Dešimtmečio perspektyva

Nors akistata su karu ir nurėžė reikšmingą praėjusių metų ekonomikos rezultato dalį, Lietuva, anot ekspertų, šiuos išbandymus atrėmė pasirengusi kone geriausiai per visą nepriklausomybės istoriją.

Įžvalgomis apie Rusijos karo sukeltus ekonominius ir finansinius iššūkius, Lietuvos vaidmenį karo kontekste, apie ekonomikos padėtį Lietuvoje ir verslo iššūkius nestabilioje geopolitinėje aplinkoje dalijosi EP narys A. Kubilius, finansų ministrė Gintarė Skaistė, buvęs Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis ir diskusiją moderavęs KTU prof. Rytis Krušinskas.

Ukraina ir teisinga Vakarų politika Ukrainos atžvilgiu gali lemti didelių pokyčių pozityvia kryptimi didesniam regionui, t. y. ir Baltarusijai, ir tai pačiai Rusijai.

„Nėra abejonių dėl mūsų solidarumo su ukrainiečiais, lygiai kaip ir EP. Yra suvoktos praeities geopolitinės klaidos, – diskusiją pradėjo A. Kubilius. – Labai reikšmingai atrodo praėjusių kelių savaičių Europos lyderių kalbos apie ambicingą ES plėtrą, apimant ir Ukrainą, ir Balkanus, turint tikėjimo, kad ta plėtra gali būti baigta iki 2030 m.“

Ką tai reiškia verslui? Visi supranta, kad Ukraina savo resursais yra labai turtinga šalis. Anot A. Kubiliaus, tenka girdėti iš prancūzų ekspertų, kad Kyjive jau šiandien yra pilna britų investuotojų. Britai turi aiškią strategiją – remia Ukrainą kare, tiekia ginklus, o iš paskos eina investuotojai su draudimo operacijomis. Tai gali būti pavyzdys Lietuvai, kaip galėtume matyti perspektyvas.

„Bandau matyti dešimtmečio perspektyvą ir sakau, kad artimiausias dešimtmetis bus, metaforiškai pavadinčiau, Ukrainos dešimtmetis. Pergalė kariniuose frontuose, tada – atstatymas, Ukrainos įsiliejimas į ES“, – pabrėžė EP narys.

Galime konkuruoti

Rusijos karas Ukrainoje apnuogino Europos, drauge ir Lietuvos energetinį pažeidžiamumą: didžiulę priklausomybę nuo iškastinio kuro ir geopolitiškai nestabilių jo tiekėjų, nepakankamą vietinės elektros energijos generaciją iš alternatyvių išteklių ir per mažą tiekimo kanalų diversifikaciją.

Finansų ministrė G. Skaistė pabrėžė, kad Lietuvos produktyvumas, nepaisant karo grimasų, auga. To, kas atsiperka ilguoju laikotarpiu: susitarimas, investicijos į infrastruktūrą, mokslinius tyrimus, darbo užmokestį, rezultatas bus.

„Žiūrint į trumpesnį laikotarpį, Lietuvoje pamatėme augimą energetikos sektoriuje. Anksčiau buvome priklausomi nuo rusiško iškastinio kuro – dujų, taip pat elektros, o dabar turime visai kitų galimybių“, – tęsė G. Skaistė.

Karas privertė visą Europą keistis, paspartinti investicijas į žaliąją energetikos transformaciją. Toks neišvengiamas ir staigus persiorientavimas – ekonomiškai skausmingas, brangus ir nepatogus, tačiau po šios šoko terapijos visas regionas turėtų tapti gerokai atsparesnis, žalesnis, tvaresnis ir konkurencingesnis.

Andrius Kubilius. Justinos Lasauskaitės nuotr.

„Matau, kad galime tapti stiprūs ir konkurencingi energetikos srityje, galime tapti perteklinės energijos gamybos šalimi. Nori konkuruoti – turi turėti kvalifikuotą darbo jėgą. Kur Lietuva gali būti sėkmingai konkurencinga? Biotechnologijos gana stiprios, lazeriai, energetika“, – keletą prioritetinių sričių paminėjo A. Kubilius.

Raginimai bendruomenėms

Vis dėlto esminiu momentu Lietuvos vystymesi diskusijos dalyviai minėjo mąstymo keitimą, o kalbėdami apie konkurencines galimybes atsigręžė į Lietuvos universitetus – ateityje stiprius ir stiprinančius valstybę.

„Aš esu elitinės filosofijos šalininkas. Filosofas Arvydas Šliogeris kalbėjo apie tai, kad istorijoje nėra buvę, kad valstybes kurtų proletariatas, valstiečiai. Valstybės kūrimas visada buvo susipratusios aristokratijos darbas“, – R. Dargis akcentavo politinio, akademinio elito bendravimo būtinumą, esą šiandien vis dar stebima didžiulė akademinio elito dalyvavimo valstybei svarbiuose klausimuose stoka.

„Ko Lietuvai reikia? Viešosios ir politinės pokalbių kultūros. Ji kažkur pranykusi. Reikia grąžinti. Čia aš matau vieną iššūkių“, – apie svarbą gebėti susitarti kuriant sėkmingą valstybę kalbėjo A. Kubilius. Būtina ugdyti stiprius žmones, kurie susitartų, didinti pokyčius versle, siekti socialinio stabilumo, valstybės paslaugų prieinamumo.

Tam pritarė ir TS-LKD Kauno skyrių sueigos pirmininkas Paulius Lukševičius: „Kauno stuburas – verslas. Mes tai puikiai žinome ir suprantame. Būdami atvira bei su visomis miesto bendruomenėmis bendraujančia politine jėga, norime bendradarbiauti.“

Prieš kokius penkiolika metų daryta Eurobarometro apklausa įvairiose šalyse. Klausta, ar žmonės dalyvauja kokioje nors bendruomeniškoje veikloje. 90 proc. švedų atsakė, kad dalyvauja, ir tik 10 proc. atsakė nedalyvaujantys, o Lietuvoje buvo atvirkščiai – 10 proc. sakė dalyvaujantys, 90 proc. – ne.

Anot A. Kubiliaus stiprios bendruomenės – verslo, mokslo, socialinių sričių, net ir profsąjungos turėtų kalbėti ne tik apie atlyginimus, bet ir apie valstybės kūrimą plačiąja prasme:„Tai štai ką padarė sovietai – sugriovė visuomenės bendruomenišką vidinę struktūrą. Mums reikia ją susigrąžinti.“