„Tokia retorika yra nepriimtina“, – interviu Eltai teigia S. Skvernelis, užsimindamas, kad jo kantrybė turi ribas.

Spėlioti, ar jau artimiausiu metu jis įsivaizduotų koaliciją be „Nemuno aušros“, S. Skvernelis nesiima. Kita vertus, samprotauja politikas, rizikas dabartinės valdžios stabilumui kelia ne tik nestandartiškai besielgiantis R. Žemaitaitis.

„Manau, kad esminis dalykas bus politinių nuostatų įgyvendinimas“, – sakė ekspremjeras.

Todėl, tęsė S. Skvernelis, jo vedama partija turi labai aiškų politinį moto artimiausiems ketveriems metams. Seimo pirmininkas tikina, kad demokratai nekartos Laisvės partijos ankstesnėje kadencijoje padarytų klaidų ir nepabijos dėl jiems svarbių klausimų iškelti sąlygas visai koalicijai.

„Mes tikrai nebūsime, nesilaikysime tokios pozicijos, kokios laikėsi tos pačios Laisvės partijos atstovai, kada jų politinė darbotvarkė buvo neįgyvendinama arba ignoruojama. Mums tai būtų nepriimtina“, – sakė jis.

S. Skvernelis taip pat aptarė pastaruoju metu rezonuojančią diskusiją dėl „Teltonikos“ vystomo projekto. Parlamento pirmininko nė kiek nesujaudino ekspremjerės Ingridos Šimonytės viešai reikšta nuostaba, kodėl dalis politikų suskubo tikėti „Teltonikos“ įkūrėjo Arvydo Paukščio mestais kaltinimais buvusiai Vyriausybei, tačiau ne jos kartojamais paaiškinimais. Čia S. Skvernelis abejonių neturi – priekaištų nuėjusiai valdžiai turėjęs verslininkas sako tiesą, o kaltinimų dėl keršto sulaukusius konservatorius lydi karma.

„Ji lygiai taip pat elgiasi, negirdi nieko, jokio kito argumento. Jie sugalvojo, kad tai jų tiesa, ir tiesiog pradeda visais propagandiniais kanalais ją varyti. Pažiūrėkime faktus. Jei sakoma, kad viskas buvo gerai su „Teltonika“, tai tada turėjo būti rezultatas“, – argumentavo politikas.

– Nuo praėjusių metų pabaigos valdančiojoje koalicijoje vykstantys dalykai viešojoje erdvėje buvo pakrikštyti „Santa Barbaros“ vardu. Drama iš esmės sukasi apie vieną politinę jėgą, o dar tiksliau – apie vienos politinės jėgos vadovą Remigijų Žemaitaitį. Žvelgiant iš perspektyvos, ar nebuvo klaida pasikviesti „nemuniečius“ į valdančiąją koaliciją?

– Turime grįžti į porinkiminį laikotarpį ir suvokti, kad ateinančius 4 metus socialdemokratų partija buvo, yra ir bus koalicijos formavimo ašis. Jie vertino visas aplinkybes, mes įvairias alternatyvas siūlėme. Bet buvo sprendimas priimtas toks, kad turi būti didelė koalicija.

– Taip. Įvairovėje, kuriai, regis, pritarėte, buvo liberalai...

– Ne tik. Buvo kitų variantų. Šiandien gal būtų mažesnė dauguma, bet be pirmojo „Santa Barbaros“ sezono. Serialai dažniausiai turi ne vieną sezoną. Taigi, toks sprendimas buvo ir dabar dairytis atgal, svarstyti, ar tai buvo klaida... Tai bus apibendrinta, kada ši koalicija baigs darbą. Ar tai bus po ketverių metų, ar anksčiau – tada ir bus galima įvardinti, ar tai buvo klaida. Dabar reikia žiūrėti į priekį. Sprendimai yra priimti, buvo aptarti, jie buvo sąmoningi. Matyt, geresnių variantų nebuvo... Kaip minėjau, didysis partneris atliko pagrindines koalicines dėliones. Dabar yra, kaip yra.

