„Lietuvoje taip elgtis politikams yra leidžiama tik todėl, kad tuo nesipiktina pačios partijos aplinka. Kas dabar piktinasi šitais socialdemokratų „bajeriais“? Piktinasi konservatorių šalininkai, liberalų šalininkai, net „tvarkiečių“ ar „darbiečių“ šalininkai. Tuo tarpu socialdemokratų šalininkai galvoja, kad čia yra puolimas, užsakymas ir t.t. Štai tada, kai socialdemokratų šalininkai pirmieji pasakys: „ponai, mes už jus balsuojam, nedarykit taip“, tada politikai nustos ieškoti sąmokslo teorijų ir iš karto atsisveikins su malinauskais ir kitais katinais“, – populiariausios Lietuvos partijos veiksmus skandalų įkarštyje vertina Rimvydas Valatka. Apie Socialdemokratų partiją krečiančius skandalus – pokalbis laidoje „Dėmesio centre“ su politikos apžvalgininku, savaitraščio „Veidas“ vadovu Rimvydu Valatka ir viešųjų ryšių specialistu Mykolu Katkumi.

– Pone Valatka, socialdemokratai dėl to, kas vyksta, mato daugybę sąmokslo teorijų. Ypač kalbant apie Utenos mero ir dabar jau buvusios premjero sekretoriato vadovės atvejį. Ar jūs tai, kas vyksta su „socdemais“ siejate su prezidente, ar Generalinio prokuroro nepaskyrimu? Tarsi savotišką kerštą iš prezidentūros?

– Galvojau nutylėti, bet pasakysiu. Perfrazuojant mintį apie šampaną iš vieno rusiško filmo tą patį galima pasakyti apie sąmokslo teorijas – jomis tiki arba aristokratai, arba degeneratai. Jeigu ponia Džiuljeta neskambintų katinui Romeo į Uteną ir nepaprašytų senoviniais metodais pigiai ar visai nemokamai sutvarkyti jos namelį, tai kokią čia sąmokslo teoriją paskui sukursi? Jei nieko nėra, nieko ir nesukursi. Arba jeigu Malinauskas nepasistatytų apartamentų, kurie naudojami, pasak jo, vos 4–5 kartus per metus, tai ką tu jam priklijuosi? Arba jeigu savivaldybė nevaldytų milžiniškų viešbučių ir pramogų kompleksų, ką turėtų daryti verslas, tai ką tam Malinauskui prikištume? Taip kad nereikia ieškoti sąmokslo teorijų ten, kur jų tikrai nėra. Reikia žiūrėti, kas iš tikrųjų pas jus yra. O yra labai daug negerų dalykų. Ponai prisiekusieji tarėjai, jeigu nebūtų nešvarių istorijų, ką būtų galima jiems prikišti? Nieko. O dabar – premjeras išgirsta apie savo sekretoriato vadovę Džiuljetą Žiugždienę, turbūt vieną įtakingiausių žmonių jo aplinkoje, ir sako, kad negali už kiekvieną, kuris dirba tame aparate, atsakyti. Atleiskite, pone Butkevičiau, bet ši ponia dirbo dar prie Brazausko, ir prie Valinsko ji dirbo. Ir kur tik ji nedirbo. Ir kai Butkevičius atėjo į dabartines pareigas, jis ją pasiėmė iš valinskinio Gelūno, ar kaip čia pasakyti. Taip kad sąmokslo teorijomis aš politikams patarčiau apskritai nebeužsiiminėti.

– Bet tai labai paprasta, ar ne? Gali aiškinti, kad štai, pasižiūrėkite, kiek dabar yra nukreipta kritikos strėlių į socialdemokratus ir tai juk negali vykti tiesiog staiga visais frontais.

– Šiaip gyvenimas yra paprastas, bet kai iš paprasto gyvenimo socialdemokratai bando daryti prastą – tai labai neteisinga. Aišku, yra ir kitas dalykas, kurį visi supranta – Lietuvoje taip elgtis politikams yra leidžiama tik todėl, kad tuo nesipiktina pačios partijos aplinka. Kas dabar piktinasi šitais socialdemokratų „bajeriais“? Piktinasi konservatorių šalininkai, liberalų šalininkai, net „tvarkiečių“ ar „darbiečių“ šalininkai. Tuo tarpu socialdemokratų šalininkai galvoja, kad čia yra puolimas, užsakymas ir t.t. Štai tada, kai socialdemokratų šalininkai pirmieji pasakys: „ponai, mes už jus balsuojam, nedarykit taip“, tada politikai nustos ieškoti sąmokslo teorijų ir iš karto atsisveikins su malinauskais ir kitais katinais.

– Pone Katkau, prezidentė šiandien pateikė šių įvykių komentarą ir tai pavadino politinės sistemos kompromitavimu. Stiprus pareiškimas, stiprūs žodžiai. Daug diskutuojama apie socialdemokratų populiarumą, partijos lyderio reitingą. Ar dabartiniai įvykiai turėtų turėti įtakos reitingams?

– Pirmiausiai reikia pastebėti, kad ponas Butkevičius yra unikaliai populiarus premjeras. Lietuvoje dar niekada nebuvo tokio populiaraus premjero, kuris tiek ilgai išlaikytų savo aukštus reitingus. Reikia pasakyti, kad iki šiol ponas Butkevičius sugebėjo neįsipainioti į jokį skandalą, kuris būtų tiesiogiai jį palietęs. Iš tikrųjų tai yra labai unikali situacija. Premjeras netgi augančios ekonomikos laikais niekada nesugebėjo išlaikyti labai aukštų reitingų, pavyzdžiui, Gediminas Kirkilas, kurio laikais ekonomika buvo įgavusi pagreitį. Taigi akivaizdu, kad dabartinėje situacijoje tas populiarumas yra didelis paties premjero nuopelnas, jo politinio veikimo. Kitas dalykas, kad reitingai turi savybę užmigti. Iš esmės keistis jie gali pradėti prieš pat rinkimus, nes ir rinkėjai suaktyvėja prieš rinkimus. Kol kas tie reitingai, manau, kad nėra labai svarbūs. Kitą rudenį, kai „socdemų“ rinkėjas galvos už ką jam balsuoti, tuomet visos šios istorijos bus prisimenamos.

– Pone Valatka, kaip, jūsų nuomone, turėtų elgtis socialdemokratai šioje situacijoje?

– Manau, jeigu taip grynai iš reputacijos taško žiūrėtume, tai reputacija yra pagrindinė prekė rinkimų metu ir socialdemokratai supranta, kad jie jau pavėlavo kažką daryti. Kažką kitaip reikėjo daryti jau žento istorijoje.

– Atsisakant akcijų kiek galima greičiau?

– Bent jau normaliai paaiškinant, o ne kitus kvailiais laikant. Butkevičius unikalus tuo, kad jis prisipažino suklydęs – kai politikas prisipažįsta, jo nebėra kaip mušti. Buvo galima aukoti dalį reputacijos šią akimirką, kad užbrauktum riebų brūkšnį ir eitum toliau. Malinausko atveju, man atrodo, reikėjo partijai daryti „charakirį“. Malinausko atveju, žinant kaip yra veikiama, kokia tvarka yra kunigaikštukų valdose, tai, manau, čia yra tik ledkalnio viršūnė – lįs ir lįs galai. Ta partija, kuri bus su Malinausku, skęs kartu. Manau, kad daug kas yra pavėluota, bet, kaip sakiau, socialdemokratai kol kas mano, kad juos smerkia tik kitų partijų šalininkai. Ar tai neturės įtakos ir jų pačių elektoratui, parodys paskutiniai mėnesiai prieš rinkimus. Be to, mes nežinome, kas dar išlįs rytoj.

– Pone Katkau, kaip jūs manote, kaip turėtų elgtis socialdemokratai?

