Įtampa dėl naujų Kauno miesto muziejaus namų pagaliau kiek atlėgo. Miesto taryba pritarė minčiai įsigyti Ryšių istorijos muziejų iš bendrovės TEO, jau seniai neslepiančiai, kad pastarasis objektas nėra prioritetinė veiklos sritis.

Tai reiškia, kad Miesto muziejus, iki 2016-ųjų galintis glaustis iš Kauno arkivyskupijos nuomojamosiose patalpose, pagaliau nebebūtų kampininkas, kurį su visais eksponatais ketinama išprašyti iš nuomojamų patalpų.

Miesto istoriją liudijančios vertybės grįžtų į istorinius namus, kuriuose buvo įkurtas daugiau kaip prieš šimtmetį. Naujuose senuose namuose būtų galima ramiai pagalvoti apie modernesnių ekspozicijų kūrimą, šiuolaikiškesnes edukacines programas.

Atlaisvintose patalpose M.Valančiaus gatvėje, kaip žadama, įsikurtų dar vienas kultūros židinys bažnytinio paveldo muziejus. Turint omenyje šiuolaikinės visuomenės trauką, be kita ko, ir prie liturgijos paslapčių, Lietuvoje sukauptus bažnytinio paveldo lobynus ir sostinėje esančio analogiško muziejaus sėkmę, naujoji įstaiga neabejotinai papildys visomis prasmėmis turtingų traukos centrų Kaune sąrašą.

Jei ne vienas „bet“, šiai istorijai galima būtų pranašauti laimingą pabaigą.

Kauno valdžia viliasi, kad dabartinio Ryšių muziejaus patalpas pavyks įsigyti už sumą, kuri neviršys 3,5 mln. litų. Taip pat tikimasi, kad šiuos pinigus bus leista išmokėti per kelerius metus.

Šios miesto viltys susijusios su privačios verslo bendrovės geranoriškumu. Ką darys kauniečiai, jei įmonė už patalpas, anksčiau vertintas net 10 mln. litų, galiausiai paprašys daugiau nei 3,5 mln. litų? Arba sutiks, bet reikalaus visos sumos čia ir dabar arba kitokiomis miestui neįveikiamomis sąlygomis?

Nerimo būtų mažiau, o aiškumo daugiau, jei kauniečiai šiuo klausimu turėtų daugiau paramos iš centrinės valdžios, konkrečiai – Kultūros ministerijos. Juk Kauno miesto muziejus anaiptol nėra tik mieste sukauptų vertybių saugykla: tai antrojo pagal dydį šalies miesto, du dešimtmečius buvusio šalies sostine, muziejus, pernai patekęs į šalies muziejų dvidešimtuką.