Apie tai, apie ką verta viešai kalbėti, o apie ką geriau patylėti „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“ diskutavo viešųjų ryšių ekspertas Mindaugas Lapinskas (toliau – M. L.) ir tinklaraštininkas Skirmantas Malinauskas (toliau S. M.).
– Mindaugai, dirbate su politikais. Ar dažnai jums politikai sako, kad bijo ką nors viešai sakyti, nes tinklaraštininkai, influenceriai, visuomenininkai ar tie, kurie turi žodį, už kai kurias jų kalbas gali nustumti juos į paraštes?
– M. L.: Dažniausiai dirbu rinkimų kampanijų metu ir, aišku, politikas nori pasiekti savo rinkėjus, juos mobilizuoti arba palenkti į savo pusę. Jis nori suburti tam tikrą daugumą.
Kalbėdamas politikas turi sugebėti rasti kalbą su dauguma, atrasti temas, kurios yra aktualios didžiajai daliai žmonių, ir tos temos turi būti pakankamai stiprios tam, kad žmonės atiduotų balsą. Ir dėl to, aišku, negali eiti prieš visuomenės nuomonę.
Dabar, kai kalbame apie visuomenės nuomonę ar norą išgirsti ką nors iš žiniasklaidos, tam tikra prasme žmonės naujienų nenori, nenori naujų dalykų, nes nauji dalykai apkrauna smegenis, reikia susimąstyti, paaiškėja, kad taip, kaip aš gyvenau anksčiau, yra visiškai ne taip, galbūt yra kažkokie kiti niuansai. Gerokai smagiau ir populiariau skaityti ar žiūrėti tuos, kurie sako tai, ką tu jau žinai.
Be jokios abejonės, politikai galvoja, kaip neįžeisti rinkėjų, ir kitas dalykas – kaip patraukti į savo pusę influencerius, žmones, kurie yra įtakingi ir formuoja nuomonę.
Dabar gyvename tokiais laikais, kai pataikavimas yra didžiulis politinis gebėjimas.
Dabar gyvename tokiais laikais, kai pataikavimas yra didžiulis politinis gebėjimas. Galime pasižiūrėti į Ameriką: jei pavyks prieiti prie D. Trumpo ir atrasi žodžių įteigti, kad jis yra didžiausias pasaulio šaunuolis, tai, žiūrėk, dar ir kažką gausi.
Lygiai tas pats yra ir su apžvalgininkais, influenceriais. Žmonės eina ten ir „YouTube“ kanalus kuria ne todėl, kad yra labai kuklūs, o todėl, kad nori pasirodyti ir jiems, kaip ir visiems kitiems, patinka girdėti apie save gerus dalykus.
– Manęs politikai klausia, ar rekomenduočiau eiti į vienas ar kitas laidas. Ar jūs politikui rekomenduotumėte eiti į Rūtos Janutienės laidą?
– M. L.: Jei tai yra bendro plano dalis, neatmesčiau tokios galimybės. Pavyzdžiui, eini į rinkimus kaip vienytojas, kuris nori, kad Lietuva susėstų prie bendro stalo, kaip Gitanas Nausėda savo laiku per pirmą kadenciją sakė.
Arba į rinkimus politikas eina kaip žmogus, nešantis kompetenciją, – tada atėjimas į R. Janutienės laidą galėtų reikšti simbolį, kad jis neskirsto Lietuvos žmonių į baltuosius ir raudonuosius, kad sugeba kalbėtis su visais. Bet tai turi būti plano dalis, arba tu nori parodyti, kad nieko nebijai.
– Skirmantai, kaip vertintumėte tokį politiko pasirodymą tokioje laidoje?
– S. M.: Pirmiausia reikėtų atskirti, kas yra politikų komunikacija, o kas yra mūsų visų bendravimas. Politinė komunikacija yra labai specifinė niša, kurioje yra aiškus tikslas – patraukti savo rinkėjus ir patekti į valdžią.
Jei esi kompetentingas, gali kalbėti visur, tačiau nuėjus pas R. Janutienę tau greičiausiai bus sunku kalbėti – reikės daug ginčytis, nutraukinėti, dekonstruoti melą.
Jei esi kompetentingas, gali kalbėti visur, tačiau nuėjus pas R. Janutienę tau greičiausiai bus sunku kalbėti – reikės daug ginčytis, nutraukinėti, dekonstruoti melą.
Yra tam tikros platformos, kuriose sakoma, kad Vytautas Landsbergis yra vagis, o šalia to papilama aibė nepatikrintų, melagingų dalykų, kurie vėliau paneiginėjami, pralaiminėjami teismuose.
