– Santaros klinikose išdirbau apie 5–6 metus. Aš esu biomedicinos diagnostikas. Dirbau laboratorijoje su kraujo, išmatų, šlapimo tyrimais. Ateini 8 val., pereini per visus skyrius. Dažniausiai dirbdavau paromis. Darbo metu vyraudavo atsakymų laukimas, pacientų kraujo pateikimas, dokumentacija, tiriamosios medžiagos saugojimas. Atsirado konfliktai, labiausiai susiję su atlyginimais.

– Kodėl jūsų kelyje atsirado suvirintojo profesija?

– Tiesą sakant, šią profesiją pasiūlė Užimtumo tarnyba.

– Kokios darbo perspektyvos bei atlyginimas?

– Daugiausiai gaunu pasiūlymų iš užsienio, kur atlyginimas – nuo 3 tūkst. eurų per mėnesį – tris kartus daugiau, nei gaudavau Santaros klinikose.

– Kiek laiko trunka šie mokymai?

– Apie 6–9 mėnesius. Per egzaminą yra įvertinami įgūdžiai ir tada išduodamas pažymėjimas, ką galima virinti. Aš dar nežinau, kokį gausiu pažymėjimą.

– Ar nustebo kolegos, kai pasakėte šią žinią?

– Galbūt šiek tiek. Tiesą sakant, dar nebuvau su jais susitikęs nuo tada, kai išėjau. Darbo specifika – ne tiek mokslas, kiek įgūdis. Kartoji, kol gaunasi.

Taip pat buvo kalbamasi ir su „Techin“ suvirinimo sektorinio praktinio mokymo centro vadovu Algirdu Daunoravičiumi.

– Kiek šiuo metu čia yra mokinių?

– Dabar pirmoje pamainoje yra apie aštuoniolika mokinių, vakarinėje irgi bus panašiai.

– Koks buvo jūsų kelias? Kokia buvo jūsų profesija anksčiau?

– Prieš tai notarų biure dirbau notaro padėjėju. Pokytis buvo šiek tiek kardinalus. Tačiau matau, kad tai buvo naudinga. Jaučiau žingeidumą išmokti amato, nes neturėjau jokios rankų darbo specialybės. Labai norėjau išmokti suvirinimo.

Profesinis mokymas – toli gražu ne purvas. Tai – modernios laboratorijos, kvalifikuoti specialistai-mokytojai, didelės perspektyvos tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

– Ką reiškia persikvalifikuoti į suvirintojo specialybę?

– Mano sielai tai nebuvo toli, nes visada mėgau rankinį darbą ir visuomet turėjau norą išmokti kokios nors specialybės. Suvirinimas pasirodė labai įdomus.

– Ką jūsų kolegos iš teisinės srities sakė, kai sužinojo, kad keičiate specialybę?

– Labai juokinga istorija – šiuo metu mes sektoriniame suvirinimo centre dirbame dviese su grupioku. Jis irgi studijavo teisę, irgi persikvalifikavo. Aš pradėjau dirbti ir tada pasikviečiau jį.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Taip pat buvo kalbinamas „Techin“ ekspertas Marius Ablačinskas.

– Man sunku spręsti, kiek asmenų šiuo metu Lietuvoje su aukštuoju išsilavinimu įstoja į profesinį mokymą, bet esu girdėjęs, kad iki 1 tūkst. žmonių kiekvienais metais. Tiek Lietuvoje, tiek ir mūsų centre asmenys su aukštuoju išsilavinimu renkasi įvairiausias profesijas.

– Kokios profesijos yra populiariausios?

– Greičiausiai tos, kurios generuoja didesnes pajamas.

– Kokios istorijos jus nustebino labiausiai?

– Mane stebina istorijos, kai kažkas, puoselėdamas daug vilčių, įstoja į teisę ar kitą specialybę, bando ten save rasti, ir ar konkurencija, ar atlyginimas, ar dar kažkas neleidžia įsitvirtinti. Tada asmuo ateina į, atrodo, kažką labai žemiško, net purvino ir tame purve atranda save. Todėl man neretai skaudu galvoti, kad kai kurie, vengdami purvo, vengia profesinio mokymo, o profesinis mokymas – toli gražu ne purvas. Tai – modernios laboratorijos, kvalifikuoti specialistai-mokytojai, didelės perspektyvos tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

„Žmonės čia ateina persikvalifikuoti arba iš karto po mokyklos. Tačiau labiausiai stebina, kai žmonės nusiperka būstus, nori sutaupyti ir ateina mokytis tiek į statybos, tiek į šildymo bei vėdinimo sritis. Sakyčiau, šiuo metu elektrikų yra daugiausia“, – kalbėjo „Techin“ marketingo vadovė Agnė Bobinaitė.