Premjeras A. Butkevičius vis dar nepaskelbė savo verdikto dėl aplinkos ministro K. Trečioko ateities. Ministrui esą palikta laiko pagalvoti iki pirmadienio. Tuo pat metu kyla įtampa tarp vyriausybės vadovo ir prezidentės. Pasak apžvalgininkų, premjero liudijimai, kad šalies vadovė vyriausybę šmeižia Vakaruose – atsakas į ilgalaikį vyriausybės kaltinimą korupcija. Apie visa tai laidoje „Dėmesio centre“ – LRT.lt vyriausiasis redaktorius Vladimiras Laučius, „Lietuvos ryto“ apžvalgininkas Vytautas Bruveris ir DELFI.lt apžvalgininkas Ramūnas Bogdanas.

– Pone V. Bruveri, ministras K. Trečiokas nesitraukia. Ko laukiama? Kas dar galėtų pakeisti situaciją, kad pirmadienį ministrui nereikėtų atsistatydinti?

V. Bruveris: Tą situaciją galėtų pakeisti jis pats atsistatydindamas. Kol kas tik galima spėlioti iš viešos politikų retorikos ir jų elgesio. Man šiandien (trečiadienį) stebint visą tą politinį teatrą buvo panašu, kad į visa tai krypstama ir kad galime nesulaukti pirmadienį svarstymo „Tvarkos ir teisingumo“ vadovybėje.

– Jūsų nuomone, pats ministras dar gali atsistatydinti iki pirmadienio?

V. Bruveris: Panašu į tai, kad jis svyruoja, lyg ir ketina tą daryti, nes yra atsidūręs savotiškai tarp kūjo ir priekalo. Akivaizdu, kad „Tvarkos ir teisingumo“ partijos vadovybė, šiuo atveju, pats ponas Rolandas Paksas, yra už tai, kad ministras liktų poste. Mano nuomone, R. Paksas į visa tai žiūri per premjero ir prezidentės santykių prizmę, ir mano, kad, jei šiuo momentu prezidentė ar premjeras atiduos ministrą, tai visos jo kalbos apie ryžtingesnį priešinimąsi prezidentei ir tokį savotišką karą prieš ją bus nieko vertos ar bent jau atrodys abejotinai, kaip eilinės deklaracijos. Tuo tarpu premjeras, nepaisant jo karingų ankstesnių pranešimų, šiandien pradėjo šiek tiek „dreifuoti“. Jis, matyt, linkęs eiti tradiciniu keliu. Kai susiklosto tokia įtempta situacija, gresianti dar aštresniu konfliktu, jis linkęs aukoti mažesnę auką, šiuo atveju – ministrą. Visa tai tam, kad santykiai su prezidente vėl nusistovėtų.

– Pone Bogdanai, kokios galimos sprendimo alternatyvos? Jei R. Paksas sakys – mes nesutinkame, visa tai sufabrikuota, tai yra prezidentės karas prieš vyriausybę ir mes savo ministro neaukosime.

R. Bogdanas: Man atrodo, kad poną K. Trečioką išgelbėti nuo savarankiško sprendimo atsistatydinti gali premjero sprendimas atstatydinti. Man atrodo, kad jis šiuo metu yra labai pasimetęs. Matosi, kad paramos partijoje jis tikrai neturi. Jei prisiminsite Ričardo Malinausko istoriją, kai jis bandė suspenduoti jo narystę, jam nepavyko, nes dauguma pasisakė prieš. Taigi partijos vadovybėje pozicijos nelabai kokios. Su prezidentūra santykiai ne patys geriausi.

– Švelniai tariant. Nes nei vienas premjeras apie prezidentą, einantį pareigas, dar taip nekalbėjo.

R. Bogdanas: Taip. O trečias aspektas – tai jo paties kabinetas, kur jis negali normaliai susitarti su ministru K. Trečioku ir partija, kuriai jis atstovauja. Kai ponas A. Butkevičius tapo premjeru, tai man pasirodė, kad premjero batai jam yra didoki, ir dabar, tokioje situacijoje, jis yra sutrikęs ir baigia pamesti tuos batus. Bet man atrodo, kad svarbiausias dalykas yra ne K. Trečioko atsistatydinimas, o būtina išspręsti klausimą, ar galima Lietuvoje taip priiminėti vyriausybės nutarimus, kaip garsųjį 343. Galbūt prezidentė, pasinaudojusi konstitucine teise, galėtų paklausti Konstitucinio Teismo, ar taip priimami vyriausybės nutarimai ir toliau lieka galioti. Negi ministras atsistatydina, o viskas lieka, kaip buvę.

