Sulaukė „ledynmečio“

Artėjant metams, kai baigėsi ankstesnės Vyriausybės kadencija, ekspremjeras Sauliaus Skvernelis sukvietė jos narius susitikti. „Pabendravome, prisiminėme, pasijuokėme“, – dalijosi susitikimo įspūdžiais eksministrai. Pasidalijo ir savo karjeros per šiuos metus pasiekimais bei lūkesčiais.

Iš viso S.Skvernelio Vyriausybėje dirbo 24 ministrai. Iš dešimties, kurie portfelius grąžino nepasibaigus kadencijai, vienintelis Virginijus Sinkevičius tai padarė dėl aukštesnio posto. Jis ekonomikos ir inovacijų ministro portfelį iškeitė į Europos Komisijos nario. Kitiems teko leistis į  naujo darbo paieškas, ir nesvarbu, ar tai buvo po visos kadencijos, ar  viduryje, ne vienam jos buvo tikrai sunkios.

Ministro titulas, manau, kartais varžo ieškančiuosius darbuotojo, sukuria kompleksų, kaip čia buvusį ministrą priimsi pavaldiniu.

„Šiuo metu dar ieškau darbo, esu užsiregistravęs ir Užimtumo tarnyboje. Ne, baigęs ministro kadenciją nebuvau įsidarbinęs“, – sakė prieš metus finansų ministro kadenciją baigęs Vilius Šapoka, į S.Skvernelio Vyriausybę pakviestas kaip šios srities profesionalas, turintis didelės patirties.

Vidaus reikalų eksministras dr. Eimutis Misiūnas džiaugėsi: pagaliau laimėjo konkursą ir nuo rugsėjo dirba Vyriausybės strateginės analizės centro Tyrėjų grupės vadovu. „Labai įdomus darbas. Ar 100 proc. jis pagal mano galimybes ir įgūdžius, būtų geras klausimas“, – svarstė jis ir neslėpė, kad beveik devynis mėnesius užsisėdėjus be darbo norėjosi bet kokio, tad gerai, kad pagaliau gavo tokį, kur gali save realizuoti.

Vidaus reikalų ministro postą E.Misiūnas prarado nebaigęs kadencijos, nes, 2019-ųjų vasarą į valdančiąją koaliciją pasikvietus Lietuvos lenkų rinkimų akciją-Krikščioniškų šeimų sąjungą (LLRA-KŠS), šie suderėjo tris ministrų portfelius, taip pat ir vidaus reikalų. Tada juo pasirūpino premjeras – E.Misiūnas tapo krašto apsaugos ministro patarėju, netrukus – viceministru.

Po nesėkmingų rinkimų į Seimą, kur kandidatavo su Valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS), jis norėjo grįžti į ankstesnes, teisėjo, pareigas. Tačiau G.Nausėda atsisakė jį grąžinti, motyvuodamas, kad reikia politiškai atvėsti.

Etiketė: vidaus reikalų eksministras E.Misiūnas be darbo buvo devynis mėnesius. Siuntė CV, bet niekas, išskyrus dabartinę darbovietę, nė nepakvietė į pokalbį. (Ž. Gedvilo / „BNS Foto“ nuotr.)

Eksministras pasakojo savanoriavęs įvairiose įstaigose, COVID-19 testų ėmimo punktuose Vilniuje ir ieškojęs darbo. Išsiuntė apie 20 CV įvairioms specialisto ar vadovo ieškojusioms įstaigoms, kur pagal specializaciją galėjęs tikti: juk išmano ir teisę, ir korupcijos prevenciją, turi vadybos patirties. Siuntė ir „Klaipėdos naftai“, ir „Ignitis“, ir „Regitrai“, ir privačioms įmonėms. Deja, niekas, išskyrus dabartinę darbovietę, nepakvietė net į pokalbį.

„Ministro titulas, manau, kartais varžo ieškančiuosius darbuotojo, sukuria kompleksų, kaip čia buvusį ministrą priimsi pavaldiniu. Mano situacijoje labai svarus buvo dar vienas aspektas – mano konfliktas su Prezidentu. Tad mane buvo užspaudusi dviguba našta“, – pasakoja E.Misiūnas.

Kur valdo konservatoriai ar kiti iš dabartinių valdančiųjų, mūsų nenori, nes mums prilipinta "valstiečių" ministrų etiketė.

Jis laikosi pozicijos, kad Prezidentas neteisingai pasielgė negrąžindamas jo į teisėjus ir gina savo teisę grįžti dirbti į teismą. „Su prezidentūra vis dar teisiuosi, skundą esu pateikęs ir Aukščiausiajam Teismui, šis jį priėmė nagrinėti. Nebuvau partijos narys, o vienas iš profesionalų Vyriausybės narių, atėjęs iš teisėjų“, – sako E.Misiūnas.

Jis nesigaili, kad išbandė save ministro poste, bet neslėpė: „Kur valdo konservatoriai ar kiti iš dabartinių valdančiųjų, mūsų nenori, nes mums prilipinta "valstiečių" ministrų etiketė, nors dauguma į Vyriausybę atėjome kaip savo srities profesionalai. Bet darbo rinka dabar vertina ne tik pagal gebėjimus. Kai negali įsidarbinti devynis mėnesius, o kai kas ir ilgiau, skaudu ir dėl požiūrio, ir dėl valstybės, kad jiems nereikia specialistų.“

Prezidento valia politiškai vėsti tenka dar dviem eksministrams: krašto apsaugos – Raimondui Karobliui ir užsienio reikalų – Linui Linkevičiui. Pasibaigus Vyriausybės kadencijai abiem atkurti ambasadorių diplomatiniai statusai, prognozuota karjera – vienam ambasadoje Briuselyje, kitam – Vašingtone, bet teko laukti. Pagaliau prezidentūra neseniai prabilo, kad eksministras R.Karoblis jau politiškai atšalo ir jo kandidatūrą į ambasadorius ES G.Nausėda svarstytų. Bet apie L.Linkevičiaus ir E.Misiūno „ledynmečio“ pabaigą neminėta.

Be darbo – ilgai

Neįtikėtinai ilgai užtruko ir ekspertų vienu geriausiu S.Skvernelio Vyriausybės ministru vadinto Roko Masiulio naujos karjeros paieškos. Kaip ir E.Misiūnui, taip pat tuomečiam žemės ūkio ministrui Giedriui Surpliui, jam postą teko užleisti 2019-ųjų vasarą, prie valdžios prisijungus LLRA-KŠS. Tačiau, skirtingai nei aniems dviem, naujo posto R.Masiuliui premjeras nesurado.

Daugelis jam pranašavo politinę karjerą – gal su konservatoriais, o gal net įsteigus savo partiją. Bet buvęs susisiekimo ministras, laikinai vadovavęs ir Švietimo ir mokslo ministerijai, kai ši prisišaukė mokytojų streikus, o ankstesnę kadenciją dirbęs energetikos ministru, iki tol vadovavęs „Klaipėdos naftai“ ir įgyvendinęs suskystintųjų gamtinių dujų terminalo projektą, feisbuke džiaugėsi pagaliau įmerkęs meškerę Ūloje.

Jo kvalifikaciją atitinkančio darbo teko paieškoti ilgokai. Pernai vasarą jis nesėkmingai dalyvavo „Klaipėdos naftos“ vadovo konkurse. Laimėjo atranką į Vilniaus šilumos tinklų, „ConnectPay “ valdybos narius, bet į Ignalinos atominės elektrinės – ne. Pagaliau šiemet vasarį – pergalė: laimėjo „Litgrid“ generalinio direktoriaus postą.

S.Skverneliui kadencijos pusiaukelėje nutarus perkrauti ministrų kabinetą, netikėtai be darbo likęs anuometis apsaugos ministras Kęstutis Navickas neslėpė: darbą rasti buvo nelengva. Siuntė CV, dalyvavo konkursuose valstybės ir Europos institucijose. „Kauno dienai“ jis pasakojo: „Kad esu eksministras, buvo trūkumas, o ne pranašumas: darbo pokalbiuose pamatę viešai žinomą veidą, žmonės kitaip reaguoja.“ Buvo galimybė išvykti dirbti svetur, bet nenorėjęs palikti Lietuvos.

