Kitokie rinkimai

"Anuomet niekas Lietuvoje nežinojo, kaip turi atrodyti rinkimų kovos", – prisimena Aleksandras Abišala, vienas iš sąjūdininkų šešioliktuko, 1990-aisiais kauniečių išrinkto į Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiąją Tarybą (AT).

Lietuvos Laisvės Lyga apskritai oponavo tokiems rinkimams, motyvuodama, kad taip pripažintume okupacinę valdžią. Bet Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis nematė kito taikaus kelio atkurti Lietuvos nepriklausomybę.

Nors rinkimai vyko dar sovietų valdomoje Lietuvoje, jie visiškai skyrėsi nuo ligtolinių, kai "rinkome" funkcionierių pagal nuolankumo Komunistų partijai laipsnį ir atitikimą šablonui – kiek iš valstiečių, kiek iš darbininkų ir pan. – jau atrinktus deputatus, o rinkimuose "balsuodavo" 99,9 proc. rinkėjų.

1990 m. vasario 24-ąją dėl mandato apygardose jau konkuravo po kelis kandidatus – nepartinius ar atstovaujančius skirtingoms partijoms. Tiesa, tai nebuvo pirmieji rinkimai, kuriuose iš tikrųjų renkamasi: Sąjūdžio atstovai jau varžėsi 1989 m. sausio 15-osios rinkimuose į laisvas Lietuvos TSR AT deputatų vietas ir kovo 26-osios TSRS liaudies deputatų rinkimuose. Tad, nors jau turėta kitoniškų rinkimų patirties, bet vis tiek tai dar buvo nauja ir neįprasta. A.Abišala prisimena, kad, pavyzdžiui, visiška naujovė buvo vaikščiojimas po namus agituojant už vieną ar kitą kandidatą.

Kaune neprireikė nė antrojo turo – visose šešiolikoje apygardų Sąjūdžio kandidatai išrinkti jau pirmajame ture.

Rinkimų susirinkimuose nuo gruodžio iki sausio pabaigos iškelta apie 650 kandidatų, įregistruoti 522. Kiti atkrito dėl įvairių rinkimų įstatymo pažeidimų, kai kurie buvo iškelti keliose apygardose. Iki rinkimų kandidatų sumažėjo iki 472, nes 49 savo iniciatyva atsisakė balotiruotis, dažniausiai – dėl per didelės konkurencijos nematydami šansų laimėti.

Į vieną mandatą vidutiniškai pretendavo po 3,3 kandidato, bet trijose apygardose varžėsi net po aštuonis, dar trijose – po septynis, o konkurencijos nebuvo aštuoniose apygardose.

"Skolino" kandidatus

Visa Lietuva mirgėjo plakatais "Su Sąjūdžiu – už Lietuvą". Sąjūdžio remiamų kandidatų sąrašas (tarp jų buvo ir partijų atstovų) oficialiai patvirtintas tik 1990 m. vasario 3 d. rinkimų konferencijoje "Lietuvos kelias" Vilniaus Sporto rūmuose, bet beveik visur jie buvo išsirinkti anksčiau.

Kaune visų šešiolikos apygardų kandidatai jau buvo aiškūs. Sąjūdžio Kauno taryba sudarė savo pretendentų sąrašą, o galutinį šešioliktuką išrinko Sąjūdžio rėmimo grupių įgaliotinių susirinkimas, kuris posėdžiaudavo kiekvieną savaitę ir buvo svarbi institucija priimant sprendimus. Beje, prisimena A.Abišala, Kauno buvo paprašyta kandidatais paremti ir kai kuriuos kitus regionus. "Kauliuko nemetėme – tarėmės, kas turi kokių saitų su tomis apygardomis, gal kuri buvo tėvų gimtinė", – kodėl kauniečiai Nikolajus Medvedevas, Kazimieras Uoka, Audrius Butkevičius, Egidijus Klumbys kandidatavo ne Kaune, pasakoja A.Abišala.

Sunki konkurencija

A.Abišala sako pats rinkimuose kandidatuoti neketinęs, jo pavardės nebuvo ir Sąjūdžio Kauno tarybos sąraše. Politinių kalinių šeimoje tremtyje Komijos ATSR gimęs A.Abišala tuomet buvo Sąjūdžio Seimo narys, Kauno Sąjūdžio grupių susirinkimo seniūnas, bet sėkminga buvo ir jo mokslinė karjera: anuomet jis dirbo Radijo matavimų technikos mokslinio instituto moksliniu bendradarbiu, buvo fizikos-matematikos mokslų kandidatas, paskelbęs 30 mokslinių straipsnių puslaidininkių fizikos ir technologijos klausimais, trijų išradimų autorius.

"Bet įgaliotinių susirinkime pasiūlė mano kandidatūrą. Keisčiausia, kad surinkau daugiausia balsų. Todėl gavau sunkiausią rinkimų apygardą – Vytauto. Į ją įėjo Kauno centras, kur daugiausia gyveno kompartijos funkcionieriai ir Sovietų Sąjungos karininkai su šeimomis", – prisimena A.Abišala.

Maža to, varžytis jam teko su Liudu Dambrausku – žinomu rezistentu, politiniu kaliniu. Taigi konkurentais tapo to paties tikslo siekėjai. Bet A.Abišala sako nepamenantis, kad Sąjūdžio Kauno taryboje ir įgaliotinių susirinkime būtų svarstyta L.Dambrausko kandidatūra ar kad jis būtų reiškęsis Sąjūdžio veikloje. "Iš Sąjūdžio pusės buvo bandymų užglaistyti situaciją, tam ypač daug pastangų dėjo taip pat rezistentas Algirdas Patackas, Sąjūdžio Kauno tarybos narys. Anuomet į susitikimus su rinkėjais kviesdavome ir konkurentus, tai šiais laikais atrodo neįprasta. Dalyvaudavo ir L.Dambrauskas. Rinkimuose jam nepavyko, taigi jis taip ir neatleido nei man, nei Sąjūdžiui", – sako A.Abišala.

Balsavo vieningai

Sąjūdį ir jo kandidatus žmonės labai palaikė. "Bet tikrai nenoriu sutikti su Algimantu Čekuoliu, kuris sakė, kad net jei Sąjūdis būtų pasiūlęs beždžionę, ir ji būtų išrinkta. Sąjūdžio viduje atranka buvo labai rimta: patys Sąjūdžio žmonės kėlė kandidatus, atsirinko ir paskui labai palaikė – štabų nariai be jokio užmokesčio dirbo nuoširdžiai ir labai daug", – prisimena A.Abišala.

Pasak A.Abišalos, Sąjūdis ėjo su viena idėja, tad po 1990-ųjų vasarį vykusių rinkimų išrinktieji Kaune AT neformalios "Kauno frakcijos" nesubūrė.

Kaune neprireikė nė antrojo turo – visose šešiolikoje apygardų Sąjūdžio kandidatai išrinkti jau pirmajame ture. Tiesa, balsuoti atėjo 68,2 proc., rinkėjų – mažiau nei vidutiniškai Lietuvoje ir nei 1989 m. renkant TSRS liaudies deputatus.

"Beveik 100 tūkst. kauniečių neatėjo balsuoti. Boikotavo, viskuo nusivylė, visai nenorėjo pareikšti savo nuomonės ar pavargo nuo įvairių mitingų, rinkimų susirinkimų?" – retoriškai klausė "Kauno tiesa" (vėliau – "Kauno diena").

Bet, nepaisant kiek menkesnio aktyvumo, kauniečiai žinojo, ko nori, – 16:0 pergalę šventė Sąjūdžio kandidatai. Du – Medicinos akademijos Neurochirurgijos laboratorijos vyresnysis mokslinis bendradarbis Algirdas Saudargas ir Miestų statybos projektavimo instituto vyriausiasis inžinierius Česlovas Vytautas Stankevičius konkurentų neturėjo. Tad A.Saudargas pelnė net 91 proc., o Č.V.Stankevičius – 82 proc. balsų. Tiesa, tai nebuvo rekordas: Jurbarke už ekonomistą Eduardą Vilką balsavo net 96 proc. rinkėjų.

