Anot Vilniaus universiteto profesoriaus Tomo Janeliūno, jei kai kurie JAV prezidento Donaldo Trumpo planai išsipildytų, pavyzdžiui, valstybės būtų priverstos pačios rūpintis savo saugumu, tai sukeltų grėsmių Europoje.

Europos valstybės nepratusios saugumu rūpintis savarankiškai

Likus kelioms dienoms iki aukščiausio lygio Europos Sąjungos (ES) vadovų susitikimo Maltoje Donaldas Tuskas išplatino viešą laišką. Jame aptarė pagrindines grėsmes, su kuriomis susiduria Bendrija. Rašydamas apie išorės grėsmes, Europos Vadovų Tarybos pirmininkas paminėjo kelias: užsispyrusią Kiniją, Rusijos agresiją prieš Ukrainą, karus ir terorą Vidurio Rytuose bei Afrikoje. Tačiau didžiausio žiniasklaidos dėmesio sulaukė tos eilutės, kuriose prie išorės grėsmių priskiriami nerimą keliantys naujosios Jungtinių Valstijų administracijos pareiškimai.

S. Rakutienės teigimu, ne vienas JAV prezidento D. Trumpo pareiškimas ir veiksmas kelią nerimą Europos politikams.

„D. Trumpas sveikino „Brexit“, t. y. Jungtinės Karalystės pasitraukimą iš ES. Netgi skatino ir kitas šalis pasekti šiuo pavyzdžiu ir atgauti savo tapatybę. Europiečiai vylėsi, jog rinkiminės kampanijos metu D. Trumpo pasakyti pareiškimai ar netgi pozicijų kaitaliojimai pasikeis tapus prezidentu. Dabar matome, jog jo požiūris išliko ir, deja, toliau neša tarpusavio santykių destrukciją“, – tvirtina S. Rakutienė.

Anot jos, pastaruoju metu ES D. Trumpas mato tiesiog kaip Vokietijos galios plėtros priemonę: „Po to, kai ES lyderiai griežtai pasmerkė sprendimą uždrausti atvykti emigrantams iš septynių didžiausių musulmoniškų šalių, iš karto sekė D. Trumpo atsakas – jis pradėjo kritikuoti eurą. Vis dėlto euras laikomas vienu iš svarbiausių ES pasiekimų.“

Dar vienas nerimą keliantis D. Trumpo pasisakymas – apie NATO. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorius Tomas Janeliūnas pabrėžia – D. Trumpo mintys apie NATO mums gali kelti didžiausią nerimą.

„D. Trumpas mano, kad NATO, kaip saugumo organizacija, jau yra atgyvenusi, kad derėtų didesnę atsakomybę už savo saugumą perleisti pačioms valstybėms (turėta galvoje, kad būtent Europos šalims). Jeigu tai reikštų didesnį JAV nusišalinimą nuo NATO reikalų, tai, be abejo, būtų didžiulis sukrėtimas tiek mums, tiek visoms kitoms Europos šalims“, – neslepia T. Janeliūnas.

Jo teigimu, nė viena Europos šalis iš tiesų nėra įpratusi savo saugumu rūpintis savarankiškai: „Reikia pripažinti, kad iš esmės nė viena (net didžiosios ES šalys) nėra įpratusi rūpintis saugumo reikalais atskirai, pavieniui. Šiuo atveju JAV labai dažnai prisiimdavo lyderystę, spręsdama tarptautines problemas, iniciuodama ar sankcijas, ar karinius veiksmus, intervencijas, kai matydavo, kad jų reikia.“

R. Janeliūno nuomone, bandymas sukurti saugumo aplinką, kurioje amerikiečiai nevaidina pagrindinio vaidmens, iš tikrųjų gali būti skausmingas: „Tai suteiktų galimybę kitoms valstybėms mesti iššūkį ir įtvirtinti savo didesnę galią. Žinoma, mes visų pirma galvojame apie Rusiją, kuri galėtų pasinaudoti tokia situacija, tokiu neužtikrintumu, galbūt kažkokiu pereinamuoju laikotarpiu, kai jaustų, kad amerikiečiai nenori radikaliai reaguoti į kažkokius agresijos protrūkius iš Rytų pusės. Žinoma, visa ta situacija kelia riziką, kad nestabilumo Europoje gali padaugėti.“

D. Tusko laiškas atskleidė partnerystės pokyčius

Europos Vadovų Tarybos pirmininkas D. Tuskas savo laiške rašo apie vieningą septynis dešimtmečius besitęsiančią JAV politiką Europos atžvilgiu. D. Tuskas nerimauja dėl galimų jos pokyčių. Šios politikos atskaitos taškas – 1947 m. pristatytas Maršalo planas.

T. Janeliūnas primena – JAV į Europos saugumo užtikrinimą įsitraukė būtent po Antrojo pasaulinio karo, pasiūlydama labai konkrečias institucijas, priemones, kaip galėtų būti stiprinamas bendradarbiavimas visose srityse. Pasak T. Janeliūno, šis bendradarbiavimas apėmė viską nuo ekonomikos, pokario Europos atstatymo iki saugumo užtikrinimo, kai didžiausią grėsmė kėlė Sovietų Sąjunga.