– Jūs šią pasirinkimo atsakomybę, kad koalicijoje atsirado „Nemuno aušra“, permetate ant socialdemokratų. Sakote, kad tai jų sprendimas bei atsakomybė. Tačiau viešojoje erdvėje esama įvairių teorijų. Pavyzdžiui, kad tas pats Saulius Skvernelis buvo gal net lemiamas veiksnys, jog taip susiformuotų koalicija.

– Tai visiškai nepagrįstos interpretacijos. Koalicija galėjo būti labai gražiai suformuota ir be mūsų. Ji galėjo būti dviejų, trijų partijų. Mes nebuvome ta lemiama jėga, kuri galėtų pasakyti, kad tiems – kategoriškai ne. Mes buvome atviri visiems atvejams...

– Išskyrus „valstiečius“ koalicijoje...

– Mes savo poziciją pasakėme. Tai natūrali pozicija. Bet ar būti valdžioje, ar opozicijoje – visi variantai buvo aptarti.

– Jūs dabar pats minite, kad draminiai serialai dažniausiai turi ne vieną sezoną.

– Ne tik draminiai, bet ir komedijos, ir kriminaliniai – jie turi ne vieną sezoną...

– Labai kontekstualu, kalbant apie koaliciją ir čia esančius asmenis. Bet ar sutiksite, kad koalicijoje, turint tam tikrą politinę jėgą su būtent taip besielgiančiu politinės jėgos lyderiu, tikėtis ramybės, ramybės ta prasme, kad bus dirbami darbai ir politika bus užsiimama ne „serialiniu“ būdu – nėra labai tikėtina. Nuolatos kažkas vis iššoks.

– Tikėtina, kad visko gali būti, bet šiandien matome, jog situacija yra šiek tiek kitokia – aprimusi. Dabar koncentruojamasi į darbus. Be Remigijaus Žemaitaičio frakcijoje dabar yra 18 narių, kurie yra labai įvairūs. Kiek teko bendrauti, gal ne su visais detaliai, bet daugelis tų žmonių yra ir kompetentingi, ir norintys darbuotis, ir sėkmingai komitetams vadovaujantys. Mes dirbame su jais.

– Ar tarp jų matote bent du žmones, kurie, pasitraukus Agnei Širinskienei, galės užimti vicepirmininkų pozicijas?

– Tikrai yra.

– Įvardintumėte?

– Aš negaliu įvardinti, nes tada vėl kiltų dramos. Bandymai pasakyti, kad kažkas pakeitė poziciją ar sakė netiesą – tai yra visiška manipuliacija. Manipuliuojama nuo pirmojo Seimo posėdžio dienos, nuo dienos, kada buvo sutarta tokią sutartį pasirašyti. Kai mes išėjome pas žurnalistus, buvo įvardintos, kokios yra galimos pozicijos. Tad „Nemuno aušros“ pirmininko pasakymas, kad supranta savo teisinę padėtį ir kad jokių aspiracijų neturi... Buvo palikta viena vieta. Turbūt niekam nekilo klausimų, kodėl iš 7 pavaduotojų pirmąjį posėdį buvo paskirti 6. Buvo pasakyta, kad ta vieta numatyta Remigijui Žemaitaičiui. Buvo sutarta, kad vertinsime teisines aplinkybes. Šiandien aš nenoriu kalbėti – koalicinėje taryboje svarstysime. Procedūra yra tokia, kad Seimo pirmininkas, pasitaręs su frakcijomis, teikia vicepirmininkų kandidatūras. Tas ir bus daroma.

– Ponas Žemaitaitis kokį mėnesį kartojo, kad jūs melagis, kad nesilaikote susitarimų, vėliau sakė, kad pripažinote melavęs... Ir dabar, ir anksčiau savo poziciją esate išsakęs, kad čia jokios melagystės. Kaip stipriai toks klimatas neigiamai veikia koalicijos darbą?