– Krizių valdyme svarbiausia yra įvertinti pačias blogiausias galimas pasekmes. Ir savo strategiją reikia pradėti kurti nuo blogiausių įmanomų pasekmių, o ne nuo to, ką žmonės žino dabar. Baisiausia krizė – kai temos tęsiasi nuolatos. Matome, kad pono Malinausko tema yra užsitęsusi: nuolat kalbama, vis kas nors naujo išlenda. Dabar vėl nauja istorija, kuri dar nerimsta. Kol kas, manau, socialdemokratų rinkėjai neturi iš ko daugiau rinktis. Darbo partija dar neįgavusi pagreičio, liberalai kol kas silpnai apeliuoja į socialdemokratų rinkėją. Taigi, kol kas ši situacija „socdemams“ dar tikrai nėra mirtina. Bet didžiausias pavojus priklauso nuo to, kaip jie elgsis patys. Jeigu bus agresyvūs, puls ir nepripažins klaidų, kitos partijos tuo gali puikiai pasinaudoti. Tai jau bando daryti ponas Mazuronis, ypač Malinausko atveju.

– (R. Valatka) Yra dar viena detalė, kurią socialdemokratai pamiršta šioje istorijoje. Daugiausiai į skudurus jie gaudavo ne tada, kai jų rinkėjai nueidavo pas kitus, o kai jų rinkėjas spjaudavo į rinkimus ir iš viso neateidavo balsuoti. Manau, tai yra didžiausias pavojus, apie kurį jų strategai yra pamiršę.

– Bet ar tai yra svarbu didžiajai daliai rinkėjų, pone Valatka? Kas socialdemokratų rinkėjams yra svarbiau: ar, pavyzdžiui, minimalios algos didėjimas, euro įvedimo sėkmė, ar aplink politikus besisukantys skandalai?

– Manau, kad minimalios algos didėjimas yra svarbus tik kokiems 70 Seimo narių. Jie mano, kad nuo to gyvenime kažkas keičiasi. Jeigu aš gaučiau minimalią algą, tai ar man pridėtų 10 eurų, ar 50 eurų, aš vis tiek būčiau „biednas“. Šitos algos padidinimas nori nenori tam tikrų paslaugų ar prekių kainas taip pat pakelia. Minimalios algos didinimas yra kaip vaikų žaidimas. Vis dėlto, rinkėjui daug nereikia, jam užtektų supykti vieną dieną ir jis neateitų balsuoti.

– Tai emocija yra svarbiausia, pone Katkau?

– Jausmas rinkimuose yra labai svarbus. Ponas Butkevičius tapo premjeru po labai didelio jausmo, kad Kubilius labai visiems atsibodo. Kita vertus, žmonės buvo pavargę nuo tokios labai aiškios, griežtos politikos, kuri buvo tiek iš pono Kubiliaus, tiek ponios prezidentės, ir paprasčiausiai norėjo tam atsvaros. Premjeras Butkevičius tapo ta atsvara.

– Kaip tuo gali pasinaudoti kitos partijos? Tiek opozicinės, tiek koalicijoje esančios, pone Valatka?

– Kitos partijos galėtų pasinaudoti tuo statydamos ant griežtos, skaidrios europinės politikos. Tarsi parodyti kitą pavyzdį, parodyti, kad tokių dalykų negalime toleruoti. Bet man susidaro įspūdis, kad šiuo metu labiausiai nepasitenkinimą rodo žiniasklaida. Tiesa, dalis žiniasklaidos, nes kita dalis jau seniai kritusi veidu į purvą. O partijose, pavyzdžiui, net konservatoriai, kai eina į ataką su socialdemokratais, viena akimi žiūri atgal į apkasus. Nežinau, kodėl taip yra. Gal dėl to, kad prezidentė tik šiandien sugebėjo kažką šiuo klausimu pasakyti. Ir tai, žinant jos kalbėjimą Kreivio atveju, šiandien ji neįvardino nė vienos pavardės. Ji tiesiog pasakė „kažkas negerai“. Aišku tik tai, kad net prezidentė šioje istorijoje nebegali nutylėti.