Pereiti į pagrindinį turinį

Tyrėja: rinkimų kampanijos nėra nuobodžios

2024-09-07 09:00 diena.lt inf.

Spalio mėnesį vyksiantys Seimo rinkimai sulaukia didelio visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio, tačiau šį kartą diskusijos kyla ne tik dėl kandidatų ar jų politinių platformų, bet ir dėl pačių rinkimų kampanijų reikšmingumo. Tiksliau, dėl to, kad jos tampa vis mažiau įdomios ir kūrybingos, o rinkėjai yra įtraukiami per vėlai.

Pasak Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Politikos komunikacijos tyrimų centro mokslininkės, Žurnalistikos ir medijų tyrimų centro asistentės dr. Giedrės Vaičekauskienės, rinkimų kampanijos nėra nuobodus formalumas, jos tiesiog sunkiai aprėpiamos.

– Ar sutinkate su pastebėjimu, kad Seimo rinkimų kampanijos tampa vis mažiau įdomios ir kūrybingos, t. y. nuobodėja, yra chaotiškos?

– Kampanijos nėra nuobodžios, tiesiog šiandien sunku visas išraiškas „suregistruoti“ ir pamatyti bendrą vaizdą. Daugybės platformų amžiuje politikų reklamavimasis vyksta kasdien jų socialinių tinklų paskyrose. Tyliai ir ramiai, šmaikščiai arba graudžiai, tie verbaliniai ir neverbaliniai pasirodymai yra nuolatinis siekis žadinti artumą savo sekėjams, simpatikams.

Politinei lyderystei vienodai svarbu ir tai, ką sakai, ir tai, kaip atrodai.

Šiuo metu, kai kalbamės, mano feisbuko burbule esantys ir Seimo rinkimuose dalyvaujantys politikai jau pasikeitė profilio nuotraukas, dabar prasidėjo vaizdo įrašai, memai, reportažai, kuriami pačių ar nusipirkus įvairių paslaugų. Į pašto dėžutes sukrito valdžioje buvusių politikų spausdintinės ataskaitos, užsakomųjų straipsnių padaugės prieš pat rinkimus. Nesuskaičiuosi, kiek pavienių įvairių partijų politikų, kandidatų į Seimą vasarą dalyvavo miestų, miestelių šventėse, renginiuose, taip pristatydami partijų simboliką, maloniai kalbindami potencialius rinkėjus ir susitikimuose karštai gindami „paprastų žmonių“ vertybes, jas išaukštindami.

– Kaip vertinate dabartinių Seimo rinkimų kampanijų kūrybiškumą ir inovatyvumą, palyginti su ankstesniais rinkimais?

– Na, kūrybiškumas kaip gebėjimas mąstyti autentiškai, kelti naujas idėjas ir būti nestereotipiškam išties yra sunkus uždavinys net patiems kūrybininkams, kurie a priori laikomi kūrybiškais žmonėmis. Čia tiktų lietuvių liaudies posakis „Kas kaip moka, tas taip šoka“. Kampanijų inovatyvumas ir kūrybiškumas vis dėlto, manyčiau, priklauso nuo partijos, politinės jėgos lyderių asmeninio skonio, vertybių, galiausiai išsilavinimo. Juk kiekvieną rinkimų idėją, pradedant šūkiu, svarsto, tvirtina partijų valdybos, politinės jėgos vadovai, lyderiai. Nuo jų pritarimo ar nepritarimo ir priklauso kampanijų inovatyvumas ir kūrybiškumas.

Pavyzdžiui, šiemet, kai bankai atsisakė dalyti paskolas partijoms, keli lyderiai viešai pasakė, kad „sukasi paprastuoju būdu“, „verčiasi savo resursais“. Vadinasi, didelių biudžetų kampanijų rinkėjai neturėtų tikėtis. Aš manau, kad uždegti kampanijos energiją ir aktyvumą paskolos nereikia. Tačiau juk mąstyti kūrybiškai yra sunku, tad dažnai pasukama banaliu, t. y. stereotipiniu, keliu. Kita vertus, būsimi tautos atstovai yra tie patys žmonės iš mūsų visuomenės ir kai kam toks pasirinktas stilius gali tikti ir patikti. Sekėjai renkasi kandidatą pagal savo vertybinį įsivaizdavimą arba už asmeniškai vertinamas patrauklias žmogiškąsias savybes.

Jei trumpai, rinkėjai balsuoja už savo tapatybę. Norėčiau atkreipti dėmesį į nacionalines rinkimų mokslines studijas, kuriose politikos mokslininkai pateikė išvadą, kad Lietuvoje prognozuoti rinkėjų elgesį yra sudėtinga.

Kiekvieni rinkimai, nepaisant išankstinių apklausų, pateikia netikėtumų. Ar kas prognozavo Petro Gražulio išrinkimą į Europarlamentą? Rinkimuose svarbus naujumas. Kai vis labiau didėja skepticizmas tradicinių partijų atžvilgiu, kiekvienuose rinkimuose iškyla naujokai ar atsinaujinusios politinės jėgos. Taip nutiko 2020 m., kai neprognozuotai į parlamentą pateko Laisvės partija. Netikėtas rezultatas buvo 2016-aisiais, kai laimėjo Valstiečių ir žaliųjų sąjunga ir surinko didžiausią daugumą mandatų nuo 1996-ųjų. 2008 m. į Seimą pateko Tautos prisikėlimo partija, sudaryta iš Lietuvos pramogų pasaulio atstovų.

– Kaip manote, ar Lietuvos rinkėjai vertina politikų asmenybes ir charizmą kampanijų metu, ar vis labiau kreipia dėmesį į partijos programas?

– Programos labiausiai domina žurnalistus, politologus. Na, ir pilietišką visuomenės dalį. Sutikime, yra Lietuvoje žmonių, kurie skaito ir partijų programas. Programose piliečiai pastebi ne tik kandidatų idėjų adekvatumą, atitiktį laikmečiui, aiškumą, racionalumą, bet ir raštingumą, vaizdo estetiką. Partijų, koalicijų ideologijų tezės jau pradeda skambėti įvairaus formato debatuose.

Kalbant apie politikų asmenybių paveikslą, išraiškas, taip, ekranų visuomenėje įvaizdis yra labai svarbus. Pasinaudosiu proga ir pasakysiu, kad politinei lyderystei vienodai svarbu ir tai, ką sakai, ir tai, kaip atrodai. Jeigu sekėjai palankiai reaguoja į politinio lyderio pasirodymus, vadinasi, lyderystė egzistuoja, jeigu ne, vadinasi, jos nėra. Lyderystė yra procesas, kai individas daro įtaką asmenų grupei, norėdamas pasiekti bendrą tikslą.

Kas yra charizma? Laikausi nuostatos, kad charizmos neišmoksi, tai yra „malonės dovana“. Politinių aktorių charizma labiausiai atsiskleidžia jiems kalbant. Politinė kalba yra vertybių nešėja ir šiandien matome, kaip kai kurie rinkimuose dalyvaujantys kandidatai jau dabar yra apsisiautę teisėtumo skraiste ir jų pasirodymai rezonuoja su sekėjų nuotaikomis. Ką tokio daro charizmatiškas lyderis, kad priverčia auditorijas jo klausytis, sekti ir šlovinti? Pirmiausia, charizmatiškas lyderis pats įtiki savo nepaprasta jėga, kuri skatina ir minią jam paklusti. Toks lyderis teigia, kad tik jis vienintelis pasieks ideologinius tikslus.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų