„Yra tam tikra kalba, yra tam tikri indikatoriai, kurie yra vertinami, yra vertinama laiko distancija. Ir dėl to labai svarbu palikti padaryti tą darbą profesionalams – jeigu mes norime turėti nacionalinį sutartą atsakymą“, – interviu laidoje „ELTA kampas“ teigė K. Budrys.

Visgi, kodėl, jo manymu, ministro G. Landsbergio pozicija taip kardinaliai skiriasi nuo to, kaip situaciją vertina Daukanto aikštė, K. Budrys nesiėmė spėlioti. Tačiau pabrėžė – prezidentas Gitanas Nausėda krašto apsaugos klausimais yra vienas nuosekliausių politikų.

Respublikos prezidentas yra bene nuosekliausias nacionalinio saugumo prioritetų, tikslų temoje.

„Respublikos prezidentas yra bene nuosekliausias nacionalinio saugumo prioritetų, tikslų temoje“, – kalbėjo jis, primindamas G. Nausėdos raginimus įtraukti didesnį finansavimą krašto apsaugai ir visuotinį šaukimą į 2022 m. parlamentinių partijų susitarimą dėl gynybos politikos.

„(...) Akivaizdu, kad tiems politiniams tikslams ne visi pritaria. Dėl to ir visuotinio šaukimo mes iki šiolei neturime arba ta diskusija yra aptrupėjusi. Lygiai taip pat kaip ir finansavimas gynybai – pakyla, nusileidžia, pakyla, nusileidžia...“ – aiškino prezidento patarėjas.

Ir nors diskusijos dėl didesnių asignavimų gynybai bei visuotinio šaukimo vėl grįžta į viešąjį debatą, K. Budrys svarsto, ar nebuvo praleistas tinkamiausias momentas įvesti visuotinę privalomąją karinę tarnybą. Anot G. Nausėdos patarėjo, politinės sąlygos tokiems sprendimams artėjant rinkimams tik prastėja.

– Praėjusią savaitę viešojoje erdvėje surezonavo užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio perspėjimai dėl geopolitinės padėties. Pasak jo, Lietuvai būtina persvarstyti savo nacionalinio saugumo koncepciją. Prezidentas netrukdo sureaguoti – palinkėjo ministrui „atsisėsti ir nusiraminti“. Visgi, ar tikrai nėra pagrindo nerimauti?

– Žinoma, pagrindas nerimauti, žiūrint į bendrą situaciją, yra. Tai atsiliepia ir visuomenės nuotaikose, ir priimamuose sprendimuose. Į ką atkreipė dėmesį Respublikos prezidentas: paskutiniu metu tų dramatiškų pokyčių, kurie verstų mus persvarstyti grėsmes, persvarstyti jų intensyvumą, ką nors peržiūrėti – jų neįvyko. Tokių pokyčių nėra. Ta situacija, kurioje esame šiandien, ir tas galiojantis (grėsmių – ELTA) vertinimas, kuris yra šiandien, buvo priimtas prieš daugiau nei pusę metų. Darbus, kuriuos turime užsibrėžę, ir prioritetus, kuriuos esame nusistatę, kaip mato prezidentas, ką reikia padaryti – mes irgi turime išsirašę. Tai jis (prezidentas – ELTA) labiau atkreipė dėmesį į tai, kad nieko naujo neįvyko. Bet tai nereiškia, kad niekas nevyksta ir kad viskas aplinkui yra nesvarbu. To irgi nereikėtų perskaityti.

Atkreipsiu dėmesį, kad dar ankstyvą pavasarį, kai žvalgybos pristatė savo vertinimą, mes užsibrėžėme aiškų atsakymą dėl Rusijos grėsmių. Pirmas ir labai svarbus dalykas – Rusija yra ilgalaikė, tiesioginė karinė grėsmė NATO ir Lietuvai. Ši tezė reiškia, kad, remiantis ja, mes toliau organizuojame planavimą. NATO daro savo planavimą, atsižvelgdama į tai, kad Rusija yra tiesioginė karinė grėsmė, lygiai taip pat ir mes darome – jau ne vienerius metus – savo planavimus, atsižvelgiant į tai.

Kitas svarbus dalykas, į ką mums atsakė žvalgyba – per kiek laiko Rusija bus pajėgi atstatyti savo pajėgas į tokį lygį, kad galėtų kelti mums tiesioginę žalą, padaryti ją savo tiesioginiais veiksmais tiek regione, tiek NATO. Atsakymas buvo 5–7 metai. Čia ne šiaip sutartas kažkoks atsakymas ar nuomonė, tai vertinimas, kuriuo remiantis toliau turi vykti mūsų planavimas, mūsų pačių veiksmai. Dėl to, atsižvelgiant į šį vertinimą, ir Valstybės gynimo tarnyba priėmė sprendimus – ir dėl divizijos kūrimo, turėjome papildomų argumentų ir prieš NATO viršūnių susitikimą dėl regioninių planų ir pan.

Neisiu į detales, bet toks yra nuoseklumas. Dėl to, jeigu manome, kad kažkas įvyksta kitokio: sakykime, kažkoks didelis įvykis ar didelis pokytis, nauja tendencija ar kažkas, ko anksčiau nebuvome įvertinę – grįžtame į laukelį ir iš naujo įvertiname grėsmes.

 Labai svarbu palikti padaryti tą darbą profesionalams.

Su grėsmėmis – būsiu šiek tiek nuobodus, nes daug metų tai buvo mano pagrindinė duona – yra vertinimas su specifine, preciziška metodika. (...) Yra tam tikra kalba, yra tam tikri indikatoriai, kurie yra vertinami, yra vertinama ta laiko distancija. Ir dėl to labai svarbu palikti padaryti tą darbą profesionalams – jeigu mes norime turėti nacionalinį sutartą atsakymą.

– Bet sutikite – tiek Prezidentūra, tiek Užsienio reikalų ministerija disponuoja panašia informacija ir žvalgybos duomenimis. Kaip tuomet paaiškinti tą skirtingą požiūrį, kai ministras, praktiškai, panikoje, o Prezidentūra – nors pripažįsta grėsmes, bet daugiau demonstruoja stoišką ramybę?

– Respublikos prezidentas yra bene nuosekliausias nacionalinio saugumo prioritetų, tikslų temoje. Ko siekia savo veiksmais. Kad nereiktų užbėgti nuo pat kadencijos pradžios, imkite laikotarpį nuo 2022 metų pavasario. Tai kaip vienas atskaitos taškas, kurį galima paimti ir pasitikrinti: (buvo – ELTA) pakvietimas iš Respublikos prezidento parlamentinėms partijoms sutarti dėl pagrindinių nacionalinio saugumo principų. Kovo mėnesį buvo suorganizuotas susitikimas Prezidentūroje ir prezidentas, kreipdamasis į partijų atstovus, sakė: turiu bent 5 prioritetus, kuriuos labai norėčiau, kad jūs užfiksuotumėte savo partijų susitarime. Tai buvo visuotinė gynyba, visuotinis šaukimas, 3 proc. nuo bendrojo vidaus produkto, civilinė gynyba, civilinė sauga karo metu, žvalgybos stiprinimas, priimančios šalies parama. 6 dalykai. Ties šiais punktais Respublikos prezidentas nuosekliai dirbo – kaip ir dėl gynybos finansavimo didinimo.

Beje, specialiai pasikėliau įrašus – tuo metu, kai jis kreipėsi į partijas, sakė: kaip jūs visi ir sutariate, tikiuosi, kad bus ir įrašyta (tikslas dėl gynybos finansavimo – ELTA). Tuo metu, 2022 m. kovo mėnesį, net nebuvo ginčo tarp partijų dėl to, kad reikia kelti iki 3 proc. BVP.

Respublikos prezidentas yra nuoseklus – sako, kad visuotinio šaukimo mums reikia, (...) mums reikia didinti gynybai finansavimą ir visi kiti dalykai, ką išvardijau. Ties kai kuriais esame tikrai pasistūmėję – dėl visuotinės gynybos principų Respublikos prezidentas dėjo daug pastangų.

Dėl to šiandien, 2023 m. lapkritį, sakyti, kad mes turime naujų tikslų, naujų kažkieno dar neįvardintų uždavinių nacionalinio saugumo srityje – na, tai nevisai teisinga. Mes juos turime įsivardinę, tik turime skirtingą politinį dėmesį ir skirtingas politines pastangas to pasiekti.

– Ar, vertinant praėjusios savaitės ministro pareiškimus, tarp jūsų eilučių galima įskaityti mintį, kad Užsienio reikalų ministerija nevisai nuosekliai į tai žiūrėjo?

