„Aš buvau ne sykį susitikęs su premjeru S. Berlusconi. Ir būdamas premjeru, ir net nebūdamas premjeru, kai buvau prezidento V. Adamkaus atstovas deryboms dėl Kaliningrado. Tuo metu buvo nutarta, kad Lietuva turi informuoti apie Kaliningrado anklavą pietų flango vadinamas valstybes –  Portugaliją, Ispaniją, Prancūziją, Graikiją – ir visur važiavau. Rodžiau, kur yra tas anklavas, kas čia per tranzitas ir dėl ko čia reikia derėtis. Visose šalyse mane priimdavo parlamentuose, taip pat užsienio reikalų ministerijoje, bet tik vienoje Italijoje mane iškart priėmė pats S. Berlusconi. Mane prie pat lėktuvo tako pasitiko ambasados darbuotojai ir sakė, kad greitai reikia persirengti ir sėsti į mašiną bei važiuoti pas S. Berlusconi. Jis nusprendė priimti asmeniškai ir pats pasišnekėti. Pradžioje kambaryje buvo ir užsienio reikalų ministras ir keletas jo patarėjų, bet jis mane nusivedė į šoną ir paklausė: „O kaip vyksta derybos?“. Aš šiek tiek papasakojau, tada jis sakė: „Žinote, būtų labai svarbu susitarti su Rusija“. Sakau, mes taip pat norime susitarti su Rusija, o jis paklausė: „Ko jūs norite, kokias jūs sąlygas keliate, kad susitartumėte?“ Aš pasakiau, kad susitartume viena iš svarbiausių sąlygų yra ta, kad Lietuva norėtų prisijungti prie pirmos vadinamosios Šengeno plėtros bangos. Jis pasakė: „Gerai, jeigu jūs sutariate, tai jūs gausite šitą pažadą“. Ir iš tikrųjų, S. Berlusconi artimiausiame Europos Vadovų Tarybos susitikime pasiūlė, kad tai būtų įrašyta į protokolus, kuriuos Lietuva pasirašė. Kaip visada papildomas protokolas yra visa esmė ir ten buvo parašyta, kad Lietuva prisijungs prie Šengeno erdvės su pirma plėtros banga. Tai ir atsitiko“, – sakė G. Kirkilas.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Jūs norite pasakyti, kad S. Berlusconi įtaka Lietuvai yra nemaža? Ypač dėl integracijos į Europos struktūras?

– Taip, labai svarbi, būtent dėl Šengeno. Jis tą pasiūlymą pateikė Vadovų Tarybai, o Vadovų Taryba pritarė. Kodėl tai buvo svarbu? Todėl, kad dėl Kaliningrado dalis Šengeno šalių apskritai buvo skeptiškai nusiteikusios dėl plėtros, bet ypač dėl Lietuvos, kadangi buvo neaišku dėl tranzito, kaip jis vyks, ar čia neišlips iš traukinio rusai ir panašiai, ir ar nebus pavojus Šengenui. 2003 metais aš buvau Užsienio reikalų komiteto pirmininkas, vyko „Prahos Samitas“, kur mus pakvietė į NATO. Beje, Italija aktyviai rėmė šią plėtrą. Tada buvau V. Adamkaus delegacijoje Prahoje,  S. Berlusconi priėjo prie manęs ir pasakė:„Matai, aš žodį išlaikiau. Jūs gavote pažadą, kad įstosite į Šengeną“. Tai ir atsitiko 2008 metais. Po to, būdamas premjeru, turėjau oficialų vizitą į Italiją, tada S. Berlusconi su jam būdingu sprendimų priėmimu stiliumi greitai išsprendė ilgametį klausimą dėl Lietuvos ambasados. Kaip žinote, Lietuva prieškariu turėjo ambasadą Italijoje, tačiau per maža jos dalis buvo išpirkta ir teisiškai kaip nuosavybė mums nepriklausė. S. Berlusconi pasakė: „Štai, aš jums pasiūlau tris vietas Romoje, tegul jūsų diplomatai apžiūri ir pasirenka.“

– Tas klausimas irgi yra susijęs su Rusija, su Rusijos nekilnojamuoju turtu? 

– Taip, tas klausimas yra susijęs su Rusija, nes tas pastatas, kuris buvo prieškaryje, šiuo metu nežinau kas ten yra. Mums pasiūlė kitą – lygiavertį pastatą, geroje vietoje, Romos centre. Tai taip pat S. Berlusconi nuopelnas. Jis kaip verslininkas labai greitai spręsdavo klausimus.

– Papasakokite apie jo būdo savybes. Kai jūs su juo susitikote, koks jis buvo žmogus, koks jis pasirodė? Daug kas sako, kad jis yra charizmatiškas, bet jis taip pat yra prieštaringai vertinamas. Koks buvo jūsų įspūdis?

– Mano įspūdis buvo toks, kad jis pereina iškart prie tiesioginės komunikacijos. Kaip ir sakiau, jis paliko visus patarėjus, užsienio reikalų ministrą, nuvedė mane į koridorių, šiek tiek kalbėjo angliškai, iškart pasakė, ko jis nori, ir paklausė ko mes norime. Tada jis pabrėžė: „Taip, Putinas yra mano draugas. Noriu, kad būtų susitarimas dėl Kaliningrado ir panašiai“. Jis – labai atviras, tiesmukiškas, sakyčiau, tvirto žodžio žmogus. Reikia pasakyti, kad apie jį yra daug nuomonių, bet iš kitos pusės jis pasižymėjo labai savotišku intelektu ir labai gera atmintimi. Kaip ir sakiau, jis mane pamatė V. Adamkaus delegacijoje, kur aš sėdėjau antrose eilėse ir priėjo, turėjo labai gerą atmintį žmonių veidams ir panašiai.

Ir jis nebuvo „pažadukas“, jis nebuvo iš tų politikų, kurie sako, kad padarys ir vėliau nepadaro. Viską ištesėjo, kas buvo pažadėta, ypač dėl Lietuvos.