Ukrainiečiams pradėjus Kursko operaciją, Vladimiras Putinas vėl prabilo apie derybas ir taiką: esą ukrainiečiai derybų nenori, o Rusija, suprask, visada siekia tik taikos. Ką iš tiesų reiškia, kai Rusija prabyla apie taiką?
Derybos – neatsiejama Vakarų mentaliteto dalis. Visi karai baigiasi derybomis ir neretai – ilgalaike, kaip mėgta vadinti viduramžiais, „amžinaja taika“. Tai patvirtina skaitlingi istoriniai pavyzdžiai nuo XVII a. Anglijos ir Nyderlandų, iki XVIII a. JAV ir Kanados bei XX a. Prancūzijos ir Vokietijos.
Rusija gi niekada nebuvo ir nėra Vakarų civilizacijos dalis ir tarptautiniuose santykiuose bei ypatingai santykiuose su kaimynais vadovavosi vieninteliu principu – jėga. Kaimynai privalo jai paklusti arba išnykti. Vienintelis „priešnuodis“ – atsakyti dar galingesne jėga. Kitaip tariant, Maskva taikiai sugyvena tik su tais kaimynais, kurių prisibijo. Kitais atvejais, ir tai vėlgi įrodo istorija, bet kokią „taiką“ ar „paliaubas“ Maskva sudaro vienu tikslu – atgauti jėgas ir pulti vėl, arba nukreipti agresiją prieš kitą kaimyną.
Kalbant apie Rusijos ir Ukrainos karą, šiandien apskritai nėra jokio pagrindo kalbėti apie taiką ir aptariamos tik paliaubų galimybės. Ilgalaikė taika įmanoma bene vieninteliu atveju – jei Rusija pralaimėtų karą. Tačiau taip nėra – Maskva jaučia galios pranašumą ir taikos jai nereikia. Tuo metu paliaubos arba, tiksliau, konflikto įšaldymas galėtų būti jai priimtinu variantu, ypatingai, jei paliaubos sudaromos rusų sąlygomis, užleidžiant jiems tas teritorijas, kurias jie jau spėjo užgrobti.
Aurimas Navys/Asmeninio arch. nuotr.
Vakarų Europoje ir netgi JAV netrūksta „putinferštėjerių“, be atvangos kartojančių mantrą, kad Rusijai reikia duoti, ko ji nori ir tada ji nurims bei viskas grįš į prieškarines vėžes. Laimei, tai nėra vyraujanti nuostata, tačiau negalima atmesti jokių ateities scenarijų. Ko ukrainiečiai, o ir lietuviai, galėtų laukti, jei karo veiksmai būtų sustabdyti? Portalas kauno.diena.lt su karybos ekspertu, atsargos karininku Aurimu Naviu analizavo keletą viešoje erdvėje aptarinėjamų scenarijų, apimančių ne tik kinteinius karo veiksmus, bet ir hibridines agresijas bei kitas poveikio priemones:
1. Atokvėpis prieš naujas kovas
Vienas iš labiausiai aptariamų tolesnių įvykių variantų – Ukrainos ir Rusijos pajėgos sustoja sąlyčio linijoje ir Rusija skubiai telkia jėgas naujam dideliam puolimui. Nors ir labai populiarus, šis scenarijus menkai tikėtinas, nes pranašumą išsekimo kare jaučiančiai Rusijai neatrodo viliojantis. Kam sudaryti paliaubas, jei Rusija mano esanti pajėgi telkti didesnes jėgas ir vykstant mūšiams?
„Remiantis šiandien mums prieinama informacija, galime teigti, kad didelius žmogiškus išteklius turinti Rusija geba ir dabar veikti dvejose lygiagretėse – alinti ukrainiečius, aukodama fronte mases neparuoštų kareivių ir tuo pat metu rengti ir užnugaryje kaupti kokybiškesnius rezervus. Šiandien rusai užnugaryje gali būti jau sutelkę apie 60 tūkst. kareivių, kurie ruošiami puolamosioms operacijoms. Tai primena 2016 – 2017 m., kai rusai Donbase stebėjo karo eigą ir mokėsi, bet galvas už juos guldė vietiniai „opolčencai“, – komentavo A. Navys.
Rusija geba veikti dvejose lygiagretėse – alinti ukrainiečius, aukodama fronte mases neparuoštų kareivių ir tuo pat metu rengti ir užnugaryje kaupti kokybiškesnius rezervus
Tai reiškia, kad tam tikra pertrauka rusams gali būt naudinga tik vienu atžvilgiu – atstatyti technikos praradimus, geriau aprūpinti ir paruošti geriausius savo dalinius. Kita vertus, Rusija ir dabar turi kelis kartus daugiau kovinės technikos vienetų nei visa Europa ir sugeba gaminti naują. „Be to, šiandien fronte matome, kad rusai labiau remiasi didelę ugnies paramą gaunančiais pėstininkais ir tankai jiems ne tokie jau ir būtini“, – sakė ekspertas.