„Per septynis dešimtmečius tiek institucijos, tiek ir praktika suformavo tokią partnerystę, kai JAV buvo lyderiaujantis partneris visų pirma saugumo prasme. Natūraliai besiplečiant ekonomikoms, ES ir JAV tapo pačiomis didžiausiomis prekybos partnerėmis pasaulyje, kalbant apie prekybos srautus tarpusavyje. Natūralu, kad kartu šios dvi partnerės ėmė formuoti tokią idėjinę, ideologinę, moralinę politiką, kuri nustatė pagrindines taisykles visos tarptautinės sistemos veikimui“, – aiškina T. Janeliūnas.

Jis priduria – jeigu naujasis JAV prezidentas ketina pasitraukti iš tokio bendradarbiavimo ir tokios partnerystės, natūralu, žlunga ne tik dvišaliai santykiai. „Keičiasi apskritai tarptautinė pasaulio sistema, nes kinta visas požiūris, kas yra tie pagrindiniai ramsčiai, konstruojantys visą tarptautinę sistemą“, – sako T. Janeliūnas.

Pasak VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto lektorės S. Rakutienės, dabar Jungtinių Valstijų ir ES santykiai keičiasi iš esmės: „Galima įvardyti kaip tam tikrą reikšmingą posūkį transatlantiniuose santykiuose ir, kaip, pavyzdžiui, apžvalgininkas Uris Friedmanas iš theatlantic.com akcentavo, – tai, kad vienas iš ES vadovų JAV prezidento administraciją įvardija viena iš svarbiausių išorės grėsmių ES, iš esmės rodo esminius pokyčius pasaulio politikoje, nes iki tol transatlantiniai santykiai vyko remiantis strategine partneryste.“

S. Rakutienė atkreipia dėmesį, kad pats D. Tuskas būtent šiame savo laiške akcentuoja, jog matome JAV užsienio politikos kaitą. „Tai, ką JAV vykdė 70 metų ir ko siekė užsienio politikoje, štai, kaip gali būti nubraukta. Tai yra įspėjanti žinutė, stiprus signalas“, – tikina S. Rakutienė.

D. Tuskui parašius minėtą laišką, jo pozicijos dėl naujosios JAV administracijos Lietuvos prezidentė ir užsienio reikalų ministras bent jau kol kas nekomentavo. Pasak politologo T. Janeliūno, pirmiausia reikėtų suvokti, kur veda prezidento D. Trumpo politika.

„Lietuvos pozicija šiuo atveju galbūt ir neturėtų didelės įtakos, nes kažkokie emociniai pasisakymai tikrai nesukurtų geresnių santykių tarp Lietuvos ir JAV. Šiuo metu turbūt apskritai svarbiau suvokti, kur veda dabartinė JAV prezidento politika, kokias neigiamas pasekmes galime patirti dėl to ir kaip mes galėtume tam ruoštis“, – sako T. Janeliūnas.

Vienas iš svarbiausių uždavinių, politologo nuomone, galėtų būti kaip tik bandymas įtikinti D. Trumpo administraciją, kad nei NATO, nei ES nėra kažkokios atgyvenusios institucijos, kad partnerystės išlaikymas tarp Europos ir JAV yra būtinas dalykas, norint palaikyti dabartinę pasaulio tvarką ir stabilumą. „Tokie pozityvūs, kviečiantys į didesnį bendradarbiavimą veiksmai būtų kur kas labiau sveikintini“, – įsitikinęs T. Janeliūnas.

Pasak S. Rakutienės, nors D. Tusko laiško pradžioje JAV administracija įvardijama kaip grėsmė, tačiau laiško pabaigoje vis dėlto akcentuojama, jog amerikiečiai yra mūsų draugai.

„Tiesiog D. Tuskas įspėja, jog be stiprios rankos globali taika ir tvarka negali išlikti. Perfrazuojant galima teigti, jog važiuojant šiam transatlantiniam traukiniui dabartine linkme jis gali nugarmėti į bedugnę. Aš vis tiek manau, kad bus ieškoma kelių, būdų, kaip komunikuoti su įtakingais JAV politikais, respublikonais, galbūt Kongresu ir iš tikrųjų ieškoti tų kelių, kaip pakeisti dabartinę įtampą, kuri jau yra ne tik įtampa, bet iš tikrųjų kritinė santykių būsena“, – tvirtina S. Rakutienė.

Savo laišką D. Tuskas užbaigė amerikiečių dažnai vartojamu posakiu – „Stiprybė vienybėje“. Atrodo, Europos politikai su nerimu laukia, ar šiuo moto vadovausis JAV prezidentas D. Trumpas.

Beje, neseniai susitikę JAV ir Didžiosios Britanijos vadovai apie šalių tarpusavio santykius atsiliepė pozityviai ir vieningai.