– Nenorėčiau vertinti taip, kad tai yra ministerija ar viena iš vykdomosios valdžios institucijų, politinė jėga ar politinis lyderis – nenorėčiau priskirti, kas taip sako. Bet akivaizdu, kad tiems politiniams tikslams ne visi pritaria. Dėl to ir visuotinio šaukimo mes iki šiolei neturime arba ta diskusija yra aptrupėjusi. Lygiai taip pat kaip ir finansavimas gynybai – pakyla, nusileidžia, pakyla, nusileidžia... Kaip ir kiti klausimai.

Žinoma, kad bendro sutarimo nebuvo. Dėl to ne viskas ir atsidūrė ir partijų susitarime – visuotinis šaukimas ir 3 proc. jame ir neatsidūrė.

– Apie visuotinį šaukimą ir finansavimą gynybai dar pakalbėsime. Bet grįžkime prie to, ką kalba ministras G. Landsbergis. Vertindamas tai, kokie pokyčiai gali įvykti Jungtinėse Valstijose, jeigu po prezidento rinkimų į Baltuosius Rūmus grįžtų Donaldas Trumpas, ministras kelia klausimą, ar NATO išliks tuo esminiu saugumo garantu. Ar prezidentui kyla tokių abejonių?

– Žinoma, kad tai (rinkimai JAV – ELTA) bus didelis veiksnys. Žinoma, kad kitų metų rudenį žiūrime į rinkimus Jungtinėse Valstijose – netgi kalbant ne tiek apie pačius rinkimų rezultatus, bet apie patį debatą užsienio politikos tema. Aišku, jis yra nedidelis – Amerika yra susikoncentravusi į tai, kas vyksta pas juos. Bet tiek, kiek yra Ukrainos temos, saugumo situacijos Europoje temos – JAV rinkimuose mums tai yra labai svarbu, nes tai formuluoja pozicijas ateičiai. Tai yra pagrindinis svarbiausias sąjungininkas ir, kaip parodė karas Ukrainoje, tai yra pagrindinis saugumo nešėjas Europoje, pagrindinė šalis, kuri gali duoti tai, ko mes Europoje neturime. Dėl to kam nors pervertinti JAV įtaką Europoje yra tiesiog neįmanoma, nes ji yra milžiniška ir mums gyvybiškai svarbi. Tai, kad mes kitais metais daug apie tai kalbėsime, yra visiškai natūralu.

Kitas dalykas, susijęs su NATO – išskirčiau politinės valios, sprendimų priėmimo dalį ir kitą NATO pajėgumų dalį. Kuo aš tikrai neabejoju – 5–uoju straipsniu, kad bus valia priešintis, kad NATO aktyvuos 5–ąjį straipsnį ir bus įjungta visa mašinerija to, kaip mes ginamės.

Žinoma, tam, kad viskas būtų efektyvu, turi būti pilnai išpildyti ir kiti straipsniai. Tai yra 3–iasis straipsnis, kuris sako, kad valstybės turi prievolę užtikrinti savo pajėgumus, kad galėtų pačios gintis. (...)

Kitas labai svarbus su tuo susijęs dalykas – tai, kad tie pajėgumai, kuriuos mes jungiame, jie turi būti suplanuoti, numatyti, planai, kaip jie bus įgyvendinti, sudėlioti, prapratybinta ir pan. Todėl mums buvo labai svarbu ir regioniniai gynybos planai, operaciniai planai. Mums taip pat labai svarbu, kad atsirastų taktiniai planai (...), kad mes į juos pilnai įsikomponuotume su savo planavimu – kad visa tai nuolat pratybintume.

Dėl to 5–asis straipsnis savaime yra nekvestionuotinas. Aš jo nekvestionuoju – atvirai ir nuoširdžiai. Neturėtume į jį susivesti, bet turėtų už to būti pajėgumai. Dėl to mes pasakome, kad turi būti 2 proc. BVP minimumas gynybai, turi būti geri planai, turi būti daugiau pratybų. Lygiai taip pat, kaip kalbame apie savo kariuomenę. Abejojimas tam tikrais pajėgumais, kad mes jų laike ar apimtyje neturime, nereiškia, kad abejojame kariuomenės valia priešintis ar mūsų pačių pasirengimu kaip tokiu. Žinoma, kad jis yra. Aš jo visiškai nekvestionuoju. Bet jam turime duoti atitinkamus įrankius. Lygiai taip pat su NATO planavimu.

Čia yra daug sluoksnių. Mes dar nekalbame apie strateginę saugumo politiką, kur yra, sakykime, ir gynybos politika. Viskas yra tarpusavyje persidengę. Žinoma, kad šiuo laikotarpiu, kai atsiranda daugiau neapibrėžtumo, vienas kietas dalykas, į kurį tikrai gali atsispirti – tai geležis. Ta geležis, kurią turi kariuomenė.

– Kalbėdamas apie gresiantį pavojų, ministras G. Landsbergis referuoja į situaciją Ukrainoje. Politiniuose kuluaruose kalbama, kad Kyjivas tam tikrų Vakarų lyderių yra spaudžiamas eiti derybų link. Jūs minite grėsmių ataskaitos duomenis, kad Rusija savo pajėgumus gali atstatyti 5–7 metų laikotarpyje (...). Jeigu, tarkime, pusmečio bėgyje Ukraina priverčiama derėtis, ar mes vis dar kalbėtume apie tą patį 5–7 laikotarpį, ar Rusija gali greičiau atstatyti savo pajėgumus?

– Teisinga jūsų pastaba. Žvalgybos padarytas vertinimas – jame yra daugybė įvairiausių veiksnių, nusisuksi sprandą juos visus apskaičiuodamas – buvo darytas, esant toms pačioms sąlygoms, ceteris paribus. Niekas nesikeičia, reiškiasi, karas Ukrainoje vyksta tokiu pačiu tempu. Vykstant karui (Rusija – ELTA) gali atstatyti (pajėgumus – ELTA) per tokį laikotarpį.

Jeigu jis pasibaigia anksčiau (...), tai reiškia, kad tas laikotarpis dar labiau sutrumpėja. Vienareikšmiai. (...) Tos sąlygos būtų daug blogesnės. (...)

– Kiek dar sutrumpėtų tas terminas?

– Jis sutrumpėtų priklausomai nuo to, kada, kur ir kas sustotų. Dabartinės Rusijos pajėgos – ir vakarų karinėje apygardoje – yra aptrupėjusios, permestos į Ukrainos frontą. Žinoma, jos grįžtų atgal. Bet ekonomika jau yra statoma ant karo ekonomikos bėgių. Gamyba yra trys pamainos non–stop dirbantys pagrindiniai fabrikai, gaminantys tankus „Uralvagonzavod“ ar pėstininkų kovos mašinas, traukiant jas iš atsargų, atnaujinant ir panašiai. Mašina yra užsukta.

Visuomenės šovinizmas yra aukštame lygyje. Šiaip nusiteikimas prieš Vakarus, kad yra kariaujama, yra didelis. Įvardinu tas aplinkybes, kurias mes jau žinome šiandien. Nežinia, kaip jos atrodytų po tokių įvykusių galimų derybų.

 Lietuvos pozicija – Ukrainai niekas negali primesti sąlygų, kada ji turėtų eiti ir derėtis.

Tik primenu, 2014 metais kokia kilo vadinama „Krymnash“ šovinizmo banga Rusijoje, kai buvo visiškai neteisėtai aneksuotas Krymas ir paimtas iš Ukrainos. Toks įkvėpimas – kur toliau imsimės, kur toliau eisime. Tokia visa nuotaika. Dėl to tai būtų labai žalingas scenarijus.

Dėl to mes, politinė Lietuvos bendruomenė, labai atidžiai stebime bet kokias indikacijas, jeigu kas nors, kur nors kalba apie derybas ar stūmimą į derybas – ką tai reiškia mūsų reiškiamos pozicijos žodžiais: sakome, Ukrainos sąlygomis ir tada, kai tai atrodys reikalinga ir priimtina Ukrainai. Reiškiasi, Lietuvos pozicija – Ukrainai niekas negali primesti sąlygų, kada ji turėtų eiti ir derėtis.