V. Bruveris: Ši istorija su tuo nutarimu, tai, kiek aš žinau, yra įprasta praktika. Kai premjeras kalba apie tai, kad daugelis kitų merų ir kitų partijų merai derina klausimus ir su juo pačiu, ir su ministrais. Aišku, klausimas, ar tai peržengia kažkokią korupcinio spaudimo ribą. Šiuo atveju aš negaliu netikėti teisėsauga, kuri sako, kad ne, ta riba neperžengta. Bet šios situacijos pagrindinis dėmuo yra tas, kad patys politikai kvailai prisišnekėjo. Matyt, gal galvojo, kad jų neįrašinėja ir neišlįs tos stenogramos. Tai štai dabar turime tokią etiniu ir moraliniu požiūriu negražią situaciją. Bet, kalbant apskritai apie vyriausybės egzistenciją ir premjero galimą ateitį, tai kol kas aš lemiamų pavojų nei vyriausybės egzistencijai, nei premjero postui nematau. Tiesą sakant, nematau objektyvios būtinybės, kodėl jis turėtų atsistatydinti.

– Pone V. Laučiau, įsivaizduokime, kad ministras K. Trečiokas po viešo melo lieka poste. Kokios politinės pasekmės? Kaip manote?

V. Laučius: Politinės pasekmės tikrai nepalankios šiai vyriausybei. Pirmiausia, aš nemanau, kad ministro K. Trečioko atsistatydinimas kažkaip liudytų A. Butkevičiaus silpnumą šitoje kovoje su prezidente. Tikrai ne. Kaip tik, jei K. Trečiokas liktų – vyriausybė būtų pažeidžiama. Tai būtų silpnoji grandis. Po viso to, kas įvyko, jis normaliai dirbti nebegalėtų. Tą pripažįsta kai kurių parlamentinių frakcijų vadovai, beje, iš valdančiosios koalicijos frakcijų. Dėl ministro pirmininko ir socialdemokratų retorikos prezidentės atžvilgiu, tai aš nesutikčiau, kad tai yra pirmas kartas nepriklausomos Lietuvos istorijoje. Aš priminčiau prezidento Valdo Adamkaus ir premjero Gedimino Vagnoriaus viešą konfliktą, kai premjeras apie prezidentą sakė „prezidentūrėlė“, „intrigų kamuoliukai“.

– Aplink prezidentūrą yra mažos prezidentūrėlės, maži intrigų kamuoliukai. Po to Vytautas Landsbergis kalbėjo apie patarėjų gebėjimą pasiklausyti už durų, žiūrėti pro rakto skylutę ir t.t. Taip, buvo tokių dalykų. Bet tai nėra taip stipru, kaip kalbėjimas apie šmeižimą partnerių akyse, apie manipuliavimą teisėsauga. Dar kai buvo vykdomas ikiteisminis tyrimas, o prezidentė jam kabinete pasakė, kad jis bus nutrauktas, o pokalbiai paviešinti. Tai jau rimtesni kaltinimai, nei vien prezidentūrėlės.

V. Laučius: Juolab negali būti pagrįsti „tvarkiečių“ nuogąstavimai, kad premjeras elgiasi per silpnai, nereaguodamas į prezidentės su juo pradėtą kovą. Jis kaip tik kalba griežtai, nebijodamas pasakyti, rėžti atvirai. Tai šiuo atveju R. Paksui nebūtų ko priekaištauti. Galiausiai, kalbant apie K. Trečioką, manau, jis pats turėtų atsistatydinti, nelaukdamas kažkokio sprendimo nei iš premjero, nei iš savo partijos vadovų. Man panašu, kad jis taip ir pasielgs.

– Pone Bogdanai, kaip vertinti tą premjero pareiškimą? Tai jau atviras karas?

R. Bogdanas: Tai gali būti pasverta dėl to, kad mesti pirštinę prezidentei, sudrumsti vandenį, sukelti audrą, kalbėjimus, o paskui viską trenkti ir pasakyti, kad aš tokioje audroje dirbti negaliu. Ir nusišalinti, pasitraukti nuo šitų rūpesčių ir apkaltinti kitą pusę. Bet, kada yra puolama beatodairiškai, tai dažnai nepagalvojama, kuo tai gali virsti. Prisiminkite, kad ponas R. Paksas visoje šitoje istorijoje pasakė, kad jis iš premjero girdėjo, kad prezidentė sakiusi premjerui, kad tyrimas pradėtas prieš R. Paksą. Pamenate tokį pareiškimą? Jei kriminalinė žvalgyba vykdo tyrimą ir kas nors kam nors apie tai papasakoja, tai jau yra kalba apie įstatymo pažeidimus.