Aš labai stipriai ginčyčiausi, ar čia kairė, ar dešinė – man atrodo, tai mažiausiai populizmas plius konformizmas, prisitaikėliška pozicija, kai galima pritempti absoliučiai bet kokį faktą prie savo pozicijos.
Vėlgi yra niša, aš suprantu, kad yra dalis auditorijos, kuriai tokios dezinformacijos labai reikia. Bet kitas dalykas, man atrodo, visgi turėtume orientuotis į tai, kas yra arčiau faktų, racionalumo, kur yra tam tikros taisyklės, vertybės. Todėl kyla klausimas, ar Lietuvoje galima kalbėti apie viską. Pasakyčiau, kad tikrai ne.
– Apie ką negalima kalbėti?
– S. M.: Pavyzdžiui, gali užsitraukti baudžiamąją atsakomybę, jeigu nuspręsi laidoje diskutuoti, buvo ar nebuvo Holokaustas. Tai temos, dėl kurių istorija parodė, kad jos labai greitai gali sukurti pavojų tam tikrai tautinei grupei. Nors jos atrodo aiškios, praktikoje jas atskirti gana sudėtinga.
Žodis turi svorį, jis gali būti ginklas ir daryti didelę įtaką. Ir kai kalbame apie kanalus, turinčius didelę auditoriją, be jokios abejonės, su ta auditorija ateina ir tam tikra atsakomybė.
Kai kalbame apie tai, kodėl Vakaruose yra pasidalinimas, susipriešinimas, kodėl dalis žiniasklaidos kritiškai vertina Donaldą Trumpą, o kita dalis jį palaiko, verta atkreipti dėmesį į tai, kad didieji išoriniai karai dažnai yra didžiulių vidaus prieštaravimų pasekmė.
Kai kalbame apie tai, kodėl Vakaruose yra pasidalinimas, susipriešinimas, kodėl dalis žiniasklaidos kritiškai vertina Donaldą Trumpą, o kita dalis jį palaiko, verta atkreipti dėmesį į tai, kad didieji išoriniai karai dažnai yra didžiulių vidaus prieštaravimų pasekmė.
– Kartais, nors ir labai galvodami, ką sako, žmonės už vieną ar kitą viešą pasisakymą gali būti nurašyti, kai kuriems pavyksta praslysti. Pavyzdžiui, paskutinis viešas Vytenio Andriukaičio pasisakymas apie Algirdą Paleckį praėjo gana lengvai – žmonės padiskutavo ir viskas baigėsi. Nuo ko priklauso, kad netinkamai pasisakęs žmogus bus nustumtas į paraštes?
– M. L.: Kai Skirmantas sako, kad žodis turi galią ir tam tikra prasme yra ginklas, galima sutikti. Tačiau taip galvojantys žmonės dažnai pamiršta vieną dalyką – mums dažnai atrodo, kad mūsų priešų žodis turi galią, todėl juos reikia uždrausti.
Pavyzdžiui, Remigijus Žemaitaitis, nuvažiavęs į Panevėžio biblioteką, esą turi galią susitikinėdamas su žmonėmis, todėl jį reikia uždrausti, išvyti. O tuo tarpu ten pat nuvažiavęs kitas partijos lyderis, suprask, galios neturi, nes jo uždrausti niekas nesiūlo.
Pasaulyje nėra nė vieno atvejo, kai griežtinant cenzūrą ir įvedinėjant įvairiausius ribojimus būtų pasiekti užsibrėžti tikslai.
V. Andriukaičio teiginys apie A. Paleckį parodė vieną dalyką – lygiai taip pat aš, Skirmantas, Raigardas ar bet kuris kitas žmogus gali sakyti, kad jis neteisus, kad A. Paleckis yra nuteistas, kėsinosi šnipinėti Rusijai ir nėra joks Lietuvos patriotas. Tokiu atveju klausytojai atsirinks ir patys supras, kieno pusėje yra tiesa.
Pasakysiu paprastai, kodėl apskritai reikia žodžio ir minties laisvės. Yra dar vienas dalykas – mes turime teisę galvoti, o tų temų yra labai daug. Pavyzdžiui, ar mes turime teisę galvoti, kad Ukrainai nereikia padėti? Tam reikalingas atviras kalbėjimas ir nebijojimas sakyti, ką galvoji, kad visuomenėje vyktų tam tikras atsinaujinimas, idėjų kaita ir progresas.
Be to, pasaulyje nėra nė vieno atvejo, kai griežtinant cenzūrą ir įvedinėjant įvairiausius ribojimus būtų pasiekti užsibrėžti tikslai.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
Naujausi komentarai