–  Premjeras Gintautas Paluckas teigia, kad Lietuva – saugiausia, kokia yra buvusi, atsižvelgiant į visas aplinkybes ir istoriją. Tuo tarpu britų premjero komunikacija yra visiškai kitokia – jis teigia, kad Rusija kelia išskirtinę saugumo grėsmę Europoje. Kuri komunikacija ir koks priėjimas prie visuomenės yra teisingas? Ar reikia raminti, ar vis dėlto palaikyti tam tikrą įtampą? Kaip reikėtų komunikuoti?

– Aš visgi manau, kad situacijos yra labai skirtingos. Man atrodo, Jungtinės Karalystės premjeras gali sau labiau leisti taip pasakyti. Abejoju, kad Jungtinės Karalystės gyventojai jaučia tokią tiesioginę grėsmę, kaip mes ją jaučiame. Mūsų premjeras, matyt, geriau supranta, kad žmonės yra įsitempę ir kad karo grėsmė yra gerokai realesnė nei kitose šalyse. Bet jei galvotume apie tai, ar tikrai lengva mus nuraminti, manau, kad nelabai. Žmonės vis tiek mato situaciją ir supranta, kad ji keičiasi. Be to, egzistuoja didelis neapibrėžtumas. Niekas negali tiksliai pasakyti, koks yra grėsmės lygis dabar ir koks jis bus po kelių mėnesių ar metų. Mūsų premjeras to taip pat negali nuspėti, kad ir kaip jis būtų informuotas ar įžvalgus, nes situacija yra pernelyg dinamiška. Todėl man atrodo, kad bendrai komunikacijoje svarbiausia ne tiek raminti, kiek kalbėti apie tai, ką mes, kaip valstybė, galime daryti ir ką kiekvienas asmeniškai gali nuveikti.

– Kokių priemonių valdžios atstovai galėtų imtis, kad visuomenei būtų ramiau? Kaip jūs ir paminėjote, situacijos skirtingos, bet, pavyzdžiui, kalbant apie Lietuvą?

– Manau, kad žmonėms svarbu girdėti ne tik abstrakčias frazes apie tai, jog esame NATO nariai. Taip, tai konkreti informacija, bet mes tai jau žinome. Vietoj to, reikėtų kalbėti apie pasirengimo planus – kas daroma šiuo metu, kokių papildomų veiksmų imamasi ir kokie konkretūs žingsniai yra planuojami ateityje. Ir, man atrodo, asmeniniame lygmenyje mums kiekvienam svarbu žinoti savo vaidmenį. Tai reiškia suprasti, kaip valstybės vadovai mato situaciją ir ką kiekvienas žmogus turėtų daryti – ar jam reikėtų ruoštis, ar ne.

Taip pat svarbu ir mums patiems asmeniškai įvertinti situaciją. Kai viskas yra taip neapibrėžta, ką žmonės daro? Skaito įvairias naujienas, gilina žinias, tarsi bando sumažinti neapibrėžtumą. Jie galvoja, kuo daugiau perskaitysiu, tuo geriau suprasiu, kokia yra grėsmė, paklausysiu išmanančių žmonių ir man taps aišku. Tačiau ar tai sumažina neapibrėžtumą? Ne. Kad ir kiek skaitytum, vis tiek negali tiksliai suprasti, kas bus ir kas laukia ateityje. Dėl to, sakyčiau, mums kiekvienam reikėtų mažinti neapibrėžtumą kitais būdais. Tai reiškia konkrečiai pagalvoti, ką aš daryčiau? Ar likčiau čia su šeima, ar imčiausi kokių nors veiksmų? Jei bandyčiau pasitraukti, ar žinau kur? Jei lieku čia, ar turiu pakankamai atsargų – maisto, vandens ir kitų būtinų dalykų? Tai, žinoma, nesumažins bendro situacijos neapibrėžtumo, tačiau gali suteikti asmeninį ramybės jausmą. Jei įvyktų blogiausias scenarijus – kurio nė vienas nenorime ir kuris, tikėkimės, niekada neįvyks – bent jau žinosiu, ką darysiu. Realybė, žinoma, gali būti kitokia, bet turėdamas bent jau minimalų planą, jausčiausi labiau pasirengęs.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Manau, kad dalis visuomenės bijo taip stipriai, kad net sąmoningai ignoruoja situaciją. Kai jiems sakoma, kad reikėtų pasiruošti, žinoti savo veiksmus, jie galbūt nenori apie tai galvoti, bet tai tikrai nesumažina nerimo. Bet ką daryti tokiems žmonėms?

– Tai jeigu kažkam pavyksta ignoruoti situaciją ir tas ignoravimas leidžia jaustis ramiau, tai kas aš būčiau, kad sakyčiau, ne, jūs neignoruokite, jaudinkitės, ruoškitės ir panašiai.

– Bet gal tie žmonės vis tiek jaudinasi ir nerimauja?

– Jeigu jau prieiname prie to, kad nerimas vis tiek yra, tai geriau imtis veiksmų – daryti tai, kas nuo tavęs priklauso, kad ir kas tai būtų, užuot tiesiog sėdėjus ir nerimavus. Pavyzdžiui, pastebėjau vieną dalyką: kai prieš trejus metus prasidėjo plataus masto invazija į Ukrainą, žmonės, kurie ėjo savanoriauti į nevyriausybines organizacijas, rinko paramą, jautėsi ramiau. Kai su jais kalbėjausi, jie sakė, kad jaučiasi geriau, nes darė tai, kas nuo jų priklauso. Jie negalėjo sustabdyti karo – tai nepriklausė nuo jų, bet bent jau darė tai, kas nuo jų priklauso. Jie nebuvo vieni, užsidarę kambaryje su telefonu ar televizoriumi – jie susitiko su kitais žmonėmis, bendravo, ir tai padėjo jaustis ramiau. Tai ir yra pagrindinė mano mintis – daug kas šioje situacijoje nepriklauso nuo mūsų. Nuo vieno žmogaus priklauso labai mažai. Todėl svarbiausia daryti tai, ką galime, ir tada tampa ramiau, kad ir kas nutiktų.

– Be to, svarbu suvokti, kad ši situacija – tai tam tikras status quo, kuris išliks kurį laiką. Mes gyvename su šiomis grėsmėmis ir jos neišnyks.

–  Būtent. Žinoma, galima tikėtis optimistiškų pokyčių, bet nuojauta kužda, kad ši pasikeitusi situacija išliks ilgam ir mums reikia išmokti su ja gyventi.