„Aitvaras“ – kovinė misija įmanoma

Pomidoro sindromas

Ar visi, pavyzdžiui, naršantys socialiniuose tinkluose ir kitose interneto platybėse, supranta, kas iš tiesų yra hibridinės grėsmės, ar neužkimba ant priešiškos propagandos kabliuko?

Vienas užkalbintas garbaus amžiaus vyras hibridines grėsmes palygino su genetiškai modifikuotu pomidoru. Pavyzdžiui, pomidorai, gavę žuvies geną, tampa atsparesni šalčiui, juos paprasčiau transportuoti, laikyti, tačiau vargu ar tokiu būdu modifikuoti vaisiai naudingi žmogaus organizmui. Iš pradžių toks atsakymas suglumino, tačiau ilgainiui supranti, kad vyras teisus. Tačiau kitų atsakymai buvo toli nuo tiesos.

Šia tema trumpai pasikalbėjome su atsargos plk. Sauliumi Guzevičiumi, kuris 2021 m. vadovavo Krašto apsaugos ministerijos sukurtos Atsparumo hibridinėms grėsmėms grupei, nors, tiesą sakant, pagrindinė mūsų susitikimo tema – jo įkurtų Lietuvos kariuomenės SOP 22-osios metinės.

Tarsi širšių lizde

Pasak ats. plk. S. Guzevičiaus, hibridinė grėsmė – tai šalies pažeidžiamumas, kurį savo naudai išnaudoja priešiškos šalys, kombinuotomis priemonėmis kuriančios sudėtingus ir daugiamačius išpuolius: kibernetines, informacines atakas, daro įtaką, spaudimą kultūros, energetikos, ekonomikos, teisėtvarkos, diplomatijos srityse, infrastruktūros projektuose.

Kas galėtų paneigti, kad, pvz., suaktyvėjus Baltarusijos KGB veiksmams jų šalyje, neprasidės (jei dar neprasidėjo) žaliųjų žmogeliukų invazija į Lietuvą, pasitelkiant tam tikslui „pabėgėlius“ iš Baltarusijos? O laikinai pas mus gyvenantys tolimųjų reisų iš Baltarusijos vairuotojai, įvažiuojantys į Lietuvą ir dažnai grįžtantys į savo šalį? Ar jie negali turėti specialiųjų KGB užduočių? Arba dirbtinai sukeltos imigracijos į Lietuvą bangos, rusų kilmės piliečių iš svetur vadovaujamų organizacijų steigimasis Lietuvoje, pavyzdžiui, tokių kaip suverenai, kurie nepripažįsta jokių pasų, įstatymų, pareigų? O kur dar tautų draugystės lozungais besidangstantis Algirdo Paleckio su bendraminčiais įsteigtas priešiškas Lietuvai „Tarptautinis geros kaimynystės“ forumas, jo vadovė Erika Švenčionienė, Kazimieras Jūraitis ir panašūs veikėjai, kurie įvairiais būdais, priemonėmis mėgino apeliuoti į mūsų širdis ir protus? O „litvinizmo“ idėja, grasinimai susprogdinti vieną ar kitą svarbų objektą, dažais apteplioti paminklai? Tai tikrai dar ne visi hibridinių grėsmių pavyzdžiai Lietuvoje.

Ženklai: SOP antsiuvas ant uniformos, SOP YPT antsiuvas, Vytauto Didžiojo jėgerių bataliono antsiuvas, kovinių narų tarnybos antsiuvas, Mokymo ir kovinės paramos centro antsiuvas. Redakcijos archyvo nuotr.

SOP pradininkai

Ats. plk. S. Guzevičiaus nuomone, labiausiai pažeidžiami yra mūsų piliečiai, neturintys pakankamai žinių ir neskiriantys tinkamo dėmesio kylančioms grėsmėms atpažinti. Pavojų didina ir tai, kad socialiniuose tinkluose nėra rusiškos propagandos kontrolės. Norint duoti tinkamą atkirtį propagandai, būtina labiau gilinti visų Lietuvos piliečių supratimą, kaip atpažinti tas grėsmes ir taip didinti visos šalies atsparumą joms. Suprantama, tai sunki užduotis jau vien dėl to, kad net 40 proc. mūsų piliečių tiki įvairiomis konspiracinėmis teorijomis.

Tačiau grįžkime prie pagrindinės rašinio temos – Lietuvos kariuomenės SOP „Aitvaras“ įkūrimo 22 metų sukakties. Šios pajėgos buvo įkurtos 2001 m. tuomečio krašto apsaugos ministro Lino Linkevičiaus įsakymu.

„Pavadinimą „Aitvaras“ pasiūliau, nes man labai patiko ir tiko tai, kas yra ir ką geba mūsų mitologijos Aitvaras. Jis siejamas su ugnimi, vandeniu, oru ir žeme, jos žmonėmis. Aitvaras dažniausiai vaizduojamas kaip skraidanti ugninio žalčio pavidalu būtybė, kuri baudžia už blogus darbus ir atvirkščiai. Jo net velniai bijodavę“, – aiškino S. Guzevičius.

Pasak jo, pirmieji Europoje specialiąsias pajėgas ėmė kurti vokiečiai, po jų – britai. „Tai vyko Antrojo pasaulinio karo metais. Lietuvoje minėtų pajėgų ištakos atsiranda 1944 m., po partizanų Kalniškės mūšio su reguliariąja sovietų kariuomene. Tada laisvės kovotojai suprato, kad būtina keisti kovos taktiką, persiorganizuoti į mažesnius kovinius darinius“, – priminė ats. plk. S. Guzevičius.

Netikėtas posūkis

Kas pastūmėjo jauną vaikiną 1990 m. eiti savanoriu į anuomet tik pradėtą kurti Lietuvos kariuomenę? „Prisimenu, mano mamos sesuo Atgimimo pradžioje padovanojo Juozo Lukšos knygą „Partizanai už geležinės uždangos“, kuri buvo išleista Čikagoje 1950 m. Ši apie karą po karo Lietuvoje pasakojanti knyga paliko man didžiulį įspūdį. Ją pasiūliau perskaityti ir draugams, su kuriais vėliau aptarėme tą knygą ir priėjome bendrą išvadą – galima priešintis bet kokiam priešui. Juk mūsų partizanai be atvangos kovėsi dešimtmetį. Žodžiu, J. Lukšos knyga tapo svarbiu motyvu man ir mano draugams 1990 m. balandį tapti savanoriais“, – kelio į Lietuvos kariuomenę pradžią prisiminė pašnekovas.

Netrukus jaunam, gerai sudėtam vaikinui Artūras Skučas, anuomet vadovavęs 1990 m. birželio 5-ąją paties įkurtam Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriui (ATAS), pasiūlė tapti minėto skyriaus nariu. Naujoje tarnyboje susibūrė itin kovingi, ryžtingai nusiteikę vaikinai. Nors pradžioje jie net ginklų padorių neturėjo – buvo vos keli išklerę TT ir „Makarov“ pistoletai, bet per trumpą laiką ATAS tapo puikiai parengta ir gerai ginkluota jėga, kėlusia baimę ir kagėbistams, ir kriminaliniams nusikaltėliams. Tai buvo savarankiška institucija, nes ATAS dėl A. Skučo atkaklumo nebuvo prijungtas prie tuomet veikusių postsovietinių struktūrų. Į tarnybą ATAS buvo priimta aštuoni ar dešimt vyrų, kurie tapo parlamento pirmininko asmens sargybiniais. Vaikinai neturėjo specialaus pasirengimo, tačiau jie buvo labai motyvuoti ir puikiai pasirengę fiziškai.

Kasdienybė: S. Guzevičius pratybose. Apie 1998 m. S. Guzevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Mamos indėlis

Šioje pokalbio vietoje išdrįsau paklausti ats. plk. S. Guzevičiaus jam nepatogaus, mano nuomone, klausimo.

Kaip atsitiko, kad Saulius buvo priimtas į ATAS, nors jo tėvas sovietmečiu buvo žinomas vidaus reikalų komisaras, NKVD generolas Aleksandras Gudaitis-Guzevičius, organizavęs lietuvių inteligentijos naikinimą ir didžiuosius 1941 m. trėmimus, parašęs sovietų ideologiją propaguojančią knygą „Kalvio Ignoto teisybė“?! Ar žinojo apie tai A. Skučas?

„Taip, žinojo, – ramiai ir tvirtai atsakė pašnekovas. – Kai aš gimiau, tėvui jau buvo arti 60. Po trejų metų jis mirė. Tad suprantama, kad jis negalėjo man padaryti jokios įtakos, o juolab – ideologinės. Mane augino mama ir močiutė, kurios buvo kitokių politinių pažiūrų nei mano tėvas: prieš miegą, atsimenu, mama man, vaikui, skaitydavo Vinco Pietario „Algimantą“ – pirmąjį lietuvišką istorinį romaną.

Mūsų šeimoje buvo natūralu tokias knygas skaityti, nes mamos abu tėvai buvo šauliai. Mano senelis buvo šaulių būrio vadas. Ir senelė vadovavo šaulėms. Ji man ir šaulio ženkliuką yra padovanojusi. Senelį, t.y. mamos tėtį, tarpukario gimnazijos direktorių, nužudė karo po karo metu.

Man sovietmečiu mokykloje nuostabą kėlė plonytis Lietuvos istorijos vadovėlis, nes namuose aš skaičiau Adolfo Šapokos 1936 m. parengtą pagal lietuvių istorikus storą „Lietuvos istoriją“. Beje, šią knygą lietuviai, traukdamiesi nuo okupantų į Vakarus, pasiimdavo su savimi, o likę Lietuvoje paslapčiomis ją skaitė, saugodami tautos savastį, semdamiesi vilties ir stiprybės. Ši knyga man, moksleiviui, tapo laisvės simboliu. Vėliau perskaityta J. Lukšos knyga apie partizanus sustiprino supratimą ir įsitikinimą, kad lietuviai nesutiko okupantų išskėstomis rankomis ir darė viską, kad išsaugotų laisvę.“

SOP užuomazgos

Sauliui netrūko motyvacijos rinktis kario savanorio kelią nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. Jis labai džiaugėsi patekęs į ATAS. Jam teko drauge su bendražygiais iš ATAS 1991 m. saugoti, pavyzdžiui, Richardą Nixoną – pirmą JAV prezidentą, atvykusį trims dienoms į Lietuvą.

Sparčiai kaistant padėčiai šalyje, ATAS buvo suformuotas Ketvirtasis būrys (Speciali apsaugos tarnyba – SAT). Į ją pateko jauni, drąsūs, atletiški ATAS vyrai – tarp jų buvo ir S. Guzevičius. Šio būrio vadu ilgainiui buvo paskirtas vienas iš Antakalnio (Vilnius) bendražygių Saulius Tulevičius – pradėta rengtis įvairiausioms specialiosioms užduotims: stiprinti Lietuvos vadovybės ir aukšto rango svečių apsaugą, duoti atkirtį sovietų specialiųjų tarnybų provokacijoms, tvarkytis su pakėlusiais galvas kriminaliniais nusikaltėliais ir kitais šaliai kilusiais iššūkiais. Prireikus šie vyrai talkindavo Lietuvos vadovybės asmens sargybiniams, mitingų ir kitų masinių renginių metu dirbo minioje, stebėjo sovietų kariuomenės judėjimą, vykdė kitas užduotis.

Patenkintas: JAV prezidentas G. W. Bushas S. Guzevičiui dėkojo už mūsų pajėgas, sakydamas: „Džiaugiuosi, kad jūs – mūsų pusėje“. 2002 m. ruduo. S. Guzevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Mokėsi Prancūzijoje

„Nors jau turėjome kovinės patirties per susišaudymus su OMON, KGB, nusikaltėlių grupuotėmis, tačiau stokojome metodikos. Todėl pusmetį 1992 m. mokėmės Prancūzijoje, Kovos su terorizmu kursuose. Ten įgijome specialiosios žvalgybos, įkaitų vadavimo, asmenų apsaugos žinių. Mums grįžus į Lietuvą buvo nuspręsta ATAS prijungti prie Vidaus reikalų ministerijos, todėl Prancūzijoje apmokyti vyrai, deja, išsibarstė Lietuvoje kas kur – ėmė saugoti bankus, įsidarbino neilgai gyvavusioje Finansų ministerijos Apsaugos tarnyboje ir pan. Mat Prancūzijoje buvo aiškiai pasakyta – specialiosios pajėgos gali būti tik kariuomenėje“, – pasakojo pašnekovas.

Pavadinimą „Aitvaras“ pasiūliau, nes man labai patiko ir tiko tai, kas yra ir ką geba mūsų mitologijos Aitvaras. Jis siejamas su ugnimi, vandeniu, oru ir žeme, jos žmonėmis.

Tad dėsninga, kad Saulius 1995 m. perėjo į Savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą (SKAT) ir jos vadui plk. ltn. Arvydui Pociui pasiūlė įkurti Kovos su terorizmu padalinį, panaudojant prancūziškąja teorinę ir lietuviškąją kovinę patirtį, įgytą Sausio agresijos, rugpjūčio pučo dienomis. SKAT vadas A. Pocius priėmė pasiūlymą, o 1996 m. šiam sumanymui oficialiai pritarė naujai išrinkto Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis ir krašto apsaugos ministras Česlovas Stankevičius, nurodę įkurti Ypatingosios paskirties tarnybą (YPT). S. Guzevičius buvo paskirtas šios tarnybos, kurtos drauge su bendražygiais, vadu.

YPT kovotojai vadino save žaliukais – iš pokario partizanų perimtu pavadinimu. 1999 m. YPT buvo atskirta nuo savanorių pajėgų ir tapo tiesiogiai pavaldi kariuomenės vadui.

Pradininkai: pirmieji SKAT YPT kariai. Antras iš kairės – būrio vadas S. Guzevičius, pirmas iš dešinės – D. Jauniškis, dabar vadovaujantis Valstybės saugumo departamentui. 1995 m. S. Guzevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Septyneri metai laukimo

„YPT nariai vykdė įvairias užduotis, saugojo atvykstančius į Lietuvą užsienio šalių krašto apsaugos ministrus ir kariuomenių vadus, padėjo policijai ieškoti pavojingų ginkluotų nusikaltėlių. Šioje tarnyboje petys petin dirbome su Dariumi Jauniškiu, su juo mokėmės Prancūzijoje, buvome ATAS komandos nariais“, – pasakojo ats. plk. S. Guzevičius.

Kaip jau minėjome, Lietuvos krašto apsaugos ministro Lino Linkevičiaus įsakymu 2001 m. pradėtos steigti Lietuvos kariuomenės SOP – įsakymas atsirado po rugsėjo 11-osios išpuolių JAV. Pajėgų kūrimo užduotis buvo patikėta majorui S. Guzevičiui. Jis buvo paskirtas pirmuoju SOP vadu. Apie SOP sukūrimą pirmas viešai 2002 m. pranešė prezidentas Valdas Adamkus, stebėjęs dideles šių pajėgų pratybas.

„Vystantis, augant, tobulėjant struktūroms ir didėjant jų finansavimui, šiek tiek keitėsi ir čia minimų pajėgų pavadinimas. Nuo 2001 m. Specialiųjų operacijų pajėgos vadinosi SOP, nuo 2004 m. – SOJ (Specialiųjų operacijų junginys), nuo 2008 m. – vėl SOP. Beje, 2002 m. jau buvome kviesti dalyvauti tarptautinėse misijose. Pavyzdžiui, man teko vadovauti SOP eskadronui „Aitvaras“ Afganistane. Anuomet jau buvome apginkluoti vakarietiškais ginklais, turėjome savo specialiai tokioms užduotims pritaikytą transportą su sunkiaisiais kulkosvaidžiais ir kt. 2003 m. JAV prezidentas George’as W. Bushas, lankydamasis Lietuvoje, dėkojo Lietuvos SOP eskadrono „Aitvaras“ kariams už dalyvavimą kare su terorizmu tarptautinėse misijose. Spausdamas man ranką Vilniaus oro uoste, JAV prezidentas pasakė: „Džiaugiuosi, kad jūs (Lietuvos SOP – aut. past.) mūsų pusėje.“

Beje, SOP pavadinimą pakeisti į SOJ 2004 m. kažkodėl sumanė anuometis krašto apsaugos viceministras Jonas Gečas. SOJ oficialiai vėl tapo SOP po ketverių metų. Šis pavadinimas oficialiai buvo įteisintas Seime krašto apsaugos ministro patarėjo teisininko Dainiaus Žalimo ir Seimo nario Sauliaus Pečeliūno pastangomis“, – sakė pašnekovas.

Pradžia: Krašto apsaugos ministro L. Linkevičiaus įsakymas dėl SOP„Aitvaras“ steigimo. 2001 m. gruodžio 17 d.

Žiupsnelis istorijos

Ats. plk. S. Guzevičiaus nuomone, didžiausia Lietuvos SOP stiprybė – jos žmonės, jų motyvacija, atrankos ir parengimo sistema. Prie Lietuvos kariuomenės SOP lopšio stovėjo pirmuosius mokymus surengęs buvęs Kanados karinės žvalgybos karininkas Kostas Rimša, vėliau – amerikiečių Slaptoji tarnyba, sauganti JAV prezidentą. Amerikiečių dėka lietuviai pajėgų kūrimosi pradžioje pakeitė, pavyzdžiui, rusiškus pistoletus į „Sig Sauer P226“, gavo dovanų specialius akinius, kurie keitė stiklų spalvą, priklausomai nuo apšvietimo stiprumo, ir t. t.

Pasak pašnekovo, SOP negali būti visavertės be transportavimo platformų (lėktuvų, sraigtasparnių, laivų) ir netiesioginės ugnies paramos (minosvaidžių, haubicų). Kai buvo kuriama YPT, tuo metu Kaune jau steigėsi Jėgerių batalionas (specialioji žvalgyba, reidai, pasalos, vietovės blokavimas, parama ugnimi), vadovaujamas plk. ltn. Sauliaus Veprausko, Klaipėdoje – kapitono leitenanto Valerijaus Krisikaičio vadovaujamas kovos plaukikų būrys, priklausęs Dragūnų batalionui (diversijos vandenyje, minų paieškos, išminavimas ir pan.) Vėliau, tobulinant ir unifikuojant bazinį karių rengimą, buvo įkurtas SOP Mokymo ir kovinės paramos centras.

Ukrainos pamokos rodo, kad SOP reikšmė yra didžiulė. Deja, „Aitvaro“ eskadronams misijose įrodžius, kad šios pajėgos yra ypač vertingas lietuviškas karinis produktas, vis atsirasdavo norinčių išdraskyti šias sunkiai ir kartu labai atsakingai kurtas kariuomenės pajėgas. Jas sunaikinti būtų per didelė prabanga mūsų valstybei, jau dabar susiduriančiai su įvairiomis grėsmėmis.