– Ar mes nepakliūsime į tokią daugialypę multikrizę? Geopolitika, ekonomika, energetika, degalai, infliacija ir politika, viešųjų finansų deficitas. Biudžetas rudenį gali būti įtemptas. Ir visa politinė situacija su koalicija, su įtampomis tarp jos partnerių. Ar čia jums jau kvepia kažkokia multikrize rudenį, ar vis dėlto manote, kad dabar dar tikrai ne laikas?
Tadas: Kalbant apie multikrizes, labai svarbu, kad matytume pasiruošimą galimiems netikėtumams, įvairiems posūkiams. Situacija sudėtinga, ir ji sudėtinga ne vien Lietuvoje. Deja, ne viskas čia priklauso nuo mūsų valdžios pastangų. Ir kainų augimas, ir ekonominė situacija labai priklauso nuo to, kaip susiklostys konfliktas Hormūzo sąsiauryje ir panašūs dalykai. Turime parodyti, kokia svarbi yra komunikacija, kad Vyriausybė galėtų pasakyti, kokius scenarijus ji mato artimiausiam pusmečiui ar metams ir kaip yra pasiruošusi galimoms krizėms, kaip pasiruošusi suvaldyti kainų augimą. Dabar, kai klausiama apie galimus scenarijus, tiek premjerė, tiek atsakingi ministrai užsiima gynybinėmis pozicijomis – esą kažkam ruošiamasi, kažkas daroma, bet aiškumo nėra. Tuo tarpu matome prieštarą. Verslas siunčia vienokius signalus – kad tas vakarėlis baigėsi arba artėja prie pabaigos, ir kad tie pinigai, kurie dabar tarsi krenta iš dangaus, viena vertus, augina kainas, kita vertus, galbūt amortizuoja tam tikras pasekmes, bet jie kažkada baigsis. Ir kas tada? Norisi daugiau aiškumo. Norisi, kad valstybės valdžia šiuo atveju parodytų, kad ji žino ir supranta, ką reikės daryti. Bet, deja, reikia pripažinti, kad to nėra. Aiškumo trūksta apskritai.
– Linai, mes neįlipsime į kažkokį multikrizių laikotarpį, turint omeny, kas darosi su ekonomika, energetika, politine darbotvarke?
Linas: Čia jau liūdnesnė situacija. Man atrodo, kad mes jau seniai gyvename krizėje. Ir tą krizę sukėlė partijos, kurios nebesugeba pasiūlyti kokybiško aukščiausių pareigūnų sąstato. Galbūt mes, kaip piliečiai, jau tiek pripratome, kad net nebeįvardijame šito. Bet ta krizė jau vyksta. Kas gali atsitikti rudenį arba kitų metų pradžioje? Greičiausiai biudžeto svarstymai turės daug įdomių peripetijų. Tada mes tiesiog pamatysime rezultatą arba sprogimą tos lėtinės krizės, kurioje jau seniai esame. Ir situacija, kurioje gyvename, jau ne pirmą dieną yra tokia. Paklauskime savęs: ar, pavyzdžiui, korporatyviniuose reikaluose, korporatyvinėje komunikacijoje egzistuoja toks dalykas kaip krizių valdymo planas? Su įvairiomis galimomis krizėmis – jos gali būti labai detaliai aprašytos. Pavyzdžiui, finansų krizė arba dėl energetinių išteklių pabrangimo galinti kilti krizė. Bet gali būti ir spontaniškų scenarijų. Geros kompanijos beveik periodiškai pereina per tą krizių planą, kitaip sakant, dirba galva. O kas yra valstybės valdymas? Tai irgi komunikacija, įvairių valstybės dalių susiejimas, darbas galva. Bet mano skaudi patirtis, trumpai pabuvus valstybės tarnyboje... Vienas iš dalykų, kurio, dirbdamas žurnalistu, neįsivaizdavau, nes man logiškai atrodė, kad tai neįmanoma. Bet žiūrėkite – raštas, kurį viena ministerija rašo kitai, lygiai taip pat keliauja nuo Tamošiaus pas Kypošių, kol galiausiai du kokie nors personažai susigalvoja susitikimą savo darbotvarkėje. Kitaip tariant, visas mūsų valstybės valdymo mechanizmas, visa ta mašinerija yra nebesutvarkyta. Ir čia yra viena iš krizės dalių. Todėl, kai dabar aptarinėjame tas iš išorės ateinančias situacijas, turime padrąsinti valdžią nebesimaivyti, kad viskas yra gerai, o kaip tik pripažinti problemas. Manau, kad tada atsiras daug entuziazmo iš žmonių, kurie sakys, ką padaryti, kad būtų kitaip.
– Norisi pakalbėti apie tas kratas, kurios jau tampa beveik rutina. Seimo „Nemuno aušros“ lyderis ir kita partijos frakcijos atstovė Daiva Petkevičienė sulaukė FNTT pareigūnų dėmesio. Visa situacija viešumoje pristatoma taip, kad sukasi apie automobilių nuomą, kuri jau nėra labai naujas reikalas. Vis dėlto platesniame kontekste šiandien nesigilinkime į teisinę pusę. Bet vis tiek kratos turi stiprų rezonansą ir stiprų viešumo efektą. Nepaisant to, kaip byla pasibaigs, kratos supurto visuomenės sąmonę, tarsi primesdamos mintį, kad kažkas negerai.
Tadas: Pavyzdys – Sauliaus Skvernelio atvejis, kai buvo atlikta krata namuose ir darbe ir akivaizdu, kad politikui tai praktiškai prilygsta nuosprendžiui.
– Regimantui Žemaitaičiui gal kitas atvejis? Žinot, kaip su Donaldu Trumpu buvo – 96 kaltinimai, o reitingai tik auga. Ar nebus taip, kad R. Žemaitaičiui reitingų prasme čia bus net pliusas, o ne minusasi?
Tadas: Visaip gali būti. Galbūt žmonės pamatys, jog R. Žemaitaitis nėra šventas, o gali būti ir kitaip – gali jo sekėjai manyti, kad R. Žemaitaitis yra persekiojamas ir pan. Čia kalbant šiek tiek platesniame kontekste, pats paminėjai, kad yra daugiau kratų. Matėme prieš savaitę kratą Vilniaus savivaldybėje, kurią valdo konservatoriai. Dar buvo ir kitų įvykių. Kratų nebuvo, bet FNTT ėmėsi buvusio žemės ūkio ministro Vigilijaus Juknos atvejo tirti.
Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:
– Buvo kratos namuose. Šiuo atveju jis nėra Seimo narys, nėra politikas, tai kratos buvo.
Tadas: Tai aš norėjau pasakyti, kad dauguma atvejų, kaip ir R. Žemaitaičio… Mūsų tarnybų reakcija iš esmės vyksta po žurnalistų tyrimų. Kaip V. Juknos atveju – mokymai be mokinių. R. Žemaitaičio ir jo bendražygės Petkevičienės atvejis su automobiliais – irgi visiškai ne naujas dalykas. Tarnybos pradeda tirti tik po žiniasklaidos pranešimų. Ir tai šiek tiek liūdina – ta pavėluota reakcija. Ypač kalbant apie mokymus be mokinių. Iš esmės daugiau ar mažiau žmonės žinojo apie tokius dalykus, kad jie vyksta. Negi tarnybos nežinojo, kad tokie fiktyvūs mokymai organizuojami, kad tai Europos Sąjungos pinigai, kurie tokiu būdu yra grobstomi? Yra vyraujantis supratimas, kad jeigu tai Europos Sąjungos pinigai, tai juos galima maždaug pasisavinti, pavogti – tarsi natūralus dalykas. Į ką aš noriu atkreipti dėmesį – kad dabar nuošalyje lieka tokios tarnybos kaip Nacionalinė mokėjimo agentūra. Mes fokusuojamės į buvusį ministrą V. Jukną, kuris pasinaudojo situacija. Jis atliepia poreikį, kurį formuoja tokios institucijos kaip Žemės ūkio ministerija ar Nacionalinė mokėjimo agentūra, kalbant apie tuos mokymus. Bet klausimas – ar tie mokymai apskritai reikalingi? Ar negalima tų pinigų panaudoti efektyviau? Mano supratimu, tarnybos turėtų nesekti iš paskos žiniasklaidos tyrimų. Nes dabar gaunasi, kad tyrimas po tyrimo, vienu metu daug kratų, ir atrodo, kad vyksta kažkoks persekiojimas. Norėčiau matyti kasdienį tarnybų darbą – tiek teisėsaugos institucijų, tiek tokių kaip minėta Nacionalinė mokėjimo agentūra. Akivaizdu, kad ten dirbama be fantazijos – lengviausia skirti Europos Sąjungos lėšas kažkokiems mokymams ir pan. Žinoma, kratos perbraižo ir politinį žemėlapį.
– Bet kam naudinga visa ši chaoso atmosfera?
Tadas: Dabar, atrodo, kad niekam. Nes pas visus vyksta kratos, pas visus yra vienokių ar kitokių bėdų. Ir tai jau tampa nenaudinga valstybei, nes susidaro įspūdis, kad visi vagys, kad visa sistema prakiurusi ir supuvusi.
– Reitingų prasme iš to niekas nelaimės – nei naujieji dariniai, nei Prezidentūra? Niekas čia nenuskins kažkokių reitingo taškų?
Tadas: Labai sunku įžvelgti, kam tai galėtų būti naudinga, kai nelikę šventųjų. Nors vienas kitas gal ir būtų. Dabar akcentuojama, kad, pavyzdžiui, Valstiečių ir žaliųjų sąjungą tarsi aplenkė šitos audros. Bet prisiminkime pandemijos laikotarpį. Ir ten buvo įvairių tyrimų, o kai kurie buvusios valdžios žmonės vis dar dalyvauja teismo procesuose.
–Linai, vis dėlto tas purvinų partijų, purvino Seimo įvaizdis visuomenėje, daugybė vykstančių kratų – kur tai mus veda ir kam tai gali būti naudinga?
Linas: Kai mes tarpusavyje kalbamės ir sakome: „Štai aš, kaip žmogus, neperžengčiau tam tikrų ribų. Man tai negarbinga, negražu, tarkim, kažką iš kišenės traukti“. Mums atrodo savaime suprantama, kad egzistuoja tam tikros aksiomos, kurių nebereikia įrodinėti. Tai dabar aš paklausiu: kas atsitiko mūsų valstybėje, kad tie vertybiniai klausimai... Suprantu, kad jie skamba ne taip įdomiai kaip, pavyzdžiui, pavogti 200 tūkst. ar kažkoks paketėlis. Bet mes gyvename ne paketėlių pasaulyje, o tarpusavio santykių ir tam tikrų valstybėje egzistuojančių standartų stiprinimo pasaulyje. Kas atsitiko, kad į mūsų viešąją erdvę, į viešųjų reikalų tvarkymą ateina tokie smulkūs ar stambūs „žūlikai“, kuriems visiškai normalu, susidarius aplinkybėms arba priėjus prie kokio nors srautelio, nusipirkti kostiumą, įdarbinti savo žmoną arba kokią nors mielą damą ar bičiulį į tam tikrus postus, ir nebematoma, kad jau peržengiama padorumo riba? Aš tą ir pabrėžiu – mes nebematome, kad į viešuosius reikalus ateina žmonės, kurie tą ribą atsineša su savimi kaip asmenybės dalį. Nesakau, kad nėra tokių žmonių, ačiū Dievui, jų dar yra. Bet šis klausimas mane privertė susimąstyti. Man svarbu, kokia yra visuotinė moralės kartelė.
(be temos)