Pirmadienį posėdžio metu I. Kižienė į V. Juozapaitį kreipėsi vardu, tačiau politikas suskubo ją pataisyti.
„Atsiprašau, pone Vytautai arba pone Juozapaiti, jeigu galima, ačiū“, – paprašė V. Juozapaitis.
Tada I. Kižienė į parlamentarą kreipėsi taip: „Profesoriau Vytautai Juozapaiti...“
„Irgi tinka, ačiū“, – patikino jis I. Kižienę.
„Labai gerai, kad patikslinote, taip ir kreipsimės“, – atsakė jam I. Kižienė.
Šis pokalbis netruko paplisti socialiniuose tinkluose. Kai kurie tautiečiai piktinosi V. Juozapaičio elgesiu, vadino jį arogantišku.
„Vai, kokia arogancija“, – rašė viena moteris.
„Manau, V. Juozapaičiui turėtų būti didžiulė gėda žiūrint šį įrašą“, – pridūrė kita.
Savo ruožtu V. Juozapaitis teigė, kad Seimas – institucija, kurioje pagarba nėra pasirinkimas.
„Parlamente oficialių posėdžių metu vis dažniau bandoma elgtis taip, lyg būtume susirinkę į neformalų „draugelių“ pokalbį. Bet Seimas nėra nei kiemas, nei vakarėlis. Tai – valstybės institucija, kurioje pagarba nėra pasirinkimas“, – savo feisbuko paskyroje aiškino jis.
Anot jo, kreipinys tik vardu oficialiame kontekste nėra neutralus, tai – ribų nuleidimas iki buitinio lygmens, „bandymas visus „sulyginti“ ten, kur pirmiausia turi galioti pagarba“.
„Lietuvių kalba turi aiškią, civilizuotą tradiciją – „ponas“, „ponia“. Tai ne titulas, ne privilegija ir juo labiau ne „poniškumo demonstravimas“. Tai elementarus mandagumas, kuris nieko nežemina, bet daug ką pasako apie kalbantįjį.
Bandymas šį principą paversti pašaipos objektu – jau ne skonio, o kultūros klausimas. Ir jei net čia pradedame leisti sau slysti žemyn, nereikia stebėtis, kad tas pats požiūris persikelia ir į sprendimus.
Pagarba kalboje – ne detalė. Tai riba, nuo kurios prasideda valstybė“, – pažymėjo V. Juozapaitis.
(be temos)
(be temos)
(be temos)