– Tai neigiamai darbą veikiantis veiksnys. Nežinau, kaip partneriai reaguoja, bet Demokratų frakcijos reakcijos yra neigiamos. Juk tas naratyvas yra melagingas. Niekada nebuvo neigiama, kad Žemaitaitis negalėtų būti vicepirmininku ar kad ši vieta nebūtų numatyta jam. Tiesiog buvo pasakytos aplinkybės. Tada ir prasidėjo interpretacija, kas yra teisnių aplinkybių sprendimas... Ir tas naratyvas toliau skleidžiamas, susitikimai su gyventojais vyksta ir partijos pirmininkas tą naratyvą toliau kartoja. Mūsų frakcija į tai reaguoja ir tai neprisideda prie konstruktyvaus darbo.

– Kiek lieka rezervo tokių veiksmų tolerancijai? Juk diskusija vyksta ne dėl kažkokių įstatymo projektų, bet patys koalicijos partneriai savo kolegoms formuoja nepalankias opinijas: štai, jis yra toks ir anoks – melagis.

– Pati pradžia... Visada būna, kada reikia suvokti, su kuo tu darbuojiesi...

– Kitaip paklausiu – ar jūs to ir tikėjotės, ar nesate nustebęs dėl tokių partnerio veiksmų?

– Na, aš tikrai esu nustebęs ir to nesitikėjau. Buvo įvairių praktikų ir pats Remigijus Žemaitaitis – buvo momentas, kada jis mano Vyriausybės darbo metu trumpai pabuvo koalicijoje. Tada buvo kitaip. Kai esi opozicijoje – ten įvairi retorika būna, nieko nepadarysi. Bet kai tu pasirašai susitarimą ir esi valdžioje, prisiimi atsakomybę už savo programinių nuostatų įgyvendinimą prieš tą dalį žmonių, kurie už tave balsavo... Dabar turėtų retorika būti kitokia, reikia konstruktyvaus darbo. Tikiuosi, kad visa tai, kas buvo įvardinta „Santa Barbaros“ pirmąja dalimi, bus maloni išimtis ir antrojo sezono nebus.

– Ir ponas Žemaitaitis trečiadienį pareiškė, kad nebeturi motyvo trauktis iš koalicijos dėl Seimo vicepirmininko posto. Bet, vėlgi, stebint tą serialą, galima daryti išvadą, kad Žemaitaičio kalbėjimas yra ne tik greitas ir greitai besikeičiantis, bet it koks postmodernus performansas – tas pats žodis ar sakinys gali būti interpretuojamas labai skirtingai. Kitaip tariant, ar tai, kad Žemaitaitis pasakė, jog nebeis iš koalicijos, jus įtikino, ar čia jau naujas etapas?

– Aš manau, kad metai pasikeitė, naujas etapas. Matysime, kaip bus ateityje.

– Jūsų demokratų gretose atsiranda naujas žmogus – viena iš „Nemuno aušros“ kūrėjų – Agnė Širinskienė. Ji, palikdama „aušriečius“, visgi, užsiminė, kad tikėtina, jog jie gali trauktis iš koalicijos. Gal ji geriau jaučia atmosferą vien dėl gautos vidinės informacijos?

– Mes girdime įvairius signalus ir įvairias mintis. Buvo labai kategoriškai sakoma, kad pasitrauks, paskui, kad 80 proc., jog pasitrauks. Dabar – kad nepasitrauks. Nėra ko spėlioti. Didžiausi išbandymai bus, kai reikės priiminėti sprendimus, kurie nebus labai lengvi, kalbant apie Vyriausybės programos įgyvendinimą.

– Logiška, kiekviena suformuota Vyriausybė susiduria su rizika iširti dėl nesutarimų, realizuojant programas. Ankstesnėje konservatorių Vyriausybėje šis klausimas taip pat buvo keliamas. Tik kur kas vėliau, nebuvo ir tokio masto pareiškimų. Kita vertus, jie buvo dėl kitokių priežasčių. Dabar mes turime pareigų klausimą.

– Personalijos, reikia sakyti.

– Personalijos konkrečiame poste klausimas. Kas šiai koalicijai didžiausią riziką kelia kalbant apskritai? Remigijus Žemaitaitis ar būsimi nesutarimai dėl įstatymų, politinių praktikų?

– Aš manau, kad ir tas, ir tas. Manau, kad esminis dalykas bus politinių nuostatų įgyvendinimas. Ne veltui dalis jų yra ir koalicijos sutartyje. Kita detalizacija yra Vyriausybės programoje ir priemonių plane. Pasižiūrėsime. Aš matau čia riziką. Mes tikrai nebūsime, nesilaikysime tokios pozicijos, kokios laikėsi tos pačios Laisvės partijos atstovai, kada jų politinė darbotvarkė buvo neįgyvendinama arba ignoruojama. Mums tai būtų nepriimtina.

Manau, kad esminis dalykas bus politinių nuostatų įgyvendinimas.

– Jūs sakote – jei susidursite su situacija, kai bus blokuojamas jums šerdinis klausimas, jūs imsitės atitinkamų sprendimų, kuriems nesiryžo „laisviečiai“?

– Mums šerdiniai dalykai, kaip jūs pasakėte, yra įdėti į Vyriausybės programą, jiems pritarė koalicijos partneriai. Kalbant apie Laisvės partiją, matyt, buvo pasilikta manevro laisvės. Mūsų atžvilgiu, viskas sudėta ir mes norime matyti, kad viskas būtų įgyvendinta. Tai yra bendri sutarimai, mes didelį indėlį į programą įdėjome. Kas ir ką begalvotų ar bandytų sakyti, mums nei buvimas pozicijoje, nei postai, nei Seimo pirmininko pozicija nėra kertinis dalykas. Mes tikrai neaukosime, ką paaukojo Laisvės partijos frakcija – dėl administracinio resurso ir pozicijų jie atsitraukė nuo jiems esminių nuostatų įgyvendinimo. Matome, kuo tai baigėsi. Kalbant apie stabilumą, tai čia didžiausios rizikos. Tai, ką mes sutarėme – turi būti įgyvendinta.

– Kitaip tariant, koaliciją palikti gali ne tik „aušriečiai“, bet ir demokratai, jei matys, kad jų pozicijos stumiamos į šalį.

– Aš tikrai nenorėčiau kalbėti apie koalicijos palikimus. Šiandien aš vis dar matau galimybę bei perspektyvą, kad ši koalicija gali pažadus...

– Bet jūsų pavyzdys su Laisvės partija tarsi ir indikuoja, kad kalbama apie pasitraukimą – arba aš ne taip supratau.

– Jūs teisingai supratote.

– Laisvės partija turėjo mesti kortą ir pasakyti: arba – arba?

– Tikrai taip. Jei jiems tai buvo svarbu, jie turėjo tai pasakyti. Dabar jie tiesiog apgavo savo rinkėjus. Negali savo rinkėjų apgauti dėl pozicijų ministerijose ir paskui sakyti, kad turi nebaigtų darbų.

– Grįžkime prie Agnės Širinskienės. Ji pakeičia ne tik frakciją, ji svarsto lyg ir stoti į jūsų vedamą partiją. Bent jau toks ženklas buvo duotas. Bet ne taip seniai, prieš kokius 4-5 metus, kada gimė jūsų politinė jėga, regis, ta pati A. Širinskienė jūsų vedamus demokratus išvadino „šutve“. Dabar ji į tą pačią „šutvę“ ateina. Jums čia viskas gerai, nėra nuoskaudos?

– Tai yra politika, čia emocijų būna. Jos prasiveržia ir kiekvienas iš politikų, prieš pasakydamas ar parašydamas, turi pagalvoti, padaryti pauzę. Bet buvo iš abiejų pusių visokių pareiškimų. Gal iš mūsų mažiau. Tai buvo, kaip sakėte, prieš 4-5 metus. Po to mes darbavomės būdami opozicijoje, dabar ir koalicijoje. Stengiuosi kito politiko nelaikyti priešu, reikia jį laikyti oponentu, kada tik nuomonės skiriasi. Toks požiūris turi būti. Jai į demokratų gretas įsijungti dar prieš Seimo rinkimus pakenkė mūsų frakcijoje likusios nuoskaudos. Dabar, kas įvyko – tai, manau, natūralūs sprendimai. Džiaugiuosi, kad frakcija žiūri į priekį ir nesinešioja akmens užantyje.

– Bet tų nuoskaudų buvo ir ne taip seniai. Kai buvo svarstymai prieš Seimo rinkimus dėl A. Širinskienės integravimo. Labai griežtas „ne“ buvo pasakytas.

– Nebuvo griežtai „ne“, bet buvo tokios frazės: gal dar per mažai laiko praėjo. Visi mes darome klaidų ir keičiamės. Aš to nesureikšminu.

– Taigi, supratote tą politikos teatralizacijos logiką, kad ji neišvengiama. Tad dabar be problemų galite dirbti tiek demokratų gretose su žmogumi, kuris jūsų organizaciją vadino „šutve“, tiek koalicijoje su žmogumi, kuris jus viešai vadina melagiu.

– Yra tam tikri probleminiai dalykai. Pabrėšiu dar kartą – yra praėję pakankamai daug laiko. Bet dabar kas vyksta... Mes pokalbio pradžioje kalbėjome – tai žeidžia mūsų frakciją, ne tik atskirus asmenis ir tokia retorika yra nepriimtina.

– Ar gali trūkti kantrybės siūlas dėl tokių dalykų?

– Yra prisiimta atsakomybė už savo įsipareigojimus, už valstybę. Nenorėčiau, kad kažkokie asmeniškumai trukdytų darbui. Bet jei tai trukdys darbui – kalbėsimės.

– Bet ar yra ribos?

– Yra tolerancijos ribos, kurių peržengti negalima.

– Pakalbėkime apie kitus dalykus. „Teltonikos“ klausimas – jis užėmė nemažą viešosios erdvės dalį. Ponas A. Paukštys versus buvusi premjerė I. Šimonytė bei jos vesta Vyriausybė ir kitos institucijos. Keliamas biurokratijos efektyvumo klausimas, požiūris į strateginių projektų įgyvendinimą. Kerštas – vėl draminio serialo motyvas. Jei trumpai reikėtų apibendrinti „Teltonikos“ istoriją – apie ką viskas?

– Čia labai viskas kinta. Jei pradžioje atrodė, kad gal viskas slepiasi po biurokratizmo skraiste, kad kažkas nesugebėjo, kad nebuvo kompetencijos... Ir, panašu, kad taip buvo. Atskiros ministerijos ir vadovai apsimetė, kad nieko nebuvo, ir tik dabar pradėjo spręsti. Kuo toliau, tuo tos istorijos įgyja kitus atspalvius. Išsakyta politinio keršto pozicija, kuri nėra paneigta. Na, gal ir neigė, bet kai žiūri tolesnius įvykius... Pavyzdžiui, paskutiniai pono Paukščio pasisakymai viename interviu – tai jau tampa nebejuokinga, kada asmenys, kurie nėra rinkti, nėra dalyvaujantys viešojoje politikoje, neturintys viešojo administravimo įgaliojimų, pradeda tarpininkauti arba spręsti tokio stambaus investuotojo problemas. Tam tikri dalykai nuskambėjo kaip klasikinio reketo atvejis... Manau, kad į visą šią istoriją turime žiūrėti kompleksiškai. Mano nuomone, tai reikalautų atskiro tyrimo.

– O jūsų neįtikina ponia Šimonytė? Ji retoriškai klausė: tuo, ką kalba ponas Paukštys, jus tikite, bet to, ką sakau aš, kaip buvusi premjerė, jūs negirdite. Maža to, ji sako, kad ne tai, kad nebuvo trukdoma ar kažkas itin blogai daroma, ji sako, kad buvo priešingai – padėta, kiek galėta.

– Žėkit, šis žodis labai svarbus. Tėvynės sąjungai yra karma. Ji lygiai taip pat elgiasi, negirdi nieko, jokio kito argumento. Jie sugalvojo, kad tai jų tiesa, ir tiesiog pradeda visais propagandiniais kanalais ją varyti. Pažiūrėkime faktus. Jei sakoma, kad viskas buvo gerai su „Teltonika“, tai tada turėjo būti rezultatas. Koks rezultatas? Žlugdančios investicijos, kurios valstybei šiandien reikalingos visomis prasmėmis. Šios investicijos parodo kelią kitoms investicijoms – kad tai saugi šalis. Bet rezultato nėra. Jei būtų požiūris, kad viską darėme dėl šio investuotojo – būtų rezultatas. Kodėl dabar: jūs manęs negirdite. Bet kita pusė vis daugiau skandalingų faktų pateikia, faktai skandalingi.

– Iš abiejų pusių buvo. Ir dėl Rusijos...

– Diskreditacijos kampanija, kuri lygiagrečiai prasidėjo, kad „Teltonika“ yra su Rusijos rinka dirbanti įmonė – koks signalas siunčiamas tam pačiam Paukščiui? Ar taip ne spaudimas daromas?

– Ponas A. Januška apie tai kalbėjo, vėliau įsijungė ir daugiau kalbėtojų, sakančių, kad yra tokios informacijos. Tada A. Paukštys pateikė savo poziciją, kad taip nėra – jus tai įtikino?

– Taip, mane įtikino. Mane įtikino pateikti argumentai.

– Visgi, nesama visuotino sutarimo, kad „Teltonika“ yra nukentėjusioji pusė. Sakoma, kad gal pats ponas A. Paukštys nėra politinės sistemos melioratorius, besistengiantis nusausinti „politinę pelkę“, bet gal jis yra koks Elono Musko sublimatas – dar vienas į politiką kištis pradėjęs verslininkas.

– Nematau tokių požymių. Absoliučiai. Aš matau tik labai susirūpinusio verslo atstovo žodžius, girdžiu argumentus. Nematau argumentų, kurie galėtų pateisinti ir neveikimą, ir tokį keistą veikimą jo atžvilgiu.

– Ką tada konkrečiai ne taip padarė premjerė, kas padaryta ne taip?

– Negaliu pasakyti, kaip premjerė elgėsi, gal jos intencijos buvo visai kitokios. Tiesiog faktas, kad pritrūko čia ir kontrolės, ir Vyriausybės, kaip tokios institucijos domėjimosi, rezultatų. Įsivelta į procesą, o rezultatas tapo nesvarbus. Nenoriu vertinti kolegės veiksmų, nes nežinau, ką ir kaip ji darė, bet faktas, kad rezultato nėra arba jis yra kitoks, nei buvo tikėtasi.

– Sakote, kad šiuo atveju atsakinga tik Vyriausybė?

– Be abejo – kas Lietuvoje įvyktų, visada bus atsakingas ministras pirmininkas. Nesvarbu, kas įvyktų.

– Ironiškai kalbate?

– Aš ne ironiškai sakau, sakau labai rimtai. Tiek mano Vyriausybė, tiek Algirdo Butkevičiaus, tiek Ingridos Šimonytės... Viskas, kas Lietuvoje yra negerai – nesvarbu, kokioje srityje tai būtų – viskas sueina į premjerą. Tai natūralu. Taip buvo, yra, taip ir bus.

– Įskaitant ir pastarosiomis dienomis atsiradusį klausimą – kodėl Lietuva nepateko tarp tų 18 valstybių, kurioms nebus taikomi eksporto apribojimai dirbtinio intelekto vystymui skirtiems lustams. Dėl to kalta minėta institucija?

– Dėl to bus kalta Vyriausybė.

– Kuri...

– Dabar ekonomikos ministras aiškinasi situaciją – jau be emocijų, pragmatiškai. Argumentų yra, dėl ko į tokias išimtis Lietuva nepapuolė. Gali būti, kiek girdėjau preliminariai, kad sąmokslų nereikės ieškoti. Tiesiog tam tikri techniniai ir pragmatiniai dalykai to neleido padaryti. Bet palaukime, ministras pasiaiškins ir atsakys.

– Iki kol pasakys – daugiausia šiame kontekste referuojama į buvusį užsienio reikalų ministrą Gabrielių Landsbergį, kuris, tarsi, indikavo, jog aštresnė politika Kinijos atžvilgiu generuos Lietuvos patrauklumą JAV. Ir štai atomazga – „drakonų žudiko“ politika nepasiteisino. Bet jūs dabar sakote, kad nebūtinai toks aiškinimas yra tinkamas.

– Politinėje kovoje visada gali argumentus panaudoti. Juk tikrai buvo sakoma: darome tokius žingsnius, dėl kurių turėsime daugiau naudos nei žalos. Bet, panašu, kad kol kas turime visose srityse daugiau žalos nei naudos.

– Bet būtent šiuo klausimu, kai Lietuva liko už minėtų valstybių rato, sakote, kad taip gali būti, nes yra techninės priežastys.

– Taip nesakau, tai gali būti viena iš versijų. Reikia tiesiog išsiaiškinti ir pažiūrėti, kodėl. Strateginėje partnerystėje, kuri būna deklaruota, yra daromos ir tam tikros išimtys... Ir tos išimtys irgi būna apibrėžtos tam tikrais kokybiniais ir kiekybiniais dalykais. Gal kažko mes neatitikome. Išsiaiškinsime. Bet ta pirmoji reakcija yra labai teisinga – mes deklaravome, kad tai (JAV – ELTA) strateginis partneris, bet jis pasielgė kaip ne su strateginiu partneriu. Kas dėl to kaltas? Vyriausybė, ministerija.

– Bet tokiu atveju galima pažiūrėti ir kitaip – viskas vyksta politinio tranzito laikotarpiu, kai vieną Vyriausybę keičia kita, kada naujosios Vyriausybės premjeras net Kinijoje dėmesio susilaukia dėl esą siekio šiltinti santykius su Kinija. Ir štai – amerikiečių sprendimas. Ar galima kelti hipotezę, kad amerikiečiai, pamatę svyravimą, priėmė sprendimą?

– Tie kolegos, kurie dabar yra opozicijoje, tą argumentą ir naudoja. Žiūrėkit, va, gal koalicijos partneris nekoks. Bet tokia situacija... Ir Amerikoje vyksta pokytis, ir Lietuvoje įvyko. Visgi, manau, čia ne šių savaičių klausimas. Manau, kad ekonomikos ir inovacijų ministras išsiaiškins ir gaus atsakymus, visuomenę supažindins.

Pirmiausia Tėvynės sąjunga pasirinko Žemaitaitį iškelti ir padaryti politine auka.

– Šią savaitę pranešta, kad surinkti parašai dėl visuomeninio transliuotojo audito. Ar sutiksite, kad pagrindinis motyvas šiam veiksmui yra tam tikrų valdančiojoje daugumoje esančių politikų tyčia kuriamas naratyvas apie žiniasklaidą – štai ji nupirkta, šališka, klaidinanti ir panašiai?

– Taip, tokį naratyvą kai kas kuria. Bet tai yra visiškai neperspektyvu, nes mes Lietuvoje turime įvairiausių žiniasklaidos priemonių, kur atspindimi įvairiausi požiūriai. Nuo kraštutinės kairės iki kraštutinės dešinės. Gali pasirinkti, ką žiūrėti, ką klausyti, kokias laidas žiūrėti. Turbūt tą pačią galimybę turi žurnalistai, jie turi turbūt neribotas galimybes skleisti savo idėjas, analizuoti bei kritiškai vertinti. Manau, kad neteisinga, jei bandoma parodyti, kad yra kitaip. Bet kalbant apie Lietuvos radijo ir televizijos situaciją, yra vienas esminis skirtumas – institucija, kuri yra finansuojama iš Lietuvos mokesčių mokėtojų, kur finansavimas nepriklauso nuo kokybės turinio, bet nuo mokesčių surinkimo į biudžetą... Būtų natūralu, kad pačiai televizijai (būtų naudingas auditas – ELTA). Gal ir sąmokslai visokie pasibaigtų, kad ten per brangiai kažkas moka, kad neefektyviai pinigai leidžiami.

– Ar auditui jūs pats pritariate, nes parašo paties nebuvo?

–Aš nepasirašau tokių dalykų, nes Seime yra ir be parašų bent du komitetai, kurie tam dėmesį gali skirti – tai Kultūros komitetas, vykdantis parlamentinę kontrolę, ir Audito komitetas. Bet kalbant apie profesionalų audito atlikimą – jo Seime neatliks niekas. Bet kokiu atveju bus politizuojama arba bus bandoma susieti su kažkuo.

– O jei pratęstume apie tradicinę žiniasklaidą kuriamus baubus. Yra ir tam tikrų medijos kanalų, kurie tokius baubus apie tradicinę žiniasklaidą formuoja. Tokie kanalai kaip „OpTV“ ir panašiai. Jūs, kaip Seimo pirmininkas, vis dar apsilankote pastarojo kanalo studijoje.

– Dabar pasijungiu nuotoliu, studijose neapsilankau. Bet aš tos pozicijos visada laikiausi ir, matyt, turėčiau laikytis toliau ateityje: nesvarbu, kokioje pozicijoje tu esi – esi politikas, niekas nepasikeitė. Aš esu Seimo pirmininkas, anksčiau buvau Seimo narys. Bet yra kanalai, kuriuos žiūri nemaža dalis žmonių, tai jei tavęs ten nebus, bus kažkas kitas.

– Netgi tuo atveju, kai esate antrasis pagal rangą Lietuvos politikas, jūsų nuomonė nepasikeitė.

– Aš laikausi tos pačios nuomonės. Dar daugiau – aš turiu girdėti ir matyti įvairiausias pozicijas. Aš stengiuosi tokiose laidose dalyvauti vienas – nes ten įvairios publikos ateina, su kuria nesinorėtų sėdėti prie vieno stalo, nes ten diskusijos nebūna. Bet jei žmonės žiūri – o žmonės žiūri – ir išgirsta mano, mūsų poziciją, bandymus paneigti tam tikras sąmokslo teorijas... Tai galiausiai yra ir galimybė žmonėms užduoti klausimus, į kuriuos gali gauti atsakymus. Aš nematau čia nieko blogo.

– Kone sanitaro funkciją atliekate?

– Aš manau, kad ta auditorija nori išgirsti mane kaip politiką, aš su tais žmonėmis bendrausiu ir savo nuomonę išsakysiu. Jiems gali nepatikti, visko būna. Bet aš tą poziciją turiu išsakyti. Tai yra Lietuvos žmonės, jie nėra užribis, kaip kai kas bando pasakyti. Tad tikrai bendrausiu. Nežinau, kaip man tai pavyksta, bet stengiuosi kiek įmanoma su visais bendrauti.

– Yra požiūris ir kritika tokiam veiksmui, kad taip jūs legitimizuojate, stiprinate tokių medijų svorį. O turinys juk tokių laidų nepasikeičia.

– Žiūrėkite, neturiu tikrai pretenzijų, kiek man teko dalyvauti, dėl savo turinio. Man tikrai nėra daromas kažkoks spaudimas. Aš galiu atsakyti į tam tikrus klausimus taip, kaip manau ir kaip noriu. O apie legitimizavimą – galima kitą lazdos galą atsukti. Kas tokį Žemaitaitį sukūrė, kas jį legitimizavo? Be konservatorių partijos, kuriant baubą, sako, kad dalyvavo ir žiniasklaida. Žiūrėkite, jam duoda visus eterius. Visi eteriai ir ta muilo opera, kuri vyko – niekam nebuvo įdomios kitos temos. Čia irgi galima sąmokslą kurti. Bet jūs turite rodyti ir kalbėti apie tai, kas visuomenei įdomu, ir niekas negali pasakyti, kad jūs palikite Žemaitaitį ar Petraitį užribyje, nes bus sukurtas papildomas matomumas.

– Bet juk politikai pasikvietė Žemaitaitį į koaliciją.

– Pirmiausia Tėvynės sąjunga pasirinko Žemaitaitį iškelti ir padaryti politine auka.

– Grįžtame prie tos pačios diskusijos – buvo bent kelios galimybės suformuoti daugumą be „Nemuno aušros“.

– Mes laikėmės kitokių scenarijų ir prioritetus skyrėme kitiems scenarijams. Bet tas, kas buvo ašinis, turėjo argumentų.