Pokalbis apie artimiausių ketverių metų koalicijos galimybes ir tvarumą su Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto profesoriumi Mindaugu Jurkynu.

– Kai sužinojau penktadienį, kad socialdemokratai nusprendė pradėti derybas su „valstiečiais“, prisiminiau kaip premjeras Algirdas Butkevičius buvo įkalbėtas savo ministro Sauliaus Skvernelio nuslėpti, kad į rinkimus jis eis su „valstiečiais“, ir kad tas nuslėpimas buvo aptartas kartu dalyvaujant ir Ramūnui Karbauskiui. Iš to darau išvadą, kad jie susitaria. Ar jūs turite abejonių, kad jie susitars dėl koalicijos?

– Sakyčiau, dabar dar tik pati pradžia. Bet kuriuo atveju tarp „valstiečių“ ir socialdemokratų, jeigu žiūrėsime į socialines-ekonomines vertybes, panašumo yra daugiau, negu tarp „valstiečių“ ir konservatorių, nepaisant to, kad konservatoriai prieš pusmetį trimitavo, jog „valstiečiai“ yra jų artimi partneriai.

Derybų pradėjimas dar nereiškia, kad gali būti galutinis rezultatas. Bet faktas, jog derimas norima pradėti, rodo, kad socialdemokratai norėtų būti tuo partneriu, kuris dalyvauja politikoje. Galbūt bandys „įsipaišyti“ į kairiosios ideologijos, kairiosios idėjos paveikslą.

Iš tiesų socialdemokratai sulaukė nemažai kritikos, kad jie neatstovavo socialiai nuskriaustųjų...

– Susidėję su „valstiečiais“, jie taps socialiai jautresni?

– Jie bet kuriuo atveju bus centro-kairės ar kairės koalicijoje ir galės vadintis kairiaisiais. Žinoma, kyla klausimas, kokią politiką jie vykdys. Bet pavojaus, sakyčiau, yra nemažai, nes mažesnieji partneriai dažniausiai po rinkimų sulaukia didesnės rinkėjų bausmės.

Antra, turint tokį nedidelį mandatų skaičių – 17 – prieš de facto 56, padaryti didesnį poveikį toje koalicijoje taip pat bus labai sunku. Postų skaičius, atsakomybės ribos taip pat bus labai nedidelės. Turint tokį nedidelį vaidmenį, bus labai sunku išryškinti savo, kaip socialdemokratų, profilį.

– Ar jūs kalbate apie tai, ką aš pagalvojau? Kad prieš ketverius metus socialdemokratai gavo 25 mandatus, dabar jie gavo jau tik 17. Ar sukate į tai, kad po tuoktuvių su „valstiečiais“ jie apskritai gali kovoti dėl 5 proc. peržengimo?

– Toks variantas įmanomas, jeigu „valstiečiai“ iš tiesų imsis vykdyti kairiąją politiką, rodydami socialinį jautrumą, didindami pensijas (žinoma, klausimas, iš kur tuos pinigus paimti), rodydami daugiau dėmesio valstybiniam sektoriui, sveikatos apsaugai, švietimui, skirdami tam daugiau lėšų, kils natūralus klausimas, kodėl to nedarė kairieji socialdemokratai.

Vėlgi socialdemokratai, dalyvaudami koalicijoje, nenori, kad „valstiečiai“ susirinktų visus laurus, bet, iš kitos pusės, kaip sakiau, „valstiečių“ svoris koalicijoje yra toks didelis, kad socialdemokratai ir politiškai, ir vadybos, ir viešųjų ryšių prasme gali būti nuskandinti.

Jeigu „valstiečių“ politika kažkur patirs nesėkmių, tas nesėkmes dar daugiau, manau, pasidalins ir tie patys socialdemokratai, kuriems iš tiesų politinio išlikimo, kairiųjų vertybių atstovavimo politikoje klausimas – kaip Lenkijoje, kaip Vengrijoje, kaip Estijoje – gali kilti, iš tiesų problematiškas.   

– Jūs jau užsiminėte apie koalicijos narių skaičių – 56 ir 17. Tai viso labo 73. Tai labai trapu – vienas susirgo, vienas išvažiavo į komandiruotę, ir viskas – praktiškai nebėra koalicijos.

– Tai gali įvykti ir opozicijoje, bet iš kitos pusės, turbūt realu tikėtis, kad koalicija galėtų būti didesnė, pritraukiant kitus partnerius. Žinant, kad jau naktį po antro turo rinkimų Valdemaras Tomaševskis giedojo ditirambus, labai gražiai čiulbėjo ulbėjo apie „valstiečių“ programines vertybes, kurios labai artimos ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijai-krikščioniškų šeimų sąjungai, aš tikrai nenustebčiau, kad LLRA-KŠS arba bus koalicijoje, arba pasakys, kad rems šią daugumą.

– Ar negalėjo to paties socialdemokratai padaryti? Konservatoriai G. Kirkilo mažumos vyriausybei sakė –paremsime, jei pasiūlymai bus priimtini, bet mes nebūsime koalicijoje. Ar socdemams tai nebūtų naudingiau?

– Tai iš tiesų gali būti vienas iš variantų. Skandinavijos valstybėse mažumos vyriausybės veikia labai dažnai. Daugiausia jų buvo po Antro pasaulinio karo. Taip yra dėl paprastos priežasties – vyriausybę sudaranti partija ar partijos, kurios būdavo mažumoje, valdydavo dėl to, kad opozicinės partijos išgaudavo pažadą, kad į mažumos vyriausybės programą ir politiką bus įtraukti tam tikri opozicinių partijų pasiūlymai, kurie bus įgyvendinti. Tai socialdemokratams gali būti vienas iš variantų.

– Ir paskutinis dalykas – kokios reakcijos šita koalicija galėtų sulaukti iš prezidentės?

– Iš vienos pusės, aš net neabejoju, kad prezidentė norėjo permainų. Tas permainas, manau, ji labiau siejo su konservatoriais ir liberalais. Tą politinę paramą, tas simpatijas ji yra išreiškusi ne kartą.

Tos permainos atėjo ne ten, kur prezidentė norėjo. Natūralu, kad demokratinė žmonių išraiška turėtų būti gerbiama, o tas permainas būtent atstovauja „valstiečiai“. Jeigu socialdemokratai būtų koalicijoje, tai tų permainų būtų šiek tiek mažiau.

Galbūt klausimas, kas iš socialdemokratų užimtų postus, jeigu nebūtų nė vieno [dabartinio] ministro, išskyrus Liną Linkevičių. Galbūt ir būtų galima sakyti, kad tai nauji žmonės. Gal iš tiesų profesionalai, jų yra labai nedaug valdančioje koalicijoje. Gal tas permainas „valstiečiai“ ir vykdys.

– Tai tautos valios gerbimas pro sukąstus dantis, nes nėra kitos išeities?

– Ir vis primenant, kad tos permainos ne tokios, kokių galbūt tikėtasi, nes socialdemokratai, nors ir labai stipriai rinkėjų „apkramtyti“, bet vis tiek sėdi valdžioje. Jeigu „valstiečiai“ ir socialdemokratai susitars dėl koalicijos, derybos dar tik prasideda.