„Viskas prasidėjo nuo  registracijos oficialiam Gineso rekordų tinklapiui. Užpildžius formą, po kiek laiko, su mumis susisiekė jų atstovai ir  mes pradėjome bendrauti“, – pasakojo idėjos autorius ir projekto vadovas Deividas Tarulis.

Paaiškėjo, kad vien už norą ir pabandymą siekti pasaulio rekordo reikia pinigų.

„Tai nėra nemokama. Ir mes turėjome apsispręsti, ar tikrai norime to imtis ir sumokėti tam tikrą pinigų sumą . Tai buvo daugiau nei keturi tūkst. eurų“, – pasakojo D. Tarulis.

Sumokėję pinigus, panevėžiečiai gavo asmeninį Gineso rekordų vadybininką, su juo nuolatos bendravo internetu, gavo ir darbų limitą arbą terminą – metus.

„Mes turėjome patvirtinti eskizą, galutinis darbas negalėjo skirtis nuo eskizo“, – rekordo sąlygas dėstė D. Tarulis.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše: 

Skulptūros drožėjas trimetrinius ąžuolus „gražino“ lauke ir dirbtuvėse.

„Pradžią pradėjau daryti čia (dirbtuvėse), o pastatyti neįmanoma. Tai gulintį reikėjo suderinti ir sumatuoti“, – pasakojo skulptūros drožėjas Valerij Kunigel.

Kiekvieno proceso momentus buvo privaloma fotografuoti, filmuoti. Skulptūra turėjo būti vientisa, kad nesimatytų jokių jungčių, o atskiroms detalėms sujungti negalima naudoti metalo, išskyrus medinius kaiščius bei klijus, kuriuos irgi buvo privaloma nurodyti.

„Jeigu norėjome naudoti medžio klijus, turėjom siųsti jiems, kad naudosime tokio gamintojo klijus, jie mums turėjo duoti atsakymą, kad klijai atitinka reikalavimus, kad galima juos naudoti“ , – pasakojo projekto vadovas.

Už techninius sprendimus atsakingas D. Tarulio tėtis pasakojo, kad tokio masyvo skulptūrai gaminti ir montuoti visus metus lindo kaimynams ūkininkams į akis, kad paskolintų technikos.

„Pirma detalė svėrė apie tris tonas ( iš pradžių – apie keturias) , antra detalė – apie dvi su puse tonas svėrė, tai jas reikėjo vieną ant kitos dėlioti penkis kartus“, – skulptūros kūrimo procesą dėstė skulptūros technikos inžinierius Virginijus Tarulis.

Stop kadras. 

„Kodėl penkis kartus?“ – stebėjosi žurnalistė.

„Todėl, kad negalima iš karto padaryti.  Staklių tai nėra. Čia – ne lazerinės staklės, čia rankų darbas“, – skulptūros gamybos unikalumą pabrėžė V. Tarutis.  .

Maža to, proceso stebėjimui reikėjo rasti nepriklausomus stebėtojus. Jie viską kruopščiai fiksavo, pildė dokumentus dėl atsakomybių.

Eglė žalčių karalienė buvo baigta, kaip planuota, per metus. Į terminą tilpo ir trijų dienų skulptūros montavimas.

„Mane pragyvens, Ir vaikams dar užteks“, – dėl skulptūros ilgaamžiškumo neabejojo V. Kunigel.

Pasaulio rekordininkai skulptūrą įsipareigoja prižiūrėti, ją kasmet impregnuoti. Į klausimą, kodėl trys panevėžiečiai – tėvas, sūnus ir drožėjas – pasaulinio garso skulptūrą pastatė Anykščiuose, vietos nesureikšmina. Lietuva maža, o Anykščių šilelis Eglei žalčių karalienei labai tinka.