Laivuose – nuo vaikystės

21-erių D.Kneižys nedidelėmis burinėmis jachtomis plaukioja nuo 11-os. Kaip pats pasakojo, rinkosi tarp krepšinio ir buriavimo.

"Buriavimas man pasirodė egzotiškas, klaipėdietiškas sportas, o krepšinio pabijojau dėl neaukšto savo ūgio ir konkurencijos. Kai vieną vasarą dėdė pakvietė pabandyti, iškart užsikabinau. Nuo to laiko plaukiojimas tapo neatsiejama gyvenimo dalimi", – šypsojosi jaunuolis.

Įsiplieskusi aistra jūrai Dominykui atvėrė daug kelių – jis pradėjo dalyvauti regatose, įvairiuose jaunių čempionatuose, iš pradžių Lietuvos, o vėliau ir pasaulinio lygio konkursuose, išnaršė kone visą Europą, pažino skirtingas kultūras.

Klaipėdiečiui buriavimas sekėsi, tris kartus jis atstovavo Lietuvai jaunių iki 18 metų pasaulio čempionatuose. Už aktyvią veiklą ir pasiekimus sporte buvo apdovanotas Klaipėdos miesto mero Vytauto Grubliausko.

2011 m. jaunuolis išrinktas geriausiu Klaipėdos jaunuoju sportininku, vėliau – metų jaunuoju buriuotoju, taip pat pripažintas Klaipėdos miesto jaunuoju sporto talentu.

"Visas mano gyvenimas sukosi apie buriavimą. Bėgdavau iš pamokų, kad suspėčiau į treniruotes, kurios kasdien vykdavo Nidoje. Vėliau būstinę perkėlė arčiau Klaipėdos – į Dreverną", – prisiminė pašnekovas.

Metė profesionalų sportą

Prieš porą metų tuometis Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos abiturientas pradėjo rimtai svarstyti apie plaukimą olimpiadoje. Gal net būtų Brazilijoje atstovavęs Lietuvos rinktinei. Tačiau vieną dieną šių savo planų atsisakė.

"Buvau vienintelis jaunas buriuotojas iš Klaipėdos. Faktiškai visi mano konkurentai – vyresni, o tai nenuteikė optimistiškai. Atėjo laikas rinktis: studijos, kelionės, arba profesionalus sportas ir ruošimasis 2016 m. vasaros olimpinėms žaidynėms Rio de Žaneire. Pasvėręs teigiamus ir neigiamus dalykus, nutariau, kad šioje srityje – per mažos galimybės ir daug rizikos. Mečiau profesionalų buriavimą. Kai kurie mane dėl to smerkė, esą pasukau lengviausiu keliu, pabėgau. Tačiau, kaip vėliau spėjau įsitikinti, jei vienos durys užsidaro – atsidaro kitos", – nukirto Dominykas.

Tą pačią vasarą jis įgijo jachtos vairininko licenciją ir išvyko į Siciliją. Tris savaites Dominykas pabuvojo jachtos kapitonu. Dar pusę metų praleido Graikijos salose, o sugrįžęs į gimtinę įstojo mokytis.

Šiuo metu klaipėdietis studijuoja Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje, yra laivavedybos trečiakursis.

Užsidarė laive

Kai pradėjusiam studijuoti ir vietoje nestygstančiam vaikinui ėmė trūkti veiklos, jis ėmė dairytis, kuo galėtų pakeisti buriavimą.

Netrukus pramoko "kaituoti" ir Lenkijoje išsilaikė jėgos aitvarų instruktoriaus kursus. Gavęs licenciją kartu su savo mergina išlėkė į šiltus kraštus.

"Išsiruošėme be jokio plano ir be atgalinių bilietų. Visą vasarą dirbau instruktoriumi, mokiau plaukti kitus, tiesiog gerai leidome laiką. Grįžęs į Lietuvą susiradau studijų mainų programą ir jau po savaitės atsidūriau jėgos aitvarų rojumi vadinamoje Tenerifėje. Taip derinau savo keliones su mokslais", – šypsojosi klaipėdietis.

Beveik pusę metų saloje pagyvenusio lietuvio grįžusio į Klaipėdą laukė nauji iššūkiai. Pusšešto mėnesio jis turėjo atlikti praktiką jūroje, kuri nepasirodė labai romantiška, gal net baugi.

"Išplaukėme kovo viduryje ir sugrįžome tik rugpjūčio paskutinę dieną. Tai buvo psichologiškai sudėtingas laikas – jaučiausi tarsi uždarytas, be savo pomėgių, draugų. Kuriam laikui teko pamiršti ir apyrankių verslą. Buvau vienintelis lietuvis tarp penkiolikos filipiniečių", – prisiminė pašnekovas.

Atsiskleidė per Kalėdas

Jūros užgrūdintas ir vėl ant žemės atsidūręs Dominykas prisiminė savo ankstesnę aistrą – jūrinės tematikos apyrankes.

Jas pinti pradėjo dar abitūroje, kai suko galvą, kuo švenčių metu nustebinti širdies draugę.

"Norėjau pagaminti kažką originalaus. Buriuodamas išmokau rišti jūrinius mazgus, tad kilo mintis supinti apyrankę. Draugė atrodė labai patenkinta dovana, pasidalijo nuotraukomis internete. Socialiniuose tinkluose mano darbus pamatę pažįstami irgi jų užsimanė. Padariau keletą draugams, šeimos nariams, netrukus teirautis ėmė ir visai nežinomi žmonės. Užsakymų daugėjo, kol galiausiai "Mazzgy" tapo pagrindine mano veikla. Praktikos metu papuošiau visą laivo įgulą iš Azijos", – pasakojo Dominykas.

Internete žaibiškai išpopuliarėję suvenyrai netruko sulaukti ir žinomų žmonių dėmesio.

Pats vaikinas tikino nenorįs kartotis ir į kiekvieną darbą įdeda dalelę savęs. Kūrybai jį įkvepia mergina, šiuo metu studijuojanti reklamą.

Juokdamasis pašnekovas atsiminė, kai kišenėse švilpavo vėjai ir apyrankės jam pasitarnavo finansiškai sunkiu metu. Gyvendamas Ispanijoje didelės uosto šventės metu gavo užsakymą trumpiau nei per savaitę laiko nupinti apie 70 vienetų.

"Buvo striuka su pinigais, tad negalėjau atsisakyti. Dirbau dieną naktį, o už gautą atlygį dar pakeliavau po šalį", – pasidžiaugė studentas.

Pritaikė ir šunims

"Mazzgy" savo darbus pavadinęs jaunuolis neapsiriboja tik apyrankių kūrimu. Kadangi konkurentų pastaruoju metu netrūksta, pradėjo gaminti ir kitus jūrinės tematikos produktus – šviestuvus, šunų pavadėlius. Aksesuarai – įvairių spalvų, išpuošti ornamentais, ryškūs, net švytintys tamsoje. Trumpiau tariant, kiekvienam pagal norus.

"Iš pradžių tai buvo idėjinis reikalas – tikrai neturėjau grandiozinių planų užkariauti rinką. Maniau, taps įdomu tik labai siauram žmonių ratui, kurie vienaip ar kitaip susiję su jūra. Buvau moksleivis, užsidaręs kambaryje ir prie stalinės lempos kažką vakarais tyliai pinantis", – juokėsi Dominykas.

Ir dabar šią savo aistrą vadinti pragyvenimo šaltiniu jis neskuba, tačiau pripažįsta pastaruoju metu vos spėjantis suktis.

"Vieni eina dainuoti ar piešti, o aš grįžęs iš mokslų pasileidžiu muziką ir pinu. Tai užima nemažai laiko, reikia daug kruopštumo, atidumo, kūrybos. Tuo pat metu bendrauju su žmonėmis, stengiuosi atsižvelgti į visų poreikius, prašymus, skonį. Noras keliauti irgi niekur nedingo, tačiau nerandu žmogaus, kuris galėtų mane pavaduoti, kol būsiu išvykęs", – užsiminė pašnekovas.

R.Lučkos anūkas

Buriavimo jis irgi neišsižada. Šis sportas iki šiol yra didžiausias jaunuolio pomėgis.

"Neseniai su dėde padalyvavome dvejose regatose, kur užėmėme pirmą ir antrą vietas. Buriavimas, kaip ir "kaitavimas" suteikia laisvės pojūtį, būdamas jūroje pamiršti laiką, ten jis išnyksta", – romantizavo vaikinas.

Dominyką, matyt, neatsitiktinai taip stipriai traukia vanduo. Jo senelis – žymus jūrų kapitonas Ričardas Lučka, kuris uostui ir jūrai atidavė net 46 savo gyvenimo metus.

Paklaustas, ar ateityje žada sekti senelio pėdomis, tik kukliai nusišypso. "Galbūt. Jei atvirai, jaučiuosi tarsi manyje slypėtų dvi sielos. Viena – vėjavaikiška, nori lėkti, keliauti be jokių įsipareigojimų, o kita mėgsta kantriai siekti tikslų. Tik kaip suderinti šiuos dvejopus jausmus?", – retoriškai klausė jis.

Svajoja apie Havajus

Pasaulyje yra begalė vietų, kuriose norėtų apsilankyti sveiko optimizmo nestokojantis Dominykas. Pastaruoju metu jaunuolis negali atsikratyti minties apie egzotiškąjį salyną – Havajus.

"Jau seniai noriu ten nuvykti. Kartą net buvau suradęs universitetą, kuriame galėčiau studijuoti, tačiau iškilo problemų dėl finansavimo. Mokslai Havajuose nėra pigūs, o norint pretenduoti į nemokamą vietą, reikia atitikti daug kriterijų", – garsiai mąstė Dominykas.

Vis tik šios idėjos jis neišsižadėjo ir tikisi artimiausiu metu įgyvendinti savo svajonę. "Gal netgi šią vasarą", – mįslingai tarstelėjo talentingas klaipėdietis.