Pereiti į pagrindinį turinį

Negirdėti Sausio 13-sios faktai – iš pirmų lūpų

2023-01-13 12:00
DMN inf.

Viena iš daugelio Sausio 13-osios liudininkių – Seimo parlamentarizmo ir istorinės atminties skyriaus vadovė Angonita Rupšytė – papasakojo dar negirdėtų šios istorinės ir lemtingos dienos bei jos išvakarių faktų. Apie tai – LNK reportaže.

Negirdėti Sausio 13-sios faktai – iš pirmų lūpų
Negirdėti Sausio 13-sios faktai – iš pirmų lūpų / R. Požerskio nuotr.

– Kaip atrodė jūsų sausio 13-osios išvakarės? Kokia tai buvo diena?

– Jeigu pamenate, sausio 11-ąją buvo Spaudos rūmų puolimas. Sausio 12-oji irgi buvo kupina įtampos, laukėme, kada bus kitas puolimas. Labai gerai atsimenu, kai paskambino Egidijus Bičkauskas, jis tuo metu buvo atstovas Maskvoje, ir perdavė Michailo Gorbačiovo žodžius dėl susidariusios situacijos – esą patys prisivirėme, patys turime ir srėbti tą košę. Tada turėjo atvažiuoti delegacija iš Maskvos. Ši delegacija nusileido Minske. Tuomet pasakiau, kad šiandien įvyks puolimas. Daugelis deputatų buvo pavargę ir išvykę į namus. Aš buvau rūmuose. Prisimenu, Vytautas Landsbergis apie 23 val., gal jau buvo 23.30 val., išvažiavo persirengti. O 24 val. iš 12 dienos į sausio 13-ąją įvyko Vyriausybės puolimas, to pastato, kur dabar yra Užsienio reikalų ministerija. Tada V. Landsbergis skubiai sugrįžo. Pamenu, dar su nespėjusiais išdžiūti plaukais, jie buvo šlapi. Gal norėjo išsimaudyti, bet teko greitai vykti atgal. Netrukus ir žmonės pradėjo skambinti – pajudėjo tankai iš Šiaurės miestelio. Netilo telefonai. Ir… išgirdome šūvius. Tuo metu buvau prie V. Landsbergio kabineto. Kadangi M. Gorbačiovas miegojo, buvo ieškota, bandyta susisiekti su Borisu Jelcinu. Pavyko susisiekti su Maskva. Tuomet perdaviau telefono ragelį V. Landsbergiui. Jis pasakė: „Pakelkite darbininkus“. Ta prasme, kad išeitų į gatves Rusijos demokratinės jėgos.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– O kaip įvykiai klostėsi toliau?

– Toliau viskas vyko labai greitai. Iš Varšuvos paskambino užsienio reikalų ministras Algirdas Saugirdas, jis buvo tuomet deleguotas tam atvejui, jeigu kas nors atsitiktų. Žmonės lauke dainavo, netrukus sužinojome, kas žuvo. Mes kalbėjomės su Algirdu telefonu. O Varšuvoje, anot jo, ramybė, tyla, visi miegojo. Dar pašmaikštavau, kad išdaužtų langą. Gal tuomet visi sukrus, bent sužinos, kad šiuo metu Lietuvoje žmonės žūsta. Ta situacija man dabar primena Ukrainą, pačią karo pradžią. Kai ukrainiečiai kovoja už laisvę į pasaulį, o jokios pagalbos jiems nesuteikia. Tai man priminė ir Sausio 13-osios situaciją – mes einame per ambasadas, bandome kalbėti ir... nieko nėra. O tas rytas, žinoma, buvo sunkus. Jau buvo nemažai žuvusių. Pamenu, pažvelgiau pro langą, žmonės užuot bėgę, neša armatūras, stato barikadas. Tauta išgelbėjo Lietuvą ir mane taip pat. Kiekvieną minutę viską prisimeni.

Tada V. Landsbergis skubiai sugrįžo. Pamenu, dar su nespėjusiais išdžiūti plaukais, jie buvo šlapi.

– Esate ne vienos knygos autorė, bendraautorė. Esate rašiusi apie tuos žmones. Kokios istorijos jums labiausiai įstrigo? Apie kuriuos turėtume labiausiai žinoti? Gal yra tokių, kurie nepelnytai pamiršti?

– Kaip ir pasakiau prieš tai – tauta išgelbėjo Lietuvą. Yra tikrai labai daug žmonių ir visų nesurašysime. Todėl galima pasakyti ir paprašyti jaunosios kartos, kad jie nepatingėtų pasiklausinėti savo tėvelių, senelių, kur jie buvo Sausio  13-ąją, nes šeimos istorijos yra ir Lietuvos istorijos. Be jų pagalbos tikrai neįmanoma visų žmonių surašyti, kurie tuomet rizikuodami gyvybe dalyvavo tuose įvykiuose, gynė Lietuvą. Ir kai manęs paklausia, o koks dabar tikslas, atsakau, – išsaugoti Lietuvos nepriklausomybę. 

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų