– Gal galėtumėte priminti apskritai tų butų Trinapolio ir Lvivo gatvėse istorijas – kaip jos atsidūrė ir jūsų, ir galiausiai teisėsaugos akiratyje? Kas su jais negerai?
– Pirmas epizodas buvo G. Palucko apartamentai tikrai prestižinėje vietoje, Verkių parke. Ten visiškai netyčia buvo užsikabinta nagrinėjant G. Palucko ir verslininko Darijaus Vilčinsko ryšius. Kai jau buvo nustatyta, kad D. Vilčinskas finansavo G. Palucko garsųjį ežerų dugnų verslą negrąžintomis paskolomis, kažkaip toptelėjo pasižiūrėti, o iš ko G. Paluckas butą pirko. Ir pasirodė – D. Vilčinsko įmonė. Ir sandorio suma – 223 tūkst. eurų – labai sunkiai telpa bet kokiuose tuo metu G. Palucko deklaracijų rėmuose. Tiesiog nesimatė finansinio pajėgumo žmogui atlikti tokio dydžio sandorį. G. Paluckas sakė, kad viskas gerai.
O kitas epizodas buvo apskritai keistas, kai G. Paluckas bėgo nuo klausimų apie tą savo dabartinį butą, kaip jis jį įgijo. Iškilo klausimas, kai jis pasakė, kad įgijo tą butą pardavęs seną butą. Žiūrime, kad yra skylė. Nes seną butą 2011 m. jis pardavė, o tuos dabartinius apartamentus, man atrodo, 2013–2014 m. įgijo. Tai kur jis gyveno tą laiką tarp šitų dviejų butų? Ir jis neatsakė. Taip mes radome butą Lvivo gatvėje, kur iš pradžių galvojau: „O, radau.“ Bet kai pažiūrėjau, kokios būklės, tai supratau – tikėjausi, kad G. Paluckas ten niekada negyveno, nes namas yra tvarkytinos būklės. Ir paaiškėjo, kad visų pirma tas namas stovi ant valstybinės žemės sklypo, kurį eidamas Vilniaus savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas suformavo G. Paluckas. Ir butas įgytas labai įdomiomis aplinkybėmis, per kompaniją, kuri jį nusipirko ir po keleto metų sugalvojo G. Paluckui parduoti su 90 tūkst. eurų nuostoliu. Beveik už dyką. Tai visiškai nelogiškas sandoris: kad ir krizė, kad ir pakritusi nekilnojamojo turto vertė, bet šitaip nueiti į minusą – čia yra verslo savižudybė.
– Štai kaip G. Palucko advokatas naujienų agentūrai BNS komentuoja teisėsaugos įtarimus – sako, kad jie formuluojami taip, kad būtų išvengta senaties taikymo, nes, anot prokurorų, neteisėtas praturtėjimas apima laikotarpį nuo 2010 iki 2024 m. Advokatas teigia, kad čia užsiimama teisine inžinerija – absoliuti dauguma klausimų keliančių finansinių operacijų vyko iki 2014 m. pabaigos, o senaties terminas yra dvylika metų. Kaip jūs vertinate tokį bandymą paaiškinti situaciją?
– Mane tai nustebino, nes nesitikėjau, kad iš karto bus pasitelktas senaties argumentas. Jei jau startinėje stadijoje kalbama apie senatį, vadinasi, klientas sunkiai gali pagrįsti pajamas. Jei remiamasi senatimi, panašu, kad kitų argumentų nėra. Tai rimtas signalas. Manau, kad čia siunčiama žinia ir Seimui – kad yra pagrindas naikinti neliečiamybę.
– Senatis vis dėlto reikštų, kad galima konstatuoti galimus pažeidimus, bet dėl laiko nebegalima jų teisiškai įvertinti? Kaip tai reikėtų suprasti?
– Esame turėję daug su politika susijusių bylų, kurios baigėsi dėl vienokios ar kitokios senaties. Tokios bylos palieka labai neskanų poskonį, nes teismas yra priverstas pasakyti, kad, nieko negalime padaryti, nes suėjo senatis, bet tai nereiškia, kad šitas žmogus nėra prisidirbęs – tiesiog nespėjome jo laiku nuteisti. Toks išteisinimas nėra išteisinimas. Toks išteisinimas yra pasakymas, kad „prasisuko“. Ir tai yra negerai.
– Ar tai leistų kaip feniksui iš pelenų pakilti G. Paluckui, ar nebūtinai, jeigu tai būtų pasakyta?
– Tuo metu prasidėtų ilgai trunkantis viešosios retorikos duelis, kur iš vienos pusės G. Paluckas nuolat kartotų: „Žiūrėkite, bandė nuteisti, bet teismas nenuteisė, vadinasi, aš nekaltas.“ Iš kitos pusės būtų opozicija, kuri kartotų: „Ne, tai nereiškia, kad tu nekaltas, tai reiškia, kad per vėlai tavo byla išlindo.“
– Būtent dėl neliečiamybės panaikinimo sklandė tokia konspiracinė teorija, kad Saulių Skvernelį galbūt bus bandoma „išsukti“ nuo teisinės neliečiamybės panaikinimo, gal čia dar susimokius pavyktų ir G. Palucką išsukti. Tai nepasiteisino, nes S. Skvernelio atveju beveik visas Seimas nubalsavo už neliečiamybės panaikinimą, su keliomis išimtimis. Ar galima to tikėtis? Kaip galvojate dėl G. Palucko, turint omenyje, kad du socialdemokratai „čekiukų“ bylose – Nedzinskas ir Dūdėnas – buvo išsukti?