Pasisekė: perkrovus Vyriausybę, be darbo likę trys ministrai šiandien eina aukštas pareigas: L.Ruokytė-Jonsson – kultūros atašė Švedijoje, J.Petrauskienė – švietimo ir mokslo atašė prie EBPO, o K.Navickas – vėl ministras. (L. Balandžio, J. Elinsko ir Ž. Gedvilo  / „BNS Foto“ nuotr.)

Po beveik pusmečio paieškų daug metų aplinkosaugos srityje dirbęs K.Navickas įsidarbino Klaipėdoje Lietuvos ir Vokietijos privataus kapitalo bendrovėje „Vėjo projektai“, buvo Plėtros ir tyrimų skyriaus vadovo pavaduotojas. „Su mano ankstesne aplinkosaugos veikla ir Vyriausybėje kuruota sritimi šis darbas teturėjo tik tiek bendra, kad įmonė kuria atsinaujinančia energija varomą elektrinį transportą. Tiesa, pravertė vadybos patirtis, įgyta iki tampant ministru, ir tai buvo esminis veiksnys mane priimant į darbą“, – pasakojo K.Navickas.

Dabar – antras dublis: aplinkosaugininkas pakviestas vadovauti Žemės ūkio ministerijai ir vesti žemės ūkį žaliojo kurso link.

Dar viena perkrauta ministrė – Švietimo ir mokslo ministerijai vadovavusi Jurgita Petrauskienė naują karjeros lapą atvertė po beveik devynių mėnesių pauzės. Laimėjusi konkursą ji paskirta Lietuvos švietimo ir mokslo atašė prie Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos. Iki šio paskyrimo ji niekur nedirbo, nes, pasak jos, po dvejų metų darbo Vyriausybėje norėjosi ir pailsėti, skirti laiko šeimai, apmąstymams.

„Per 20 metų dirbu švietimo ir mokslo srityje, daug metų tekę dirbti ekspertinį darbą ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautinėse organizacijose. Manau, kad mano kompetencija ir patirtis gali būti naudinga“, – tuomet „Kauno dienai“ sakė J.Petrauskienė.

Atgal prie didžiųjų meilių

Trečia iš Vyriausybės perkrovimo Kultūros ministerijai vadovavusi Liana Ruokytė-Jonsson anuomet feisbuke parašė: „Kultūra visada buvo ir visada išliks mano didžioji meilė ir gyvenimo dalis. Čia ir pasilieku.“ Panašu, kad meilė buvo abipusė: feisbuke jos paskyroje jau netrukus mirgėjo įrašai iš meno mugių ir parodų skirtingose pasaulio šalyse, ji tapo Ekologinio dizaino asociacijos EKODA vykdomąja direktore, Vilniaus kino klasterio valdybos pirmininke, o pernai kovą laimėjo kultūros atašė Švedijoje, vykdant pareigas ir Suomijoje bei Danijoje, konkursą.

Antrą pusę kadencijos Švietimo ir mokslo ministerijai vadovavęs Algirdas Monkevičius grįžo atgal į savo ankstesnę darbovietę – Mykolo Romerio universitetą, dirba Viešojo valdymo ir verslo fakulteto docentu.

Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas taip pat grįžo prie akademinio darbo – yra Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedros docentas.

Energetikos eksministras Žygimantas Vaičiūnas, iki šių pareigų dirbęs Lietuvos energetikos atašė Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje, ir vėl dažnai bus Briuselyje. Čia įsikūrusi Europos saulės energijos gamintojų taryba balandį su džiaugsmu pranešė, kad Ž.Vaičiūnas prisijungė prie jos vadovų komandos. „Esu šios Europos gamintojus vienijančioje asociacijos Politikos direktorius“, - pasakoja Ž.Vaičiūnas. Jis atsakingas už saulės energetikos gamybos ir jos konkurencingumo didinimą Europoje, taip šiame sektoriuje stiprinant Europos Sąjungos strateginę autonomiją.

„Dirbu privačiame sektoriuje“, - buvęs teisingumo ministras Elvinas Jankevičius labai lakoniškas ir sako daugiau nematantis reikalo pasakotis, nes nebėra viešas asmuo.

