Apie tai, kas vyksta Lietuvos politikos padangėje, „Žinių radijo“ laidoje „Atviras“ pokalbis diskutavo Vytauto Didžiojo universiteto politologas Lauras Bielinis (toliau – L. B.) ir Mykolo Romerio universiteto politologas Vytautas Dumbliauskas (toliau – V. D.).
– Kaip vertinate premjerės sprendimą į Vatikaną vykti kartu su šeima, už kurios narių bilietus sumokės valstybė?
– L. B.: Pas mus nėra aiškiai sureguliuotos tvarkos, todėl susiformavo tradicija, kad faktiškai kiekvienas premjeras, važiuodamas į Vatikaną, pasiima visą šeimą. Tą patį daro ir prezidentai. Tradicija gali diktuoti tam tikrus politinius sprendimus ir galiausiai paskatinti tvarkos įvedimą.
Kai nėra tvarkos, visada galime prikišti ir kritikuoti. Šiandien kritikuosime premjerę todėl, kad ji tradiciškai važiuoja su šeima, o už tai moka valstybė. Natūralu – mūsų mėgstamas sportas yra kritikuoti ir klausti, kodėl ji gali vežtis visą šeimą, o aš negaliu.
Natūralu – mūsų mėgstamas sportas yra kritikuoti ir klausti, kodėl ji gali vežtis visą šeimą, o aš negaliu.
– V. D.: Iš rimtų šaltinių esu girdėjęs, kad poniai Ingai Ruginienei šis darbas premjerės poste yra, liaudiškai tariant, „dzin“. Ji labai rimtai į tai nežiūri, neįdeda į jį širdies. Ji supranta, kad čia buvo įkišta bailių vyrų, kurie prisidengė moterimi.
Ji juk ne kvaila, bet politikoje nelabai ką supranta. Ji juk nebūtų tapusi Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininke. Tai rodo, kad žmogus turi potencialą, lyderystės savybių. Tačiau į premjerės poziciją ji žiūri kaip į laikiną postą, kurį bet kada gali prarasti.
– Vadinasi, jei premjerei niekas nerūpi, galime iš jos tikėtis bet ko?
– V. D.: Tikrai galime iš jos tikėtis bet ko. Aš ją savotiškai suprantu, nes ji buvo pakišta. Ją pakišo Jonavos meras Mindaugas Sinkevičius. Kiek iš jos šaipomasi socialiniuose tinkluose! Matyt, dabar ji užsidėjo tam tikrą kaukę. Ji žino, kad bet kuriuo atveju įeis į istoriją ir iš jos niekas neištrins.
– L. B.: Tegul tai būna viena iš versijų. Manau, kad turėtume kitaip pažvelgti į situaciją. Taip, premjerė iš tikrųjų yra labai kritikuojama. Daugelis jos sprendimų yra kontroversiški. Lyginant su vienu premjeru, ji blogesnė, su kitu – geresnė.
Mes turime situaciją, kai dalis visuomenės yra labai kritiška bet kokios valdžios atžvilgiu. Dėl chaoso valdančiųjų gretose kliūna visiems, o vadovė gauna daugiausia. Kliūna bet kokia smulkmena – rankinukas, ne taip atsistojo, ne tą pasakė, ne taip pasižiūrėjo ir pan. Už tai ji bus kritikuojama.
Tai normali reakcija ir normalus požiūris į valdžią, kuri yra pasimetusi ir nežino, kaip padaryti tvarką bei aiškią hierarchiją.
– Ar tikrai I. Ruginienės komanda neplanavo tokios visuomenės reakcijos?
– L. B.: Turėjo būti koks nors proaktyvus veiksmas, akcentų ir motyvų sudėliojimas, galiausiai fono sukūrimas, kuris leistų priimti tokį premjerės sprendimą. Natūralu, kad, fiksuojant tokį premjerės išvykimą, kiekvienas gali komentuoti ir daryti savo prielaidas.
Kadangi kritikuojama dauguma ir valdantieji, prielaidos daromos kritiškos – iš to gimsta papildomas negatyvus kalbėjimas apie premjerę ir jos darbo logiką.
– Po koalicinės tarybos posėdžio Remigijus Žemaitaitis vėl suabejojo poligono reikalingumu. Koalicijos partneriai šios žinios nepriėmė siaubingai. Ar visi jau priprato, kad R. Žemaitaitis šiurpina Lietuvą savo pareiškimais?
– V. D.: Greičiausiai jis laikosi taktikos sukelti šurmulį – įmesti akmenį į balą ir judinti vandenį. Matyt, dabar nėra kitos temos, kuria būtų galima atkreipti dėmesį, o šis poligonas jau yra sukėlęs diskusiją visuomenėje dėl reikalingumo.
R. Žemaitaitį reikėtų nusiųsti į Ukrainą, surišti kojas ir rankas ir išvežti autobusiuku. Jis turi vaikų – gal truputį žmogus atsikvošėtų. Rusai tą patį darys su juo. Jis galvoja, kad užsitarnaus rusų malonę, tačiau taip nebus.
Jis nėra karo specialistas. Jis gali sakyti savo nuomonę kaip politikas, bet suprantame, kad be poligono ir visų antžeminių dalykų rusai eis kaip per sviestą. Jis dabar priešina marškinius ir lašinius, bet žmogui reikia jų abiejų.
– L. B.: R. Žemaitaitis elgiasi nuosekliai ir puikiai supranta, kad sprendimas jau padarytas ir poligonas bus. Jis nėra naivus. Tačiau jis taip pat puikiai supranta ir mato, kad yra tam tikras rinkėjų sluoksnis, kuris žvelgia į jį ir laukia palaikančių žodžių.
Ir čia jis pilnu tempu dirba. Jis kalba tiems rinkėjams, kurie iš jo laukia būtent tokių žodžių – tiems, kurie abejoja dabartine valdžia, kurie pakankamai draugiškai žiūri į Rytus, o galbūt netgi nostalgiškai. Dėl to tuos rinkėjus jis siekia pritraukti prie savęs. Jis visur kalba su savotišku neigimo akcentu.
– Kas nutiko su politikos etikos kodeksu? Kokią situaciją matote?
– V. D.: Buvęs Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininkas Egidijus Kūris viename interviu sakė, kad moralė traukiasi iš Lietuvos politikos ir teisės. Nežinau, kuo ši tendencija baigsis. Ryškiausias to pavyzdys yra Donaldas Trumpas. Jo reputacija yra lygi nuliui, tačiau jis pats į tai nekreipia jokio dėmesio. Joks moralinis jo veiksmų vertinimas jo nesaisto.
Nuo senų laikų kartojame, kad kompetencija ir reputacija yra svarbu, tačiau dabar reputacija po truputį netenka reikšmės. Seime yra šeši socialdemokratų „čekutininkai“, kurie apie reputaciją negalvoja. Bet juk žmonės supranta, kad jie vogė iš valstybės.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
(be temos)