– Gegužės 9-oji – Europos diena. Ką šiandien galvojate apie ES ir Bendriją, kai susiduriama su pasauline pandemija?

– Daugiau nei du dešimtmečius universitete dėsčiau ES integraciją ir politiką. Galiu teigti, kad lygiai prieš 70 metų kilusi vieningos Europos idėja yra gyva ir šiandien. Tai įvyko 1950-ųjų gegužės 9-ąją... Beje, o kas ir kur tą dieną įvyko? Lyg ir nieko ypatinga: viename prašmatniame Paryžiaus viešbutyje buvo išdėstytas europinės anglių ir plieno rinkos sukūrimo planas. Tik tiek! Dabar kai kas pasakytų: viešųjų ryšių akcija, ne daugiau… O ligi tol ir po to – sudėtingos aukščiausio lygio diplomatinės derybos ir ambicingi politiniai susitarimai. Šešios valstybės – Vokietija, Prancūzija, Italija, Belgija, Nyderlandai ir Liuksemburgas – įkūrė Anglių ir plieno bendriją, kuri ilgainiui ir tapo būsimosios ES pirmtake. Šiandien netgi sunku suvokti, kodėl būtent anglis ir plienas. O tada tai buvo strateginės žaliavos: sukuriant bendrą jų rinką, labai išsiplėtojo pasitikėjimas tarp tų šešių valstybių. Juk tebuvo praėję penkeri metai po alinančio Antrojo pasaulinio karo! Ir štai – dar neseniai kariavusios valstybės imasi kurti saugią, gerove ir pasitikėjimu grįstą bendrą Europos erdvę.

Visi pripažįsta: tądien, lygiai prieš 70 metų, išdėstytas planas buvo įžvalgus ir suteikė Europos vienijimosi pagreitį ilgiems dešimtmečiams. Bendra rinka ilgainiui apėmė daugybę sričių. Vyko ir geografinė plėtra. Dabar Europa – didelė, turtinga ir įtakinga.

Dabar Europa – didelė, turtinga ir įtakinga.

Vienijimosi kelias nebuvo vien tik lygus. Tačiau krizių akivaizdoje Europos šalys, atskiros Europos institucijos, ryškūs politikai imdavosi nestandartinių iniciatyvų – visada, kai tik to prireikdavo. Būdavo stabtelėjimų, bet visada buvo žvelgiama tolyn, vienijimosi linkme. Pandemija – ir naujas išbandymas Europos valstybių medicinos sistemoms, ir ekonomikos atsigavimo planų būtinybė. ES ėmus COVID-19 krizę spręsti bendrai, Europos Komisija ėmėsi lyderystės. Jos pirmininkė Ursula von der Leyen palygino veiksmus, kurių ES institucijos imasi dabar, su pastarosios ekonomikos krizės situacija. Jos teigimu, šįkart per keturias savaites nuveikta daugiau, negu anuomet per ketverius metus. Tikėkimės, kad tai – optimistiškai nuteikianti pradžia, o krizė taps šansu būti laimėtojais.

– Gegužės 1 d. Lietuva minėjo jau 16-ąsias įstojimo į ES metines. Ko palinkėtumėte mūsų piliečiams?

– Mums ištrūkus iš sovietų imperijos, laukė nelengvas ir netrumpas kelias iki visavertės narystės ES. Tai Lietuvai davė labai daug. Žinoma, tikrais europiečiais buvome visada, todėl net ir brutali okupacija nesulaužė mūsų tautos vertybinio stuburo. O įstojimas į ES ir su tuo atsivėrusios galimybės, sienos ir rinkos tapo mūsų tikruoju keliu į demokratiją ir klestėjimą.

– Kas turėtų keistis ES po COVID-19?

– Pirmajame pandemijos etape valstybės narės buvo priverstos imtis operatyvių vienašališkų sprendimų. O įveikti krizės padarinius – nebe pirmą kartą! – galima tik kartu. Be abejonės, pokyčiai turės įvykti. Čia matau tris esminius pjūvius: artėjimą link bendros sveikatos apsaugos sistemos nuostatų, Europos žaliuoju kursu paremtą ES atsigavimą nuo krizės bei daug didesnį negu iki šiol dėmesį mokslui, mokslinių tyrimų finansavimą. Pagal dabartines galiojančias sutartis, sveikatos politika išlieka – didžiąja dalimi – valstybių narių kompetencija. Bet atkreipkime dėmesį į mintį, neseniai išsakytą EP plenariniame posėdyje: piliečiai suvokia ES ne vien kaip didelę rinką – supermarket – bet ir kaip didelį valstybinį darinį – superstate. Įprastinėmis sąlygomis dar buvo galima žmonėms aiškinti, esą politikos kompetencija yra išskaidyta tarp valstybių narių ir ES, o pačioje ES – tarp įvairių institucijų, o susidūrę su krize žmonės klausia tiesiai ir paprastai: tai kas bus daroma?! Arba – kodėl nieko nedaroma? ES yra sukūrusi labai daug. Ši pandemija parodė, jog turime imtis veiksmų, kad kuo daugiau sveikatos apsaugos sistemos funkcijų būtų vykdoma bendrai.

Pritariu ir idėjai, kad Europos žaliasis kursas (angl. European Green Deal) turėtų tapti centrine veiklos ašimi, siekiant atsigauti po COVID-19. Tvari ekonomika, ekologinių problemų sąsajų su sveikata sprendimas ir procesų skaitmeninimas – šiuo keliu turėtume eiti.

Na ir, žinoma, dabar labai daug vilčių ir lūkesčių išsakoma mokslui. Vargu ar įmanomas ekonomikos atsigavimas, kol nebus sukurta vakcina nuo naujojo koronaviruso. Tad dėmesys mokslo rėmimui – neabejotinai prioritetinė mūsų misija.