Du merai ir kontrolierė

Dabartinė Vyriausybė pirmo gimtadienio sulaukia be nubyrėjimų, o S.Skvernelio ministrų kabinete pirma rokiruotė įvyko jo nesulaukus. 2017 m. rudenį, kai iš valdančiosios koalicijos pasitraukė socialdemokratai, ūkio ministro portfelį grąžino šios partijos į Vyriausybę deleguotas Mindaugas Sinkevičius. Bet netrukus jis jau turėjo kitą darbą: tų pačių metų gruodį laimėjo bendrovės „Jonavos vandenys“ vadovo konkursą, o 2019-ųjų kovą išrinktas Jonavos rajono savivaldybės meru.

Kita socialdemokratams atstovavusi teisingumo ministrė Milda Vainiutė pati nesitraukė, bet 2018-ųjų kovą buvo priversta tai padaryti po pavaldinių pareiškimų, kad ministerijos vadovybė trikdė kalėjimų sistemos vidaus auditą. Prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė ministre nebepasitikinti.

Bet eksministrė ir toliau siekė karjeros valstybės institucijose. Kandidatavo, bet nesėkmingai į akademinės etikos ir procedūrų kontrolieres. Paskui tuometis Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis ją pasiūlė į Seimo kontrolieres. Opozicija piktinosi, kad prieš pat šį siūlymą M.Vainiutė surašė valdantiesiems palankius vertinimus jų inicijuotoms partijų finansavimo teisinio reguliavimo pataisoms, atveriančioms galimybes valdančioje koalicijoje likusiems nuo socialdemokratų atskilusiems "socialdarbiečiams" gauti valstybės dotaciją. Apeliuota, kad Seimo kontrolieriui būtinas nešališkumas, bet postą ji gavo.

Nereikalingi: „Kad „neatšalę“ ar kad buvo šioje Vyriausybėje, jų nepriima į darbą. Kai formavome profesionalų Vyriausybę, tikėjausi, kad profesionalai bus reikalingi Lietuvai ir pasibaigus kadencijai“, – stebėjosi S.Skvernelis. (V. Balkūno / „BNS Foto“ nuotr.)

Žemės ūkio ministrui Broniui Markauskui 2018 m. pavasarį teko atsistatydinti dėl įtarimų svetimos žemės panaudojimu ir Europos paramos už tai gavimu. Darbo ieškotis jam nereikėjo – jis buvo Seimo narys. Bet po metų parlamentaro mandatą jis iškeitė į Klaipėdos rajono mero regalijas.

O septyniems S.Skvernelio Vyriausybės nariams darbą parūpino rinkėjai – jie išrinkti į Seimą. Mandatus laimėjo ne tik politikoje nenaujokai premjeras S.Skvernelis, aplinkos eksministras Kęstutis Mažeika, žemės ūkio – Andrius Palionis, vidaus reikalų – Rita Tamašunienė, bet ir kaip profesionalai į Vyriausybę pakviesti ministrai: sveikatos apsaugos – Aurelijus Veryga, socialinės apsaugos ir darbo – Linas Kukuraitis, taip pat aukštojoje politikoje debiutavęs žemės ūkio eksministras Giedrius Surplys.

Tačiau dar porai rinkimai politinę karjerą pristabdė ar užbaigė. Jaroslavas Narkevičius, kurį susisiekimo ministro poste lydėjo daug skandalų, pralaimėjęs rinkimus į Seimą, įsidarbino bendrapartiečio iš LLRA-KŠS parlamentaro Česlavo Olševskio patarėju. Šį spalį jis bandė tapti Trakų rajono meru, net pateko į antrą turą, bet čia ir baigėsi jo bandymas pradėti naują politinės karjeros etapą.

Seimo rinkimai didžiosios politikos užribyje paliko ir trumpai kadencijos pabaigoje Ekonomikos ir inovacijų ministerijai vadovavusį Rimantą Sinkevičių, kaip ir visą jo atstovaujamą Socialdemokratų darbo partiją.

Teismuose ir prezidentūroje

Nuteistas, universiteto rektorius, prezidento patarėjas – tokiais skirtingais keliais nuėję ir dar ankstesnių kadencijų Vyriausybių nariai. Štai šio lapkričio pabaigoje Aukščiausiasis Teismas nusprendė: apeliacinės instancijos teismo verdiktas dėl prekybos poveikiu nuteisto 2004–2006 m. vidaus reikalų ministro Gintaro Jono Furmanavičiaus lieka galioti.

Spalį teismas ėmėsi jo kolegos toje pačioje Vyriausybėje – buvusio teisingumo ministro ir ilgamečio Utenos kolegijos direktoriaus Gintauto Bužinsko bylos. Jis teisiamas dėl turto iššvaistymo, dokumentų klastojimo ir piktnaudžiavimo tarnyba.

Eksministrai viešumoje ne kartą sublizgėjo skandalais. Štai 2015–2016 m. švietimo ir mokslo ministrę Audronę Pitrėnienę Vyriausioji tarnybinės etikos komisija buvo pripažinusi pažeidus Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą, kai, baigusi eiti ministrės pareigas, per kelis mėnesius įsidarbino Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro Palangos skyriuje, kuriam, jos teikimu, Vyriausybė panaudos teisėmis buvo skyrusi didžiules patalpas. Dabar A.Pitrėnienė – Skuodo vaikų lopšelio-darželio vadovė.

Beje, ji ministrės poste pakeitė Dainių Pavalkį, kurį karjera nuvedė į Kazachstaną: dirbo Nur Sultano medicinos universiteto rektoriumi, nuo šio spalio jis – Almatos vadybos universiteto konsultantas. D.Pavalkis grįžo ir į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą.

Kai kurie Vyriausybių nariai padarė tarptautinę karjerą, pavyzdžiui, dviejų Vyriausybių finansų ministras Rimantas Šadžius yra Europos Audito Rūmų narys. O kai kurių eksministrų patirties reikia ir dabartiniams pirmiesiems valstybės asmenims. 2012–2014 m. energetikos ministras Jaroslavas Neverovičius – Prezidento G.Nausėdos vyriausiasis patarėjas. 2011–2012 m. ūkio ministras Rimantas Žylius pataria ministrei pirmininkei Ingridai Šimonytei.

Darbo rinka – politizuota?

Vis dėlto, kaip rodo eksministrų tolesnės karjeros vingiai, dauguma jų, jei neišrenkami į Seimą, nėra labai geidžiami darbo rinkoje. Net aukščiausios prabos savo srities ekspertai, pabuvę Vyriausybėje, tarsi tampa nebe tokiais gerais specialistais, nes jau susitepę politika. Antra vertus, yra buvęs ne vienas atvejis, kai politinėje „darbo biržoje“ įdarbinami prastai dirbę ar susikompromitavę ministrai. Tad kiekvieną eksministrą reikėtų vertinti nelipdant etikečių, bet ir be partinio protegavimo.

Beje, ne kartą svarstyti projektai, siūlantys, kad ministrai negalėtų būti ir Seimo nariais. Suderinti ministro ir Seimo nario darbą iš tiesų labai sudėtinga. Tačiau kiek veiksmingas gali būti darbas būnant ministru technokratu be partijos užnugurio ir koks politinis likimas gali ištikti tokį ministrą, puikiai pademonstravo S.Skvernelio profesionalų Vyriausybė.

Ekspremjeras, praėjus metams po kadencijos pabaigos pakvietęs vėl trumpam susiburti visą komandą, sako, kad jam rūpi, kaip klostosi tolesnė jo ministrų karjera. „Man rūpi šie žmonės, kurie daug dirbo, daug padarė Lietuvai. Bet todėl, kad „neatšalę“ ar kad buvo šioje Vyriausybėje, jų nepriima į darbą. Deja, tokia kaina ir tokia mūsų politinė kultūra. Kai formavome profesionalų Vyriausybę, tikėjausi, kad profesionalai bus reikalingi Lietuvai ir po jų kadencijos Vyriausybėje pabaigos“, – nusivylimo neslepia S.Skvernelis.

Žinoma, kompetentingo, politinės patirties įgijusio vadovo patirtį valstybei būtų vertinga panaudoti. Bet S.Skvernelio ministrų karjeros vingiai rodo, kad neretai darbo neranda tikrai ne patys silpniausi. Jei taip ir toliau, į ministrus bus įmanoma prišnekinti tik Seimo narius, nes praradę ministro postą jie nelieka bedarbiais, arba bedarbius.