– LRT televizijai kariuomenės vadas Valdemaras Rupšys teigė, kad, jo vertinimu, artimiausiu metu Rusija neturės tokių pajėgumų, kad užpultų kažkurią NATO valstybę. Visgi, gal turėtume galvoti ir prognozuoti ne tam tikrus konvencinio karo aspektus, bet įvairias hibridines atakas, teroristines atakas, provokacijas? Ir gal jau tai matome – situacija Suomijoje, Baltijos jūros kritinių infrastruktūros objektų incidentai. Ar tai nėra tos tendencijos, apie kurias kalba ministras G. Landsbergis? Kad jau dabar Rusija ir Baltarusija bando išmatuoti NATO raudonąsias linijas?

– Kariuomenės vado atsakymą tiksliai suskaičiau – pasiliekame visiškai tuose pačiuose vertinimuose, kaip kad ir aš minėjau, kurie nuo pavasario nėra pasikeitę. Tai reiškia, kad ketinimas iš Rusijos pusės buvo išreikštas, išsakytas ir niekas neabejoja, kad jis yra. NATO sutarta, kad neabejojame, kad yra toks Rusijos ketinimas. Pajėgumai priklausys nuo to, kada atsistatys. Ir artimiausiu metu jų nėra, nes jie yra sukoncentruoti visai kitoms užduotims Ukrainoje. (...) Kai ten nebereiks vykdyti užduočių, kryps į NATO – plius, atsistatys. Ir tada turime tą patį laikotarpį – 5–7 metus. Čia mes matome situaciją vienodai.

Ne tik priešininko iniciatyvos teisė yra spręsti, kas ir kada bus. Klausimas yra mums – ką mes veikiame tuos 5–7 metus? Sėdime, laukiame ar pastatome savo pajėgas į tokį lygį, kad atgrasome net svarstyti tokią galimybę (pulti – ELTA)? Mes nesame kažkokios aukos ar paveiktas daiktas – mes esame veikėjas, lygiai taip pat turintis savo iniciatyvos pusę.

Kalbant apie visą kitą nekonvencinių pajėgumų arsenalą ir kalbant ne apie tiesiogiai karines grėsmes, žinoma, mes jų ir patyrėme ir tebepatiriame. Spektras yra labai didelis. Ar tai yra savaime indikuojantis dalykas? Priklauso nuo situacijos. Mes negalime sakyti, kad tai yra įžanginė fazė, kad mus testuoja įvairiausiomis psichologinėmis operacijomis ar sekina mūsų viešojo saugumo pajėgas (...). Tai nėra būtinai susiję su neišvengiamu karinės jėgos panaudojimu, tačiau tai yra viena iš Rusijos ir Baltarusijos arsenale esančių priemonių. (...)

– Vėl į diskusijų erdvę grįžta ir visuotinio šaukimo klausimas – jūs tai minite kaip vieną iš tų dalykų, dėl kurio prezidentas pasisako nuosekliai. Bene prieš metus pradėta kalbėti apie šauktinių reformą. Visgi, ta reforma dar nėra pasiekusi Seimo. Nekeista, kad taip ilgai šis klausimas kabo ore?

– Turbūt, nesurenkama politinė valia ir neužtenka tos politinės lyderystės pravesti tą klausimą iš Vyriausybės į Seimą.

Nėra, kad nežinotume, ką reikia daryti. Ir ne viena Vyriausybė tą klausimą kėlė, ir studija buvo padaryta ne viena. Bet buvo argumentas – reikia paskaičiuoti, kiek mums visa tai kainuos. Skaičiavome, perskaičiavome, žinome skaičius, galime įvesti tam tikrą koeficientą, žinosime, kiek mums tai kainuos. (...)

Mes žinome, kad mums trūks karininkų, kad mums trūks korpuso seržantų, puskarininkių. Mes žinome, kad mums dar reiks papildomai pastatyti infrastruktūros. Mes viską žinome, ko mums trūks.

Bet tie darbai yra suplanuojami ir padaromi. Politinės sąlygos, sakykime, arba spaudimas – jos buvo prastesnės iki 2022 metų. Po 2022 metų piko, pavasarinių sprendimų (jų buvo daug gerų padaryta), jos yra prastėjančios. Galbūt mes tą momentumą jau pražiopsojome, jis eina žemyn. Jį reiktų vėl pakelti ir tai reiktų padaryti. Prezidentas sako, kad tai yra teisingas ir geras žingsnis.

Todėl pradėti tokias pusines diskusijas – pataisykime čia ir čia dabartinę šaukimo tvarką... Na, galbūt būtų iššvaistytas laikas, jų metu galėtume iškart daryti visuotinį šaukimą.

