Įtakingas socialdemokratas Vytenis Andriukaitis kyla prieš partijos vadovybės sprendimą Zigmantą Balčytį keltu kandidatu prezidento rinkimuose. Anot V. Andriukaičio, kandidatu rinkimuose privalo būti partijos pirmininkas A. Butkevičius. Apie tai diskusija laidoje „Dėmesio centre“ su socialdemokratų partijos vicepirmininku Vyteniu Andriukaičiu.

– Pone Andriukaiti, kodėl Jūs nepritariate partijos vadovybės, tiksliau – prezidiumo, sprendimui kelti Z. Balčyčio kandidatūrą?

– Tiesą pasakius, nėra dar jokio sprendimo. Yra tik prezidiumo rekomendacija tarybai. Tame posėdyje nebuvau, todėl nelabai žinau motyvų. Taigi dar diskutuojama.

– Manote, kad viskas vis dar tik diskusijos?

– Taip, kol kas yra tik rekomendacija, jokio sprendimo nėra.

– Bet Z. Balčytis jau vykdo rinkimų kampaniją, o Jūs sakote, kad sprendimo nėra.

– Kad Balčytis vykdo rinkimų kampaniją, yra gerai. Manau, tai naudinga visomis prasmėmis: būti eteryje, reikšti savo nuomonę ir taip toliau.

– Jis ruošiasi ir Europos Parlamento rinkimams.

– Čia ir yra tam tikrų abejonių. Galbūt reikėtų apsispręsti, kur kandidatuoti – ar į prezidentus, ar į Europos Parlamentą. Bet jeigu norisi kandidatuoti ir ten, ir ten... Žmonės juk viską supranta. Mes galime pasakyti, kad socialdemokratų tikslas šiuose rinkimuose labai aiškus – pasiekti pergalę prezidento rinkimuose ir gauti daugiausia vietų Europos Parlamente. Kodėl? Europos Parlamente dabar socialdemokratai, leiboristai, socialistai, kairieji turi kuo daugiau turėti vietų, nes tuomet yra galimybė Europos Komisijoje nauju prezidentu išrinkti būtent mūsų nominuotą Martiną Schulzą. Tai būtų kairiųjų lyderis Europos mastu. Vadinasi, mes čia turime gauti šešias vietas ir turime tam visas galimybes.

Bet kartu galime turėti patį populiariausią lyderį Algirdą Butkevičių, kad prezidentinė kampanija būtų atvira, principinga ir dalykiška. Joje būtų išdėstoma mūsų pozicija ir požiūris į viską: į užsienio politiką, į mokesčius, į vidaus gyvenimą, į pertvarkas ir t. t. Tai iš tikrųjų būtų rimtas demokratinis pasirinkimas tautai tarp populiarių lyderių. A. Butkevičius šiuo atveju niekuo nenusileidžia. Iš tiesų yra daug galimybių eiti į priekį. Be to, turime galimybių išdėstyti, kuo mūsų vyriausybė skiriasi nuo kitų ir kokie buvo mūsų santykiai su šalies vadove: kiek šalies prezidentė yra prisidėjusi prie pensijų ir atlyginimų sumažinimo, prie to, kad nebuvo leista skolintis iš Tarptautinio valiutos fondo, prie to, kad dabar labai sudėtinga situacija norint kompensuoti pensijas. Mes negalime ant pensininkų nugaros įsivesti euro – tai visiškai akivaizdu. Kas prie to prisidėjo? Per prezidento rinkimų kampaniją mes turime pasakyti tiesą. Turime pasakyti D. Grybauskaitės pliusus, turime pasakyti jos minusus. Mums būtina keisti padėtį. Keisti padėtį su kaimynais. Dovanokite, bet šalies prezidentė yra atsakinga už užsienio politiką.

– Dabar panašu, kad vienas už Rytus, kitas – už Vakarus.

– Klausykite, juk šis klausimas – Prezidentės atsakomybė. Jos žodžius girdi pasaulis. Kai sako „aš už Rytus neatsakinga“... Atsiprašau... Suprasčiau tokias kalbas uždarame posėdyje prie kavos puodelio, bet ne viešoje erdvėje. Jūs atsakinga už viską: už muitus, sienas, santykius, vairuotojus ir t. t. Jūs privalote spręsti visus sunkiausius klausimus ir su Maskva, ir su Varšuva, ir su Berlynu, ir su Stokholmu, ir pagaliau su Kijevu.

– Grįžkime prie socialdemokratų prezidiumo siūlymo. Kas čia įvyko? Kaip aiškinate, kad buvo pasirinkta Z. Balčyčio kandidatūra?

– Aš nebuvau tame posėdyje, todėl mano pareiškimas nebuvo skirtas viešumai. Aš jį parašiau LSDP prezidiumui ir tarybai. Mano nuomone, partijos strategija yra laimėti rinkimus ir pasiekti kuo geresnių rezultatų, kad būtų galima palengvinti vyriausybės darbą ir po prezidento rinkimų.

– Z. Balčytis – ne tas kandidatas?

– Aš nemanau tas ar ne tas. Nenagrinėjau šios problemos ir nenorėčiau nagrinėti. Nenoriu ko nors įžeisti ar panašiai. Problema kita – mes turime aptarti strateginius dalykus. Populiariausias lyderis turi vesti į priekį.

– Partijos skyriai kėlė daug kandidatų. Daugiausia – A. Butkevičių, Z. Balčytį, Jus, Juozą Oleką. Kai kurie kandidatai iš karto atsisakė, pvz., J. Olekas. Jūsų kandidatūros prezidiumas nesvarstė. Gal Jūs tai priėmėte kaip šūvį į koją?

– Ne, tai tikrai kalba ne apie mane. Aš jau esu dalyvavęs rinkimuose, žinau, ką tai reiškia. Reikia kalbėti apie situaciją ir kaip Lietuvoje pakeisti padėtį. Kaip pakeisti politinę atmosferą, kryptį. Kalbėti reikia apie mūsų visų likimą. Man ne tas pats dėl socialinio teisingumo, man ne tas pats dėl bedarbystės, dėl emigracijos, dėl santykių su kaimynais. Man ne tas pats. Nuo to sunkiau gyventi mums visiems. Mano kandidatūra čia niekuo dėta.

– Gal Jūs įtariate, kad Z. Balčytis yra D. Grybauskaitės kandidatas?

– Aš nesivadovauju sąmokslo teorijomis. Mano įsitikinimu, mūsų vyriausybės santykiai su Prezidente visus šiuos metus buvo, švelniai tariant, šiaip sau. Dabar metų pabaigoje staiga šiek tiek pagerėjo. Lietuvai svarbu pasakyti, kad turi vykti tikri rinkimai, o ne imitaciniai. Mes turime iš ko rinktis. Reikia tai įrodyti.

– Ar teisingai suprantu, kad, Jūsų nuomone, partijos pirmininkas privalo dalyvauti prezidento rinkimuose? Tai nėra noro ar nenoro klausimas?

– Manau, kad partijos pirmininkas, kaip partijos lyderis, turi įsiklausyti į kolektyvinį sprendimą. Jeigu toks kolektyvinis sprendimas taryboje iškiltų – jis turėtų įsiklausyti.

– Jūs inicijuosite šį klausimą?

– Taip, aš inicijuoju tokias diskusijas, nes man atrodo, kad turime visi aiškiai pasisakyti šiuo klausimu. Turime taryboje ieškoti bendrų sprendimų, nes, manau, tikrai turime galimybių labai pagerinti padėtį.

– Sieksite, kad, nepaisant dabartinio apsisprendimo, socialdemokratų kandidatas būtų A. Butkevičius?

– Aš sieksiu dar kartą diskutuoti, grįžti prie šio klausimo. Bandysiu įtikinti Algirdą, kad ryžtųsi šiam žingsniui ir priimtų sprendimą.

– O jeigu ne? Koks tuomet kitas planas?

– Tuomet turbūt turėtų būti kova tarp kelių kandidatų. Turėtų vykti diskusijos toliau.

– Jūs būtumėte vienas iš jų?

– Aš nekeliu šiandien šio klausimo, nes tai būtų neetiška.

– Jūsų nuomone, Jūs pats galėtumėte įgyvendinti sėkmingesnę rinkimų kampaniją negu Z. Balčytis?

– Manau, kad Z. Balčytis pats turi puikių galimybių, tik jis turėtų apsispręsti – eina į Europos Parlamento rinkimus ar ne. Tai yra lakmuso popierėlis žmonėms.

– Pone Andriukaiti, suprantu, kad Jūs tiesiog netikite, jog Z. Balčytis yra tas kandidatas, kuris sugebėtų laimėti prieš D. Grybauskaitę?

– Manau, kad jis yra tas kandidatas, tačiau su sąlyga, kad dviejose kėdėse negalima pradėti. Aš pasakiau, kad aš neisiu į Europos Parlamento rinkimus. Čia kaip ministras turiu daug darbo, daug įsipareigojimų. Žinoma, dėkoju bičiuliams už pasitikėjimą. Aš neagitavau, mane įrašė į sąrašą. Žinoma, visomis jėgomis prisidėsiu prie rinkimų, bet pats nenoriu būti renkamas.

– Jūs, tapęs ministru, kurį laiką nekritikavote D. Grybauskaitės. Ir prieš Jus paskiriant susilaikėte nuo kritikos. Ar nesibaiminate dėl savo politinės karjeros ministro poste?

– Ne. Aš kritikavau, tik kartais, santūriai. Pirmiausia turėjau parodyti, kad europinę pirmininkavimo darbotvarkę įgyvendinsiu šimtu procentų. Visi man iškelti uždaviniai pasiekti. Buvau apkaltintas kaip sovietinis daktaras ar norintis sugrąžinti Lietuvai sovietinę sistemą. Noriu pasakyti, kad tie, kurie kažkada dėstė marksizmą ir leninizmą, dėstė gerai. Aš tai, kas buvo gerai, išmokau, nors marksizmo ir leninizmo nedėsčiau. Gali būti man dar viena interpeliacija – gerai. Priimsime iššūkius. Bet mano veikla turi būti vertinama pagal mano atliktus darbus. Jei kritika bus teisinga – gerai. Juk kiekvienas dirbdamas daro klaidų. Priimsiu kritiką. Bet jei toliau bus kalbama „iš kepurės“ – bus atsakymas.

– Suprantu, kad lyginimą su sovietiniais laikais Jūs, kaip buvęs disidentas, priėmėte kaip asmeninį įžeidimą?

– Ne, aš nei piktas, nei ką, aš tiesiog šypsausi. Man smagu, kad žmonių atmintis trumpa. Aš jos neturiu – šį tą atsimenu iš tų laikų. Žinau, kas yra Tarybų Lietuva ir kas – Sovietų Lietuva. Tai nėra tas pats. Mes, kurie turėjome praktikos tarybinėje medicinos mokykloje, turime puikią patirtį, žmoniškumo patirtį. Tie, kurie dėstė marksizmą ir leninizmą, galbūt tokios patirties neturi, jiems viskas atrodo blogai. Man – ne viskas buvo blogai.