Apie politinę situaciją Lietuvoje – diskusija „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“ su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesoriumi Lauru Bieliniu ir Mykolo Romerio universiteto (MRU) dėstytoju Vytauto Dumbliausku.

„Aš manyčiau, pozityvu yra tai, kad prezidentas neįsivėlė į tą bendrą aistrą ir neskatino, sakykime, kaltinimų, priekaištų ir pan. Iš esmės prezidentas siūlė ir tą išsakė labai aiškiai – siūlė susitelkti ir daugiau rimties tam, kad būtų galima vykdyti savo funkcijas. Taigi, prezidentas nesikišdamas į dramą, neformuodamas dramos elementų, mano galva, atliko pakankamai pozityvų vaidmenį“, – teigė profesorius.

Aš manyčiau, jeigu prezidentas inicijuotų tokį pokalbį, tai nuramintų situaciją, ir, ko gero, sudarytų pagrindą gilesniam bendradarbiavimui tarp ministro ir prezidento.

Tačiau ar nelaikytina drama, kai prezidentas parašė, kad ministrai neturi aiškinti, kaip jie nori atsistatydinti, o kad turi dėti pareiškimus ir tai daryti iš karto? „Tokiu būdu mes bet kokią frazę, bet kokį trumpalaikį veiksmą galime įvardyti kaip esminę dramą, laužiančią visą pasaulio struktūrą. Iš esmės tai buvo pasakymas, reakcija tuo metu, tame kontekste. Po kelių dienų prezidentas pasakė visai kitokius žodžius ir jis palaikė jų neatsistatydinimą, kaip žinote“, – teigė L. Bielinis.

Ar reikia Gabrieliui prezidento pagalbos rankos?

Išryškėjo takoskyra tarp G. Nausėdos ir G. Landsbergio. Ar kai tarsi išsisprendė skandalinga krizė, dabar galėtų ši takoskyra tęstis ir toliau? Ar vis dėlto G. Landsbergis vykdys savo savarankišką užsienio politiką ir krizė tik gilės tarp šių dviejų institucijų? „Aš manau, įmanomi visi scenarijai, bet racionaliausias, ko gero, būtų toks: manau, prezidentas galėtų pasikviesti pokalbiui G. Landsbergį, ir tiesiog su juo aptarti bent jau artimiausius klausimus ir bendradarbiavimo strategiją. Tam, kad iš vienos pusės nuramintų situaciją, iš kitos pusės bandyti suderinti su G. Landsbergiu tas problemines situacijas, kurios šiandien galbūt nereikalingos, nes jos kelia papildomą įtampą, esant ir taip dideliam krūviui. Aš manyčiau, jeigu prezidentas inicijuotų tokį pokalbį, tai nuramintų situaciją, ir, ko gero, sudarytų pagrindą gilesniam bendradarbiavimui tarp ministro ir prezidento“, – svarstė L. Bielinis.

Gabrielius Landsbergis. P. Peleckio / BNS nuotr.

Bendro požiūrio paieškos

Tačiau prezidentas ir G. Landsbergis jau buvo susitikę ne kartą. Kalbėjosi ir apie tai, kokiomis kryptimis galėtų būti derinami klausimai. Pakankamai aštri ir užsienio politika Baltarusijos, Kinijos klausimu. Ar prezidentas ir ministras gebėtų rasti bendrą vardiklį šiais klausimais?

Prezidento ištiesta ranka, manau, būtų labai stiprus emocinis ir tuo pačiu politinis žingsnis suartėjant arba bent jau neišsiskiriant šioms dviem institucijoms, kurioms iš tikrųjų reikia bendradarbiavimo.

„Buvo daug susitikinimų, įvairūs ir ne visada produktyviai pasibaigę bet, jeigu artimiausiomis dienomis tai įvyktų, tai būtų traktuojama ne tik kaip dar vienas susitikimas, sprendžiant dar kažkokius eilinius klausimus, bet tai būtų traktuojama iš daugelio politinių pusių ir galbūt iš visuomenės, kaip prezidento ištiesta pagalbos ranka savotiškoje krizėje esančiam pačiam ministrui. Nes jis padavė atsistatydinimo raštą. Atsistatydinimas nepriimtas. Bet iš esmės jis prisiima tam tikrą moralinę atsakomybę už tai, kas vyksta. Tokiu būdu prezidento ištiesta ranka, manau, būtų labai stiprus emocinis ir tuo pačiu politinis žingsnis suartėjant arba bent jau neišsiskiriant šioms dviem institucijoms, kurioms iš tikrųjų reikia bendradarbiavimo“, – sakė L. Bielinis.

MRU dėstytojas V. Dumbliauskas įvardijo, ar konservatoriams iš tiesų reikia ištiestos pagalbos rankos. „Manau, kad konservatoriai turėtų patys dažniau perskaityti Konstitucijos 84 straipsnio pirmąją dalį, kur parašyta, kad Respublikos Prezidentas sprendžia pagrindinius užsienio politiko klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką. Viskas. Šia prasme pagrindinis žaidėjas yra prezidentas. Tą turėtų Tėvynės sąjunga ir pats G. Landsbergis suvokti. Jeigu jis to nesuvokia, ir jeigu jis bandys vesti užsienio politiką kitokią, ne kartu su prezidentu, tai čia manau, jokia prezidento ranka nepadės. Čia turėtų būti ir Tėvynės sąjungos supratimas, kad eiti į konfliktą, pažeisti savotiškai Konstituciją. Pagrindinis žaidėjas, kartoju, yra prezidentas užsienio politikoje. Manau, kad šita krizė gal šiek tiek nuramins įsijautusį Gabrielių, kur jis kažkur laimėjo „drakonų tramdytojo“ titulą. Bet palaukime, dar Kinija dar ne viską atsakė mums“, – teigė dėstytojas.

Plačiau – vaizdo įraše: