– Tikrai čekiukų skandalas nėra išspręstas, nes kol kas atsakomybės politikai nėra linkę prisiimti. Kitaip tariant, mes kol kas nematome, kad kas nors būtų patyręs tam tikras sankcijas už tas veiklas. O tam tikri faktai vis dar – iškalbingi. Mes beveik kiekvieną dieną išgirstame vis naujų ir kiekvieną kartą vis dar kilstelime antakį. Tuo labiau, kad Andrius Tapinas anonsuoja, jog tęsinys po trumpos vasariškos pertraukos bus jau rudenį. Tai tikrai taip nėra, nes įstatymo pakeitimas yra problemos sprendimas tam tikra forma ateityje. Natūralu, kad to neužtenka, nes mes norime, kad žmonės, kurie taip darė,  prisiimtų atsakomybę ir kad tam tikras teisingumas vis dėlto įvyktų“.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Bet kas išbalins susitepusius politikus už praeitį? Ar tokie atsiprašymai, kaip „suklydau, pateikęs vieną ar kitą kvitą“, nors jis apmokėjo asmenines pramogas, tikrai priimtini? Arba tiesiog pinigų grąžinimai į savivaldas pasakius, kad „na, buvo tokia ydinga praktika“?

 – Na taip, šiandien irgi viena merė pasakė, kad tiesiog buvo tokia rutina. 43 kortelės yra tiesiog rutina. Ji nesiteikė netgi vykti į Seimą, į spaudos konferencijas su A. Tapinu būtent šia tema. Tai mes įsivaizduojame, kokio lygio, sakyčiau, tam tikras cinizmas. Aišku, dabar, aš manau, piliečiai deda labai daug vilčių į teisėsaugą, kad ji tars savo žodį. Nes kol kas nei partijos, nei politikai būtent to savo žodžio ir nepasako.

Šitas reguliavimas, kaip jau sakiau, yra į ateitį. Jis irgi, kaip bebūtų, yra paremtas tuo, kad politikai dirbs sąžiningai. Kaip ir Seime mes turime žmones, kurie gauna atlyginimą, bet pusėje balsavimų nedalyvauja, taip ir savivaldoje dabar mes galėsime turėti žmones, kurie neskirs daug laiko šitam darbui, bet gaus atlyginimą, kuris, na, dabar tampa ne toks ir mažas. Ar tarybų nariai tikrai užsidirbs šitą atlyginimą priklausys vėlgi nuo jų sąžinės. Sąžinės privalomumo į įstatymą neįrašysi. Todėl aš ir sakau, kad labai daug kas priklauso nuo asmeninio politikų atsakomybės jausmo ir dar labai daug kas priklauso nuo to, kokį toną užduoda pačios partijos ir kokius reikalavimus jos kelia. Kol kas aš nematau iš politinių partijų noro kelti politikams tuos reikalavimus, nes mes matome, kad net ir tie, vadinkime, problemos sprendimo keliai su jau galimai prasikaltusiais asmenimis yra tik žodiniai. Pažiūrėkime į kai kurias partijas, kurios kalba apie ir narystės sustabdymą partijose. Na ir kas? Prasideda ikiteisminiai tyrimai ir vis tiek niekas tos narystės nestabdo.

 – Bet ar čia neveikia tai, kad partijos supranta, kad prisidirbę yra visi, ir visi nuoširdžiai tikisi, kad rinkėjai per artimiausius ketverius metus pamirš tuos daugiau ar mažiau prisidirbusiu?

– Aš manau, kad taip ir yra. Kitaip tariant, visiems blogai, ir rinkėjas yra tarsi tas kraštinis, nes jis turės rinktis iš tų visų blogų. Tuo labiau, kad rinkėjas yra priverčiamas su ta padėtimi kažkuria prasme netgi susitaikyti, arba, kaip aš sakau, dabar visi lūkesčiai yra, na, į teisėsaugos pusę, iš jos dabar yra laukiama kažko, tikimasi. Taip, manau, kad partijos dabar stengiasi šiek tiek pasislėpti, šiek tiek ignoruoti tą klausimą ir tikisi rinkėjų trumpos atminties, palankaus efekto, kad visa tai tiesiog išsikvėps, rinkėjas pamirš ir vėl balsuos už tuos, kuriuos partijos pasiūlys. Čia yra ne kartelės kėlimas sau, bet tikėjimasis, kad rinkėjai tos kartelės aukščiau irgi nepakels.