„Tai lyg tango – reikia dviejų, kad pasiektumei rezultatą. Šiuo metu atrodo, jog patekome į vištos ir viščiuko diskusiją: ar pirma turi būti infrastruktūra, ar brigada turėtų būti priskirta Lietuvos ir viso regiono reikmėms“, – ketvirtadienį nuotoliniame interviu konferencijoje „Reuters NEXT“ sakė Lietuvos premjerė.

I. Šimonytė pabrėžė, jog reikalinga infrastruktūra negali būti pastatyta per naktį, tačiau Lietuva yra „pasiryžusi tai padaryti“.

Tai lyg tango – reikia dviejų, kad pasiektumei rezultatą. Šiuo metu atrodo, jog patekome į vištos ir viščiuko diskusiją: ar pirma turi būti infrastruktūra, ar brigada.

„Tikėkimės, kad rasime būdų susitarti su savo Vokietijos kolegomis dėl optimalaus sprendimo NATO ir mūsų šalims“, – sakė ji.

Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda ir Vokietijos kancleris Olafas Scholzas (Olafas Šolcas) birželį Vilniuje pasirašė komunikatą, kuriuo sutarta, kad „be jau veikiančios ir sustiprintos priešakinių pajėgų bataliono kovinės grupės, Vokietija yra pasirengusi vadovauti tvirtai ir kovai paruoštai brigadai Lietuvoje, skirtai atgrasyti ir ginti nuo Rusijos agresijos“.

Vilnius siekia, kad Vokietijos brigada šalyje pilnos sudėties būtų dislokuojama nuolat. Vokietijos pareigūnai viešai kartoja, kad dalis brigados karių bus Lietuvoje, o dalis – gimtinėje, tačiau bus pasirengusi greitai persidislokuoti esant reikalui.

Berlynas iki šiol Lietuvoje dislokavo priešakinį brigados vadovavimo elementą.

Vokietija taip pat vadovauja nuo 2017 metų Lietuvoje dislokuotam tarptautiniam NATO batalionui.

Kalbėdama apie ginkluotės tiekimą Ukrainai, ministrė pirmininkė pabrėžė, jog tuštėjant Vakarų šalių atsargoms vis dar yra itin svarbu aprūpinti besiginančią nuo Rusijos šalį rinkama ginkluote.

„Problema ta, jog Rusija, vaizdžiai tariant, šaudo sėdėdama ant sofos, naudodama nežinomo dydžio atsargas, ir vengia kovos mūšio lauke, – pastebėjo Lietuvos premjerė. – Nes jų pasirodymas mūšio lauke yra labai prastas, o ukrainiečiai kaunasi puikiai“.

I. Šimonytė taip pat teigė turinti galbūt „šiek tiek nediplomatišką“ požiūrį į Baltarusiją ir svarstė, ar ją vis dar galima laikyti atskira valstybe po 2020 metais įvykusių rinkimų, kai šalies vadovas Aliaksandras Lukašenka prarado bet kokį legitimumą.

Problema ta, jog Rusija, vaizdžiai tariant, šaudo sėdėdama ant sofos, naudodama nežinomo dydžio atsargas, ir vengia kovos mūšio lauke.

„Didelis klausimas, kiek savarankiškai A. Lukašenka priima sprendimus“, – svarstė premjerė.

„Tai atrodo veikiau kaip provincija nei kaip suvereni valstybė“, – pridūrė ji.

Paklausta, ko tikisi 2023-iaisiais, premjerė teigė, jog norėtų pagaliau liautis spręsti krizes ir grįžti prie Vyriausybės programos. Kartu ji pripažino, jog prognozuoti kada baigsis ši krizė, skirtingai nuo ankstesnių, neįmanoma.

„Skirtingai nuo ankstesnių epizodų, tikroji problema yra, jog nežinau, kada tai baigsis. Kai kyla pandemija, žinai, kad turi sulaukti vakcinų ir kai jos bus pagamintos bei prieinamos, per tam tikrą laikotarpį viskas aprims. Su karu to prognozuoti negali, nes jis – neprognozuojamas“, – kalbėjo premjerė.

„Tad galiu tik viltis, jog kiti metai Europai atneš taiką“, – pridūrė ji.