– Ypač po balsavimo dėl S. Skvernelio noriu tikėtis iš socialdemokratų, kad jie laikysis to kurso ir nesukels abejonių, nors jų jau yra sukėlę daugybę kartų. Deja, negaliu atmesti varianto, kad brutaliu politiniu būdu vienas buvusių aukščiausių valstybės vadovų bus išsuktas nuo atsakomybės. O teisėsaugai nereikia trukdyti. Tie patys socialdemokratai tai kartoja, bet kai reikia tai pritaikyti saviems, sekasi sunkiai.
– G. Paluckas dabar yra sustabdęs narystę partijoje, iki šiol partijos kolegos jo per daug neragino to daryti. Dabar jis pats priėmė tokį sprendimą po to, kai paaiškėjo, kad Generalinė prokuratūra kreipsis dėl jo teisinės neliečiamybės panaikinimo. Bet dabar dar iškilo frakcijos klausimas – stebint S. Skvernelio pavyzdį. Partija, galima sakyti, jį „išrašė“ iš frakcijos. O štai Mindaugas Sinkevičius apie G. Palucką sako, kad jis dar gali dirbti. Kaip jūs apskritai vertinate socialdemokratų reakciją į viską, kas susiklostė aplink G. Palucką?
– Vienas kolega neseniai labai taikliai pastebėjo, kad kai Seime vyksta rimtesni balsavimai, atsiranda tam tikri gravitaciniai centrai – kaip fizikoje, kai vienas sunkesnis kūnas traukia kitus lengvesnius. Socialdemokratų frakcijoje tas gravitacijos centras labai dažnai yra G. Paluckas. Ir nors jis turėtų būti atsitraukęs nuo valstybės valdymo, kažkodėl tuo metu jis tampa labai reikalingas. Manau, yra pagrindo kalboms, kad G. Paluckas vis dar daro įtaką valstybės aparatui, net jei formaliai nebeužima tokių pareigų. Ir tik šis balsavimas gali parodyti, ar taip yra, ar nebėra.
– Bet kuo tai paaiškinti? Kodėl jie neatsitraukia nuo G. Palucko, suprasdami, kokį „šleifą“ tai gali jiems palikti?
– Kodėl taip yra – turbūt klausimas, į kurį atsakęs žmogus gautų Pulitzerio premiją. Vyksta keisti dalykai. Žmogus, kuris turėtų būti atsitraukęs, panašu, kad vis dar stipriai dalyvauja valstybės valdyme. Koalicija su labai problemišku partneriu, visa tai vyksta tarsi platesnėje struktūroje, kurioje G. Paluckas vis dar turi rimtą vaidmenį.
– Kalbant apie prezidentą – socialiniuose tinkluose plinta prezidento patarėjo komentaras, kad prezidentą įtikino G. Palucko paaiškinimai apie nekilnojamąjį turtą. Ar čia matote prezidento atsakomybę?
– Matome pakankamai įprastą vaizdą – prezidentas tarsi lieka nuošalyje. Kai pasirodė žinia apie prokuratūros kreipimąsi, iš prezidentūros atėjo vienas sakinys: prezidentas pasitiki teisėsauga. Tai nėra atsakymas. Prezidentas faktiškai buvo G. Palucko politinis „stogas“ didžiąją praėjusių metų vasaros dalį. Jis savo autoritetu gynė premjerą ir patvirtino, kad viskas gerai. Čia yra du variantai: arba premjeras suklaidino prezidentą, arba prezidentas žinojo daugiau, nei sakė.
– Tikėtumėtės, kad prezidentas viešai pasakytų savo poziciją?
– Norėčiau, kad prezidentas atsakytų į šį klausimą. Koks atsakymas – nežinau, bet norėtųsi aiškumo.
– Vis dėlto butų istorija nebuvo ta, kuri privertė premjerą pasitraukti. Tai buvo kita istorija – susijusi su „Dankoros“ atveju, jo broliu ir kratomis jų namuose Palangoje. Kodėl ši istorija buvo lemiama?
– Atsakymas telpa į vieną žodį – prezidentas. Po pirmo, antro, trečio epizodo prezidentas turėjo galimybę pasakyti „gana“, bet pasirinko to nedaryti. Galiausiai viskas tapo per daug akivaizdu – kai premjero brolienės įmonė gauna europinį finansavimą ir konkursą laimi vienintelis dalyvis, susijęs su premjeru. Tai jau buvo per daug. Ir kai teisėsauga pasibeldė į brolio duris, tada jau buvo nebeįmanoma.
Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:
(be temos)
(be temos)