Kadenciją baigęs Prezidentas Valdas Adamkus teigia palaikantis iniciatyvą grąžinti šauktinių kariuomenę, o didžiausia grėsme Lietuvai įvardina „Kremliaus kliką“. Jo teigimu, Vakarai galėjo padaryti klaidą nesiimdami žingsnių paspartinti Ukrainos priėmimo į Europos Sąjungą ir NATO.

V. Adamkus Kovo 11-osios 25-mečiui skirtame interviu sako besigailintis dėl dviejų nenuveiktų darbų: jam nepavyko reformuoti ir iki šiol šlubuojančios švietimo sistemos ir pakankamai ryžtingai kovoti su korupcija

– Ką laikote svarbiausiais Lietuvai uždaviniais artimiausioje perspektyvoje?

– Tikėjimą savo ateitimi. Tuo, ką padarėme per 25 metus, aš ne tik džiaugiuosi, bet ir didžiuojuosi. Žinoma, ne viskas vyko idealiai, puikiai, tačiau mūsų dabartinis rūpestis yra išlaikyti, kelti, sudaryti geresnius ryšius su pasauliu ir juos išnaudoti. Išnaudoti ne materialiniais tikslais, bet sąlygas, kuriomis mes galime pasimokyti. Mes atsidarėme pasauliui, pasaulis atsidarė mums, tad nepraleiskime tos progos.

Turiu pasakyti, kad, džiaugdamasis visais laimėjimais, per tuos 25 metus aš asmeniškai tikėjausi skubesnio įsijungimo į pasaulį, skubesnio įsijungimo į tarptautinę bendruomenę. Bet tuo, kas yra pasiekta, gali didžiuotis kiekvienas Lietuvos pilietis.

– Labai dažnai Lietuvoje žmonės, kalbėdami apie Vakarus, sako „ten, Vakaruose“, bet jau nuo 2004 metų esame „čia, Vakaruose“, pripažintose Vakarų organizacijose. Kodėl žmonės nesupranta, kad mes vėl gyvename Vakaruose?

– Okupacijos laikotarpis, kuris tęsėsi pusę šimtmečio, išskyrė mus, ištrynė iš pasaulio žemėlapio, neegzistavome. Viskas buvo koncentruota į Rytus, Rytų filosofiją, Rytų ideologiją, partiniai rėmai. Žmonėse tas įsišaknijo. Turime visuomenės dalį, kuri gyvena praeitimi. Tačiau pažvelkime į jaunąją kartą, jau turime labai aiškų nusistatymą, kur mes priklausome, kur mes einame ir kokią mes Lietuvą norime matyti.

– Kas, jūsų manymu, Lietuvai kelia šiandieną didžiausią grėsmę?

– Kremlius. Jokių abejonių. Aš net nevadinu Rusija, bet, mano supratimu, tai yra Kremliaus, pavadinkime, klika, kuri turi savo tikslų. (...)

Kai Kremlius išprotės visiškai ir išeis į atvirą karą prieš Ukrainą, tada sunku tikėtis, kad Ukraina viena atsilaikytų. Čia man kyla mintis: ar Vakarai nepadarė didelės klaidos mano dviejų kadencijų metu visą laiką stovėjau už tai ir tą reikšdavau vadovų susitikimuose, kad Ukraina turi savo vietą Europos Sąjungoje, turi savo vietą NATO. Visuomet būdavo: mums labai malonu, mes norime priimti Ukrainą į savo tarpą, ji priklauso Vakarams, ir t.t.. Bet kada reikdavo imtis konkrečių žingsnių, tų žingsnių pritrūkdavo. Staiga atsirasdavo abejojančių, ar ji turi pakankamai pajėgumų, ar jos struktūros leidžia, ar jos žmonių nusistatymas yra (...), kad ji galėtų būti ES nare ir tuo pačiu, aišku, NATO.

Net ir dabar, kai agresija vyksta, girdime balsų iš tų pačių valstybių, kad gal reikia jau sušvelninti sankcijas. (...) Ir vis daugiau faktų atskleidžiama apie tiesioginį Rusijos įsijungimą į Ukrainos reikalus. Vietoj to, kad dar sutvirtinti finansines-ekonomines sankcijas...

Aš esu prieš karinį konfliktą, čia būtų turbūt susinaikinimas Europos, nes ir viena, ir kita pusė turi atominių ginklų. Dabar su niekuo nėra skaitomasi, (...) nenustebčiau, kad Rusija, pritrūkus Kremliuje proto, gali ir panaudoti. Tada oficialaus konflikto metu, aš bijau, kad iš tos Europos mažai kas beliktų.

– Daugybė visuomenės veikėjų ir kariškių atstovų sako, kad jei Kremlius nebus sustabdytas Ukrainoje, tai kitas jo žingsnis gali būti Baltijos valstybės.

– Girdėjau tą nuomonę, pasisakymai kelia nerimą. Būtų nesąžininga sakyti, kad nekreipkite dėmesio į tai. Bet aš turiu iš šviesesnio požiūrio į tą reikalą. Kaip ten bebūtų, esame NATO nariai ir NATO 5-asis straipsnis aiškiai pasako: bet kurios vienos iš NATO valstybių užpuolimas – į tai bus reaguota. Noriu tikėti, kad NATO reaguos. Nesu tiek tikras dėl ES, tačiau NATO – gal jiems užtruks vieną, dvi, tris dienas, kol reaguos, kol mums tikrai reikės savo jėgomis bandyti prilaikyti agresiją prieš Lietuvos valstybę, bet aš tikiu, kad NATO pagalbos sulauksime.

Čia aš girdėjau ir Prezidentės pasisakymą dėl šiuo metu aktualaus aktyviosios tarnybos šaukimo, kad turime sudaryti pakankamą kiekį kariuomenės paruoštų vyrų, kurie galėtų atsilaikyti bent tris dienas. Ir aš su tuo sutinku. Mes atsilaikyti nuo puolančios Rusijos kariuomenės, agresijos prieš Lietuvą, aišku, kad neatlaikysime, nes kiek čia mūsų yra. Net ir su papildomu rezervu – 20 tūkst. apginkluotų jaunų vyrų neatsilaikys prieš 100 tūkst. modernizuotą stiprią Rusijos kariuomenę.

Ir aš stebiuosi Ukraina. Ukraina pajėgė pasipriešinti. Žinoma, su milžiniškais nuostoliais. Ir dar oficialiai Rusijai neįsijungus į visą tą, bet ir tai nepajėgia atlaikyti. Ten užtenka tik galutinai Kremliui nuspręsti, kad užtenka žaisti su kapitalistais – einam ir pasiimam visą Ukrainą. Aš jokios abejonės neturiu, kad yra tiek pajėgų sutelkta, kad ukrainiečiai neatlaikys.

– Ar Jūs matytumėte kokių nors būdų, kad Rusija pati taptų demokratiška valstybe.

– Bent šiuo metu ne.

– O „šiuo metu“ – jeigu metais?

– Galbūt 50 metų. Ten yra šviesių žmonių, norinčių lygiai to paties – gyventi vertybinį gyvenimą, pripažinti demokratines laisves, žmogaus, žodžio ir žiniasklaidos laisves. Nebijoti, kad už tavo žodį tave arba nušaus, arba, geriausiu atveju, pasodins. Tačiau reikia pasakyti, kad tai yra mažuma.

Dėl to aš netikiu, kad Rusijoje, kaip bandoma sakyti, jau įsigalėjęs demokratinis pagrindas, yra pasipriešinimas, rezistencija, yra demokratiškai nusiteikusių žmonių. Taip, yra, nemažai – užtenka pasižiūrėti Maskvoje į demonstracijas. Ne vieną kartą pasauliui pademonstruota. Bet kad tai reprezentuotų naują Rusijos požiūrį į bendravimą pasaulio bendruomenėje, aš nematau to. Ir su dideliu apgailestavimu matau, kad tai neįvyks labai greitai. Nežinau, kiek kartų praeis, kol bus galima tikėti, kad Rusija yra pasikeitusi.

– Ką Jūs laikote pastarojo ketvirčio amžiaus didžiausia Lietuvos sėkme.

– Be jokių abejonių džiaugdamasis ir su pasididžiavimu galiu pasakyti – tai Lietuvos valstybės grąžinimas į pasaulinę areną. (...) Per tris organizacijas – Jungtines Tautas, ES ir NATO – įsijungėme į pasaulinę organizaciją ir tapome pripažinti. Šiandieną mūsų balsas jau yra girdimas, nors didieji savo vis tiek daro savo – su apgailestavimu turiu tą pasakyti.

– Dabartinė Lietuvos Prezidentė sako, kad ji nedaro klaidų ir nieko nekeistų, jeigu galėtų pasukti laiką atgal. Ar yra kas nors, ką Jūs darybumėte kitaip, jeigu galėtumėte pakartoti tuos 25 metus?

– Prezidentė įsitikinusi, kad ji neklysta, ir nori tęsti tą politiką – čia yra jos privilegija, jai suteiktas tautos mandatas ir aš dėl jos nusistatymo neturiu bet kokių komentarų. (...) Mano kadencijos metu aš neįvykdžiau dviejų dalykų, galbūt ir daugiau.

Man nepavyko įvesti Lietuvoje švietimo reformos (...) ir šiandieną yra blaškymosi stadija. Be to, nors ir sakoma, kad kovojama ir prioritetas yra korupcijos suvaldymas, nors per tuos ilgus metus ji šiek tiek sumažėjo, tačiau tikrai prisipažįstu, kad man ir čia nepavyko sulaužyti galutinai kriminalinio pasaulio nugarkaulio. Dėčiau pastangas ne tik pakeičiant vieną kitą žmogų.

– Užsiminėte apie švietimo reformą. Lietuvoje juokaujama, kad reforma nuolat reformuojama. Jei ta reforma būtų įvykusi savo laiku ir taip, kaip ji galėjo, kaip Jūs tada matytumėte švietimo ir mokslo sistemą?

– Sistemoje yra toks požiūris: kuo daugiau mokyklų, pasiūlymų, nežiūrint kokybės ar net ir reikalavimų. Pastaruoju metu mūsų verslas, mūsų ekonomikos specialistai apkaltino mūsų mokslo įstaigas, kad gaminame specialistus, kurių mums nereikia, o tų, kurių reikia, neturime. (...) Blaškymasis sukūrė ir tam tikrą mūsų jaunuomenės emigraciją iš savo krašto. Žiūrėdami į Vakarus jie tikisi gauti pastovesnį, rimtesnių pagrindų išsimokslinimą. Nors, aš sakyčiau, kai kuriose srityse ir tarp jų atsiras didelio nusivylimo.

Pas mus iš metų į metus – vienais metais programa nustatoma vienaip, po metų ar dviejų staiga „to nereikia“, tada pertvarkoma vėl. (...) Tai žlugdo bendrą Lietuvos mokslo lygį.

– Ką Jums reiškia Kovo 11-oji?

– Laisvė. Laisvė laisvai mąstyti, laisvai gyventi, laisvai išreikšti savo nuomonę ir tuo pačiu užtvirtinti jaunajai kartai, kad mes esame patvari, kultūringa, kurianti talentiga tauta, ir turime labai aiškų tikslą savo valstybės ir jos žmonių ateičiai.