Taigi, Rusija suvokia, kad negali kardinaliai pakeisti karo eigos didžiulėmis puolimo operacijomis ir pasimokiusi iš invazijos pradžioje padarytų klaidų, yra visai patenkinta aukoti žmones išsekimo kare, žinodama, kad jų turi daug daugiau, nei ukrainiečiai. Todėl toks paliaubų scenarijus, nors ir labiausiai aptarinėjamas Vakarų ekspertų, rusams tiesiog nenaudingas.
Scanpix nuotr.
2. Įšaldytas konfliktas
Mažiau aptarinėjamas, tačiau Rusijos „tradicijas“ atitinkantis scenarijus – ilgalaikis (bent keletui metų) konflikto Ukrainoje įšaldymas, nukreipiant dėmesį į kitus kaimynus. Nutraukus ugnį dabartinėmis sąlygomis, Kremliaus propaganda nesunkiai įtikintų paprastus rusus, o ir dalį kitų šalių visuomenės, kad karas „laimėtas“, teritorijos „išvaduotos“ ir visi tikslai pasiekti.
„Jei Maskva norėtų paliaubų, šis scenarijus atrodo racionalesnis. Rusams pakaks to, kad užgrobtas penktadalis Ukrainos teritorijos ir sausumos koridorius į Krymą, o Vakarams tokia taika būtų „parduodama“ kaip geros valios ženklas, tikintis gauti nuolaidų. Ant pastarojo kabliuko Vakarai gali užkibti. Pripažinkime, kad Ukrainos teritorinio vientisumo atstatymas Vakarams niekada nebuvo pagrindinis tikslas. Tėra vienas dominuojantis troškimas – nutraukti karo veiksmus. Jei Rusija tai padarytų, daug kas Vakaruose galėtų nusiraminti ir manyti, kad pasiektas teigiamas rezultatas. Kai kurie politiniai lyderiai nedelstų to pristatyti kaip savo pergalę“, – teigė portalo kauno.diena.lt pašnekovas.
Ukrainos teritorinio vientisumo atstatymas Vakarams niekada nebuvo pagrindinis tikslas. Tėra vienas dominuojantis troškimas – nutraukti karo veiksmus
Kur savo dėmesį galėtų nukreipti Maskva? Vienas iš variantų būtų įtvirtinti savo karinį dominavimą šalyse, kurių valdžia arba visuomenė linksta prie Rusijos. Pavyzdžiui, Moldovoje, kurioje prorusiško jėgos yra įtakingos arba Sakartvele, kurio vyriausybė jau sėdi Kremliaus kišenėje.
Paskatos naujoms agresijoms keroja pačioje Rusijoje. Iš vienos pusės, Kremliaus režimas nebepripažįsta kitokio modelio, o iš kitos – smarkiai militarizuota valstybė dabar turi pusę milijono ginkluotų, žudyti išmokusių žmonių, kurie taikos metu taptų nebereikalingi ir keltų grėsmę pačiam režimui. Jų „energiją“ patogiau nukreipti prieš kaimynus.
Kaip įprasta, Rusijos ambicijas galėtų apriboti tik išorinės grėsmės. „Kas galėtų tapti naujos agresijos taikiniu? Maskva turbūt norėtų parodyti raumenis Kazachstane, tačiau šis scenarijus labai mažai tikėtinas, nes Kremlius bijo Kinijos, kuri tegu ir palaiko Rusiją šiandien, bet neleistų jai plėstis į regionus, kuriuos laiko savo įtakos zonomis. Kaip bebūtų, klausimas lieka atviras: tikslais gali tapti kad ir Armėnija su Azerbaidžanu arba galutinė Gudijos aneksija“, – svarstė A. Navys.
Interneto nuotr.
3. Atkeršyti NATO
Kitų šalių gyventojams tai gali pasirodyti paradoksalu, bet didžiausias priešas rusų sąmonėje yra ne ukrainiečiais, su kuriais kariaujama, o Vakarai ir ypatingai NATO valstybės bei žinoma JAV. Rusijos propaganda nuo pat invazijos pradžios trimituoja, kad Ukrainoje Rusija kariauja būtent prieš NATO. Didžiulei daliai Rusijos visuomenės tai visiškai priimtina ir logiška mintis, nes natūraliai kyla iš rusiško mentaliteto: neįmanoma pripažinti, kad pralaimi mažesnei valstybei, todėl reikia kaltinti ne save ir net ne tą valstybę, o menamą „superpriešą“.
Ukrainos laukuose paguldę šimtus tūkstančių žmonių, rusai jau pamiršo apie „Kyjivą per tris dienas“. Propaganda atliko savo darbą ir šiandien rusai jau nebe tiek nori nukariauti Ukrainą, kiek nubausti juos „pažeminusį“ priešą – Vakarus.
A. Navio nuomone, tai vienas iš pačių realistiškiausių scenarijų, kaip Rusija pasinaudotų paliaubomis Ukrainoje. Labiausiai Maskva norėtų keršyti JAV, bet tai daryti bijo, todėl natūraliais taikiniais tampa Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija ir Suomija.
Nėra kalbos apie tai, kad rusų tankai iš Ukrainos plūstelėtų per mūsų sienas, bet hibridinės agresijos grėsmė yra labai reali, nes faktiškai vyksta jau šiandien – neregėto masto kibernetinės atakos, nelegalių migrantų antplūdžiai yra ne kas kita, kaip koordinuoti agresijos veiksmai, kurių arsenalas Rusijoje yra labai platus.
Rusijos agresyvumo lygis labiau priklauso ne nuo jos ambicijų, o nuo mūsų ir mūsų sąjungininkų atsparumo
„Iš esmės ta agresija vyksta jau kurį laiką, bet dabar situacija pasikeitė ir grėsmės tik didėja, nes anksčiau rusams tai nebuvo taip svarbu, kaip šiandien. Jie trokšta keršto, trokšta bausti. Neapykanta tokia didelė, kad jei Rusija pasiryžtų vėl okupuoti Lietuvą, kas nėra realistiška, bet niekur nedingo iš Rusijos ambicijų sąrašo, okupacija būtų daug baisesnė, nei paskutinį sykį. Mus tieiogine prasme skerstų, stengtųsi visiškai išnaikinti“, – pažymėjo ekspertas.
Kaip minėta, konvencinis karas net ir prieš Baltijos šalis Rusijai yra pernelyg baisi avantiūra – Maskva puikiai suvokia, kad tokiame kare neturėtų jokių šansų prieš NATO. Mažų mažiausiai, tam reikėtų būti įsitikinusiems, kad NATO yra tiek susiskaldęs, kad galbūt negintų Rytinių narių. Šia linkme nuolat dirbama ir bene geriausias pavyzdys šiandien yra Vengrija.
„Agresijos būdų pasirinkimas – milžiniškas. Informacinės operacijos, kiberatakos, sabotažas ir taip toliau. Vokiečiai stato Lietuvoje gamyklą? Kodėl ten negalėtų kilti gaisras arba sprogimas? Jei už panašius veiksmus rusai nesulauks atsako, galima bandyti vis drąsesnius variantus. Tarkime užgrobti nedidelį plotą Lietuvoje, Lenkijoje ar kitoje šalyje ir pagrąsinti branduoliniu ginklu. Kuo ne išbandymas NATO? Faktas yra tas, kad Rusijos agresyvumo lygis labiau priklauso ne nuo jos ambicijų, o nuo mūsų ir mūsų sąjungininkų atsparumo. Nežinau, ar Vakarai tą supranta, bet jei Rusijai reikia paliaubų, tai tik vienam tikslui – pasiruošti ir ateityje išbandyti Aljansą“, – teigė A. Navys.
Dmitrijus Medvedevas/Scanpix nuotr.
4. Antrasis scenarijus Ukrainai
Dar vienas scenarijus Ukrainai, apie kurį Kremliaus šulai tiesiog svajoja, tai – šalies griuvimas iš vidaus. Šį scenarijų viešai skelbė buvęs Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas ir jo esmė yra ta, kad paliaubos įmanomos tik pripažinus Rusijai jos teritorinius laimėjimus, o su tuo niekada nesusitaikys patriotiškai nusiteikusi Ukrainos visuomenės dalis.
Tai reiškia, kad Volodymyrui Zelenskiui sutikus daryti nuolaidų Rusijai, Ukrainoje kiltų trečiasis Maidanas, D. Medvedevo žodžiais tariant, „nušluosiantis dabartinę chuntą ir atvesiantis į valdžią dar blogesnę“. Idealiu Rusijai atveju, ukrainiečiai atsuktų ginklus vieni prieš kitus ir valstybė panirtų į pilietinį karą. D. Medvedevas neslėpė, kad Rusija nedvejodama tuo pasinaudotų ir suduotų Ukrainai mirtiną smūgį. Buvęs prezidentas taip pat neslėpė, kad tokiu atveju Maskvai būtų nusispjaut į bet kokias paliaubų ar taikos sutartis.
„Tai labai grėsmingas scenarijus, kurio Rusija siekia visomis išgalėmis ir pirmiausia – skaldydama Ukrainos visuomenę. Deja, rusai turi kuo pasigirti: pasitikėjimas valdžia ir kariuomene Ukrainoje mažėja, o derėtis su Rusija norinčių nuošimtis palengva auga. Ukrainos vadovybė tą supranta ir neslepia, kad būtent dėl šios priežasties iš esmės negali net sėsti su Rusija prie derybų stalo. Tada skiltų visuomenė, skiltų kariuomenė ir viskas būtų baigta“, – reziumavo A. Navys.