus, kuris ją suskaldytų. Ir nesu iš tų, kurie bet kokia kaina siekia valdžios.

Aš esu įpratęs ir išmokęs pralaimėti bei pasimokyti iš savo klaidų. Gal rinkėjai mane įvertins, ir po rinkimų partijos sąraše būsiu pirmas. Viskas — rinkėjų rankose. Europos Parlamento rinkimuose partijos sąrašo lyderis buvo G. Steponavičius, tačiau rinkėjai situaciją pakoregavo, ir laimėjau aš.

Liberalų sąjūdžio stiprybė ta, kad partija leidžia jos nariams tarpusavyje konkuruoti.