– Tai buvo pirmas kaltinimas R. Pakso apkaltoje, kai sąmoningai leido suprasti Jurijui Borisovui, kad prieš jį vykdomas operatyvinis tyrimas.

R. Bogdanas: Tada VSD direktorius M. Laurinkus nuėjo pas R. Paksą ir pasakė, kad jūsų pažįstamą J. Borisovą mes jau truputį stebime. R. Paksas nueina ir papasakoja šitą J. Borisovui. Dabar R. Paksas pasakoja, kad jo vietoje atsistojo A. Butkevičius, kuriam esą prezidentė kažką pasako, o A. Butkevičius tą perduoda ponui R. Paksui. Aukščiausi valstybės vadovai turi teisę susipažinti su kriminalinės žvalgybos medžiaga, bet platinti, tai jau kitas dalykas.

– Taip, bet pats žinojimas, kad bus platinama, tai nėra susipažinimas. Bet grįžtant prie tų kaltinimų. Pone V. Bruveri, ar tai gali būti vertintina, kaip pasirengimas atsistatydinimui ar vyriausybės griūčiai?

V. Bruveris: Nesiūlyčiau į šį reikalą žiūrėti taip sudėtingai. Manau, kad čia lėmė paprastesnės priežastys. Viena – asmeninio emocinio pobūdžio. Siūlyčiau prisiminti bendresnę situaciją. Premjero visi pareiškimai yra atsakas į prezidentės ilgalaikius pareiškimus apie korumpuotą vyriausybę ir panašius dalykus. Tai čia galima taip paprastai pasakyti, kad žmogui „nervai nelaikė“. Antras dalykas, seniai buvo akivaizdu, kad pačioje socialdemokratų partijoje vyksta tam tikra diskusija, kaip elgtis prezidentūros atžvilgiu. Viena partijos dalis laikėsi nuomonės, kad reikia nustoti laikytis tokios pacifistinės pozicijos ir atsakyti griežčiau. Tai būdavo ir tam tikri oficialiai partijos vardu platinami pareiškimai ir pan., o premjeras visada laikėsi kitos nuomonės, kad reikia tylomis, galbūt numetant ir kokia menką auką, vieną kitą ministrą. O dabar prieš rinkimus pats premjeras ir kiti partijos vadovai pamatė, kad pats partijos elektoratas blaškosi ir nebesupranta, kokios pozicijos laikosi partija.

– Dabar aišku, kad abi pusės yra tokioje konfrontacinėje pozicijoje.

V. Bruveris: Aš manau, kad kol kas tai yra toks premjero pozavimas viešoje erdvėje. Dar neskubėčiau sakyti, kad tai išvirs į kažkokį rimtą vyriausybės ir prezidentūros karą. Apskritai kalbant apie kažkokį sudėtingą planą, kyla klausimas – kam? Kodėl?

R. Bogdanas: Tam, kad parjotum ant balto žirgo per rinkimus.

V. Laučius: Vyriausybei ir premjero A. Butkevičiaus atsistatydinimas nebūtų naudingas. Nei jam, nei socialdemokratams tai nebūtų naudinga. Bet tai galėjo nuskambėti kaip signalas prezidentūrai. Prezidentė galėtų išsigąsti, nes jai tai tikrai nenaudinga, kad taip atsitiktų. Kadangi tą situaciją, rinkėjų akimis, būtų sukūrusi ji. Taigi ta situacija tikrai nebūtų palanki prezidentūrai, kaip prisiimančiai atsakomybę už tai, kas įvyko. Jau parodyta pirštu, kad prezidentė spaudė, ir štai kuo viskas baigėsi – populiarus premjeras pasitraukė. Bet patiems socialdemokratams tai nebūtų naudinga, lygiai taip pat, kaip ir „tvarkiečiams“ nebūtų naudinga trauktis iš valdančiosios koalicijos dėl K. Trečioko atsistatydinimo. Dabar kalbama, kad galbūt socialdemokratai nori išsaugoti dabartinę koaliciją po rinkimų, bet aš labai abejoju, ar jie gali to norėti, nes „tvarkiečių“ po rinkimų gali nelikti. O jei jie iš koalicijos dabar pasitrauks, tai dar didesnė tikimybė, kad jų neliks.