Politikai žino, ką reikia daryti, bet nežino, kaip tai padarius po to laimėti rinkimus.

Įgyvendinimas nebūtų toks, kad mes priėmėme sprendimą kovo mėnesį, įgyvendiname nuo rugsėjo. Reikėtų tam pasiruošti, suprantant, kad tai yra ilgametė programa. Taip, nebuvo tos valios politinėms partijoms sutariant dėl pagrindinių principų 2022 metais. Prieš rinkimus, tikėtina, jos bus dar mažiau. Tačiau prezidentas nuosekliai sako – pažiūrėkime, kas jums atrodo politiškai sunkiai išsprendžiama. Žinote, čia kaip tame žymiajame pasakyme – politikai žino, ką reikia daryti, bet nežino, kaip tai padarius po to laimėti rinkimus. Jeigu tame yra kažkokių politinių rizikų – aš esu įsitikinęs, kad, tinkamai supakavus, galima ir tai prastumti į priekį. Tuo labiau, kad visuomenė tam pritaria.

– Bet gal čia ir yra erdvė prezidentui parodyti lyderystę? Kaip kadaise, sakote, pažymėta, kad visuotinis šaukimas yra tai, į ką turėtume orientuotis – ir dabar, išeiti, pakviesti bendrai diskusijai partijas, institucijų vadovus. Šauktinių reforma „marinuojasi“, nes, kaip sakote, matyt nėra politinio sutarimo. Bet dėl visuotinio šaukimo, galbūt prezidentas vėl gali imtis veiksmų?

– Prezidentas tą nuolat ir daro – ir komentuodamas, beje, ir jūsų minėtą užsienio reikalų ministro vertinimą, kuriame jis sakė, kad reikia visuotinio šaukimo. Prezidentas sakė – taip, reikia visuotinio šaukimo, darom.

– Tik pasakymas yra viena, bet bandyti kontaktuoti, derėtis, kalbėtis, skatinti...

– Dar kartą padaryti tuos vertinimus, kur mes esame, buvo paprašytas ir kariuomenės vadas su ministru. Prezidentas ne vieną posėdį su jais turėjo. Galų gale, ir paskutiniai sprendimai, kurie buvo padaryti apie 2018 metus, buvo tokie, kad reikia po kažkiek metų neišvengiamai sugrįžti prie šito dalyko Valstybės gynimo taryboje. Ir mes turime prie to sugrįžti ir grįšime. Tai ta diskusija nėra padėta ir Respublikos prezidentas tikrai nuosekliai tą klausimą mygia – jeigu galima būtų taip išsireikšti – kad mes tai padarytume.

Bet tai nėra vien tik nuo jo valios priklausantis dalykas, nes yra viskas pastumiama į priekį. Tuo labiau, kad reikia pripažinti – dėl politinių sąlygų šalyje, tam tikrus dalykus, kartais visiškai paprastus, darosi vis sudėtingiau sutarti ir padaryti. Kaip kad, pavyzdžiui, papildomo skolinimosi galimybė kitų metų biudžete.

– Kalbant apie gynybos biudžetą, naujienų agentūrai BNS kariuomenės vadas V. Rupšys sakė, kad su dabartiniu finansavimu kariuomenės diviziją turėsime, veikiausiai, tik 2035 m. Atsiranda svarstymai, kad galbūt reiktų galvoti apie gynybos mokestį. Koks yra prezidento matymas šiuo klausimu?

– Jeigu tai yra tikra politinė pastanga, tikras sumanymas atrasti papildomų būdų tikslingai finansuoti gynybą – žinoma, kad reikia apie tai šnekėti ir diskutuoti. Tačiau aš nesu iki galo įtikintas, kad taip būtent ir yra.

– Kas kelia abejones?

– Dėl to, kad tai yra daugiau naudojama kaip kontrargumentas – argumentas blokatorius toliau diskutuoti, ko mums reikia gynybai jau kitais metais.

– Tarsi klausimas šiek tiek nutolinamas?

– Taip. Kai pradedame šnekėti apie tai, ką dar šiais metais esame sutarę papildomai finansuoti kitiems metams, iškeliamas klausimas – kodėl mes nedarome to, ką sutarėme dar prieš penkerius mėnesius. Tada pateikiamas kontrargumentas – o kur tada papildomi gynybos mokesčiai, kur kažkokia tai kita su mokesčiais susijusi tema. Tai pastatoma kaip užblankinanti tema.

Aš čia matau labiau politinės retorikos dalyką ir tam tikrą pozicionavimąsi negu tikrą šnekėjimą. Nes jeigu tokie projektai būtų (...), Respublikos prezidentas – kaip ir apie pačią mokesčių reformą – nuolat sakė: gerai, reikia, darykime. Lygiai taip pat kaip ir dėl papildomo finansavimo gynybai ar šaltinių jai paieškos.

Buvo iškelta iniciatyva dėl solidarumo mokesčio, kalbant apie bankų apmokestinimą. Prezidentas pilnai pritarė, rėmė šią iniciatyvą. Tai lygiai taip pat, jeigu mes turime konkrečius sumanymus ar dalykus, žinoma, kad reikia apie tai diskutuoti. Respublikos prezidentas yra tam atviras.

Bet pakalbėkime apie išlaidų dalį ir apie tai, kas buvo sutarta Valstybės gynimo taryboje vasarą – kokius projektus sutarta įgyvendinti būtent iki tų 2030 m. Pirmas bazinis dalykas visam kariniam planavimui (...) – tai priešo vertinimas. Jau minėjome – 5–7 metai. Ką Lietuva turi pasidaryti iki 2030 metų? Kokį operacinį pajėgumą turi turėti kariuomenė? Buvo kariuomenės pasiūlymas – steigti sausumos pajėgose diviziją, sukomponuoti ją iš įvairių kariuomenės rūšių papildomų elementų. (...) Papildomai divizijai steigti reikės pinigų – visų tiksliai sumų neatsimenu – bet jos buvo visos in corpore rodytos posėdžio metu, visi jas puikiausiai žinojo, kiek tai kainuoja. Tankų batalionas buvo viena iš sudedamųjų divizijos įgyvendinimo dalių. Ir Valstybės ginimo taryba priėmė sprendimą – kad diviziją reikėtų daryti sausumos pajėgose. Reikia – pritarta.

Antra – pilnas operacinis pajėgumas reiškia (divizija – ELTA), su sąjungininkų pagalba, turi būti sukomplektuota 2030 metams (...). Ir trečias dalykas – divizijai finansavimas yra skiriamas papildomai prie 2,5 proc., kuriuos skiriame kariuomenei dabar, papildomai prie tų, kurie skiriami priimančios šalies paramai Vokietijos brigadai. Tai reiškia, papildomai turi būti skirti (pinigai – ELTA) divizijai.

Peršoku laike į šių metų rudenį, kai buvo pateiktas pirmas Vyriausybės biudžeto projektas. Matėme, kad ten divizijai pinigų nėra numatyta. Dėl to Respublikos prezidentas ir iškėlė tą klausimą, sakydamas – mes dėl to sutarėme, kitiems metams nėra, kaip įgyvendinsime iki 2030 m. tai, ką sumanėme? Ir atsakymą pasakė kariuomenės vadas – neįgyvendinsime, reikės 2035 m.

Tada klausimas – ar mes turime tiek laiko ir ar yra protinga taip planuoti 10, 12, 15 metų į priekį? Respublikos prezidentas sako ne, nėra protinga. Tada siūlė įvairias su tuo susijusias išeitis. Viena iš jų – numatyti skolinimosi galimybę, į kurią, beje, irgi buvo atsakyta tam tikru priešiškumu ir oponavimu, kad prezidentas, suprask, nori praskolinti valstybę, pažeisti Mastrichto kriterijus ir pan., kas nebuvo tiesa. (...)

Turėjome daug viešo oponavimo. Dabar Vyriausybė antrame biudžeto projekte numatė tą skolinimosi galimybę ir teisingai padarė. Bet visą tą buvo galima padaryti be tokio didelio politinio susijaukimo ir lyg tai regimybės, kad mes iš esmės principingai dėl kažko nesutariame, sukūrimo.

– Pokalbio pabaigai norėčiau pakalbėti apie Prezidentūros ir Krašto apsaugos ministerijos santykius. Seimo koridoriuose tikrai tęsiasi diskusija apie, kaip buvo įvardinta, šiek tiek užgožtą krašto apsaugos ministrą. Jūs taip pat esate teigęs, kad tos įtampos tarp ministro Arvydo Anušausko ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Lauryno Kasčiūno yra matomos plika akimi. A. Anušauskas į tai sureagavo ir pasakė, kad tokie Prezidentūros svarstymai nėra solidūs ir apskritai jam tai priminė Rusijos propagandos naratyvus. Ar toks įvertinimas indikuoja apie įtampą tarp Daukanto aikštės ir ministerijos?

– Galiu patikinti, darbas vyksta lygiai tokia pačia tvarka, kaip būdavo ir anksčiau. Jis yra pakankamai intensyvus ir iš visų ministerijų (...) su Respublikos prezidentu jis yra išskirtinis vien dėl to, kad prezidentas yra vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas. Prezidentas turi reguliarius susitikimus su kariuomenės vadu ir ministru, jie yra dalykiški, darbiniai, iš anksto numatomi. Čia jokių pokyčių tikrai nėra ir pasikeitimo nėra.

Tas pats debatas, ta įtampa irgi vyksta ir yra normali politinėje sistemoje. Žinoma, kad greičiai ir bėgiai, kuriais juda Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas ir Krašto apsaugos ministerija, visuotinės gynybos srityje, kalbant apie pasirengimą karo metui, karo meto struktūrai, kas ir viešai debatuojama... Akivaizdu, kad yra tie skirtumai. Kiek tai yra normalus procesas, kiek tai yra, sakykime, politika kaip tokia – kiekvienu klausimu yra skirtingai. Bet aš nematau to kaip didelės ir esminės problemos.

Kaip tik mes turime, bendrai paėmus, labai daug ir gero sutarimo. Taip, yra sričių, kur mes nesutariame visi bendrai. Dėl visuotinio šaukimo – prezidentui parengus visuotinės gynybos planą, pereisime prie jo intensyvesnio įgyvendinimo, įtraukiant ir daugiau visuomenės. Visuotinės gynybos srityje, man atrodo, bus dar mažiau debato. Taip, matyt, pasiliksime prie skirtingų pozicijų dėl to, kada mes turėtume padidinti gynybos finansavimą, ir dėl visuotinio šaukimo.

Dabar valdančiosios partijos lyderiui irgi taip intensyviai prakalbus – turiu omenyje ministro Landsbergio pasisakymus apie visuotinio šaukimo poreikį – gal ir čia greičiau tas sutarimas atsiras.

– Pabaigai prisiminkime vasarą kilusį skandalą dėl tankų įsigijimo. Buvo daug diskusijų, ar ministras A. Anušauskas po Valstybės gynimo posėdžio paviešino riboto naudojimo informaciją, ar ne. Prezidentas pasakė, kad ministras paskelbė neviešintiną informaciją. Prokuratūroje vis dar tęsiasi tyrimas, renkama informacija, siekiant pasižiūrėti, ar galimai buvo atskleista medžiaga su riboto naudojimo žyma.

Pabaikite sakinį: jeigu prokuratūros tyrimas parodys, kad A. Anušauskas paviešino riboto naudojimo informaciją, tai prezidentas...

– Lauks specialistų, dirbančių su įslaptintos informacijos apsauga, vertinimo – ar gali toliau dirbti asmuo su įslaptinta informacija, ar ne.

– Kokie tai specialistai – iš ministerijos? Ar Paslapčių apsaugos koordinavimo komisija, kuri, rodos, vis dar nagrinėja šį klausimą?

– Nežinau detalių, kaip vyksta tas procesas, bet jie tikrai savo ekspertinę išvadą teikia. Man atrodo, palikta teisiniam įvertinimui, kaip ten viskas buvo. Ir jie tą atsakymą duos, juo bus vadovaujamasi.

Po vasaros įvykių vyko Valstybės gynimo tarybos posėdžiai – ir ne tik juose, bet ir kituose susitikimuose, kur aptarinėjama informacija su žyma „Slaptai“, prezidentas dirbo su krašto apsaugos ministru. Ir tiek. Ir toliau dirbs, nebent bus kažkokie sprendimai, kurie sukurs kliūtis krašto apsaugos ministrui toliau dirbti.

Grįžtant prie tankų – jūs jau paminėjote – ne čia didžiausia su tankais problema. Pinigų reikia tankams įsigyti ir į čia mes turėtume koncentruotis.