Bet ir kiti keturiolika Kauno Sąjūdžio atstovų laimėjo įtikinama persvara. Menininkų namų direktoriui Algimantui Norvilui teko varžytis net su penkiais konkurentais, bet jam pavyko pelnyti 65 proc. balsų. Tuomečio Politechnikos instituto "Vibrotechnikos" mokslinio centro vedantysis mokslinis bendradarbis Povilas Varanauskas konkuravo su dar keturiais kandidatais ir buvo pirmas, surinkęs 60,5 proc. balsų. Tris konkurentus nugalėjusius "Kauno aido" redaktorių Rolandą Paulauską parėmė 62 proc., o Politechnikos instituto Mechanikos fakulteto teorinės mechanikos katedros vedėją Vytautą Paliūną – 53,7 proc. rinkėjų.

Du varžovus įveikę "Koordinatės" staklių gamybinio susivienijimo cecho viršininko pavaduotojas Aleksandras Ambrazevičius pelnė 70,2 proc., 22-ejus metus sovietiniuose konclageriuose kalėjęs kovotojas už Lietuvos laisvę Liudvikas Simutis, anuomet dirbęs Hidrogeologijos ekspedicijoje staliumi, – 65,4, Vadovaujančių darbuotojų ir specialistų kvalifikacijos kėlimo instituto laboratorijos inžinierius Vidmantas Povilionis, kuriam už antitarybinę propagandą teko kalėti Mordovijos lageriuose, – 62,4, Tremtinių sąjungos literatūros ir istorijos skyriaus vedėja Birutė Nedzinskienė – 57,4, "Baltic Amadeus" įmonės sektoriaus vadovas Gediminas Šerkšnys – 52, A.Abišala – 64,4 proc. rinkėjų balsų.

Beje, visuose oficialiuose to meto dokumentuose jo pavardė rašoma "Abišalas". "Tėvas sakydavo, kad mano senelį girtas vargonininkas taip užrašė, nors istorinė šeimos pavardė buvo Abišala. Vėliau praėjau formalią pavardės keitimo procedūrą ir susigrąžinau tikrąją šeimos pavardę", – aiškina A.Abišala.

Po vieną konkurentą turėję už pogrindinių leidinių rengimą ir platinimą kalintas, KGB iš mokslo įstaigų pašalintas, todėl Melioracijos statybos valdybos darbininku dirbęs Algirdas Patackas susilaukė 71,7 proc., Radijo matavimų technikos mokslinio tyrimo instituto vedantysis inžinierius Aurimas Taurantas – 70,6 proc., Medicinos akademijos biochemijos katedros vyr. dėstytojas Vladimiras Jarmolenka – 66,3 proc., o "Bendrijos" laikraščio redaktorius Valdemaras Katkus – 63,3 proc. "už".

96 – Sąjūdžio remti

Visoje Lietuvoje triumfavo Sąjūdžio kandidatai. Rinkimai vyko 141 vienmandatėje rinkimų apygardoje, tai yra balsuota tik už personalijas, o ne, kaip kad dabar, 70 Seimo narių renkama balsuojant už partijų sąrašus. Pirmame ture vasario 24-ąją išrinkta 90 deputatų, dar 43 – antrame ture kovo 4, 7, 8 ar 10 d. – tai priklausė nuo to, kaip kuri apygarda spėjo pasirengti.

Likusieji išrinkti balandžio 7 d., o Sniečkuje (dabartiniame Visagine) – tik 1991 m. rugsėjo 15-ąją (1990-aisiais rinkimai neįvyko, nes balsuoti atėjo tik apie 36 proc. rinkėjų).

Vasario 24 d. balsavo 71,7 proc. visų įrašytųjų į sąrašus, pakartotiniame balsavime – 66,4 proc. Įdomu palyginti: 2016 m. Seimo rinkimuose atitinkamai balsavo 50,6 ir 38 proc. rinkėjo teisę turinčių piliečių.

Balsavimo dieną didelių rinkimų tvarkos pažeidimų nenustatyta. Tiesa, pora apylinkių rinkimų komisijų narių teko išprašyti, nes jie buvo girti. Iki antros valandos nakties paaiškėjo, kas išrinkti į AT. ELTA rašė, kad Mokslų akademijos salė, kur ryte pristatyti rinkimų rezultatai, buvo sausakimša, neįvyko net po jos numatytas susitikimas su Kanados ir Austrijos parlamentarais, stebėjusiais rinkimus, nes visi žurnalistai (o net apie pora šimtų jų buvo iš užsienio) skubėjo perduoti žinias.

Beje, ne visiems užsienio atstovams, norėjusiems stebėti rinkimus, pavyko laiku pasiekti Lietuvą: keturi JAV kongresmenai užtruko Berlyne, TSRS ambasadoje laukdami vizų. Jas gavo vasario 20 d., bet nebuvo tiesioginio reiso į Vilnių, tad jie atskrido tik kitą dieną po rinkimų.

Kaip anuomet pranešė ELTA, pristatant rinkimų rezultatus Sąjūdžio lyderis V.Landsbergis pasakė, kad Sąjūdžio deputatai dės pastangas, jog kuo greičiau būtų atkurtas Lietuvos valstybingumas, o Sąjūdžio pagrindu gali atsirasti nauja partija. Socialdemokratų partijos pirmininkas Kazimieras Antanavičius pasiūlė, kad parlamentas, likdamas Sąjūdžio įtakoje, pavestų Lietuvos komunistų partijai sudaryti vyriausybę.

Į pirmą Aukščiausiosios Tarybos posėdį susirinko 133 jau išrinkti deputatai, iš jų 96 – remiami Sąjūdžio. Buvo 70 nepartinių, 63 – įvairių partijų nariai, tarp jų 40 – Lietuvos komunistų, devyni – Socialdemokratų, penki – Tarybų Sąjungos komunistų partijos (TSKP), keturi – Žaliųjų, trys – Demokratų ir du – Krikščionių demokratų.

Pagal profesijas 28 buvo inžinieriai, 17 teisininkų, 13 ekonomistų, 10 pedagogų, devyni filologai, septyni agronomai, gydytojų, fizikų ir žurnalistų – po šešis, keturi istorikai, dar keli – kitų specialybių.

126 buvo baigę aukštąjį mokslą, 42 turėjo mokslo laipsnius, 26 – mokslo vardus.

Deputatais išrinkti įvairaus amžiaus žmonės: nuo 21-ų iki 30-ies – šeši, nuo 31-ų iki 40-ies – 44, nuo 41-ų iki 50-ies – 34, nuo 51-ų iki 60-ies – 40, 60-metį perkopę – devyni. Vidutinis deputatų amžius – 46 metai (palyginimui: 2016-aisiais išrinkto Seimo nario vidutinis amžius – 51,5 metų).

Tarp deputatų 1990-aisiais buvo dvylika moterų (2016-aisiais – 30).

Kauno frakcijos nebuvo

Kauno šešioliktukas AT buvo aktyvus ir svarbus. Č.V.Stankevičius išrinktas vicepirmininku, A.Ambrazevičius – prezidiumo nariu, A.Abišala ir A.Taurantas buvo Seimo seniūnais.

Sąjūdyje kauniečiai laikyti radikalesniais nei Sąjūdžio pagrindinė srovė, bet AT kažkokios neformalios "Kauno frakcijos" nebuvo. "Buvome susirinkę prieš Kovo 11-ąją, bet AT kauniečių deputatų susirinkimų nerengėme. Posėdžių salėje sėdėjome šalia, nes deputatai buvo susodinti ne pagal pažiūras, kaip kad dabar, o pagal apygardų numerius, tad tarpusavyje bendravome daugiau nei su kitais, juolab seniau ir buvome pažįstami. Bet kad būtų egzistavusi Kauno deputatų grupė kaip vienetas, to nebuvo", – sako A.Abišala ir priduria, kad, kalbant apie Kauno sąjūdininkus, radikalizmas – ne pats tinkamiausias žodis, geriau tiktų – racionalumas, vadovaujantis šūkiu "Siek neįmanomo ir pasieksi maksimumo". "Tokio racionalumo būta, ir manau, kad tai buvo teisinga", – pastebi A.Abišala.

Visa Lietuva mirgėjo plakatais "Su Sąjūdžiu – už Lietuvą".

Skirtingai nei dabar, Atkuriamojo Seimo pradžioje nebuvo visuotinio pasiskirstymo į frakcijas – į jas skirstėsi skirtingai galvojantys nuo "mainstreamo". Frakcijos formaliai įteisintos tik 1991-ųjų pavasarį. "Sąjūdis ėjo su viena pagrindine idėja, aš kokios ypatingos nuomonės neturėjau. Be to, buvau Seimo seniūnu, tad man reikėjo rengti ir vesti posėdžius, o 1991-ųjų vasarį buvau paskirtas ministru be portfelio, kurio viena iš funkcijų buvo palaikyti ryšius su Seimu, tad norėjosi nešališkai bendrauti su visų skirtingų frakcijų nariais", – A.Abišala pasakoja, kodėl priklausė tik neformaliai "Arbatėlės" frakcijai, kurioje buvo dalis Sąjūdžio deleguotų deputatų, labiausiai susibūrusių aplink V.Landsbergį.

1992 m. gegužę A.Abišala pasakė, kad politika jam pasirodė nesanti jo pašaukimu, tad daugiau rinkimuose nedalyvaus. Bet, pasak jo, tai palengvino jo pasirinkimą priimti pasiūlymą tapti ministru pirmininku, kuriuo buvo nuo 1992 m. liepos iki gruodžio, kai po rinkimų suformuota nauja Vyriausybė.

Sąjūdis nušluotas

Nepriklausomybę atkūręs parlamentas suskilo, net posėdžiavo atskirai, tad pripažinęs, kad nebegali rezultatyviai tęsti darbo, sutarė surengti pirmalaikius Seimo rinkimus.

1992-ųjų spalio 25-osios rinkimuose Sąjūdis buvo nušluotas. Seime iš kauniečių signatarų šešioliktuko beliko trys – V.Jarmolenka, A.Patackas ir A.Saudargas. A.Patackas ir A.Saudargas į Seimą po to buvo išrinkti dar dukart, V.Jarmolenka – kartą. Vėliau į Seimą dar dviem kadencijoms pavyko grįžti ir Č.V.Stankevičiui. Ne vienas iš tų šešiolikos dar ne kartą bandė laimę rinkimuose, bet sėkmė lydėjo retai.

Tiesa, kai kurie iš viešojo gyvenimo nedingo. A.Saudargas buvo užsienio reikalų ministras, ambasadorius, Europos Parlamento narys. V.Jarmolenka, A.Taurantas, G.Šerkšnys, Č.V.Stankevičius, V.Povilionis darė diplomatinę karjerą. R.Paulauskas, beveik himnu tapusio "Pabudome ir kelkimės" dainos muzikos autorius, lig šiol yra aktyvus dabartinių valdžių kritikas, tačiau jam kol kas taip ir nepavyko vėl būti išrinktam į Seimą. A.Ambrazevičius buvo valstybės konsultantas ekonominės reformos klausimais, Krašto apsaugos ministerijos sekretorius. V.Katkus karjerą tęsė finansų institucijose.

A.Abišala įsteigė konsultacinę bendrovę "A.Abišala ir partneriai", vieną iš seniausių vadybos konsultacinių kompanijų Lietuvoje. 2008-aisiais jis vadovavo Vyriausybės komisijai energijos tiekimo saugumo problemoms nagrinėti, buvo derybininkas su ES dėl Ignalinos atominės elektrinės darbo pratęsimo. Dabar sakosi esąs pensininkas, bet tebedirbantis vadybos konsultantu.

Pasitraukęs iš politikos, A.Abišala sako su kitais iš Kaune išrinktų signatarų šešioliktuko aktyviai nebendravęs, juolab dauguma persikėlė gyventi į Vilnių, iš gyvų Kaune dabar belikę V.Katkus, P.Varanauskas. Tarp gyvųjų nebėra B.Nedzinskienės, V.Paliūno, A.Patacko, L.Simučio. "Dabar dažniausiai susitinkame per signatarų renginius, įskaitant ir laidotuves", – sako A.Abišala.

Laikas keičia ir kauniečių preferencijas: 2016-aisiais šešiose iš septynių Kauno vienmandačių apygardų tik vienoje nugalėjo iš Sąjūdžio gimusios Tėvynės sąjungos-Krikščionių demokratų atstovas, kitose – Valstiečių ir žaliųjų sąjungos kandidatai. Tiesa, balsuodami už partijų sąrašus kauniečiai ir po 30 metų liko ištikimi Sąjūdžio idėjų tęsėjams.