„Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“ apie vaiko teises atstovaujančių tarnybų veiklą, vaikus ir jų jausmus diskutavo mama Karina, teigianti patyrusi vaiko teisių apsaugos tarnybų neteisybę tiek savo, tiek vaiko atžvilgiu, gydytojas psichiatras Linas Slušnys (toliau – L. S.) ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė Ilma Skuodienė (toliau – I. S.).
– Istorijų, apie kurias vertėtų kalbėti, yra labai daug. Koks dažniausiai yra šių istorijų pagrindas?
– L. S.: Skyrybos ir tėvų peštynės. Tai karas dėl vaiko – dažniausiai dėl pasimatymų laiko, dėl to, kas yra geresnis ar blogesnis, kas daugiau gali, o kas mažiau.
Vienas iš dalykų, kuris mane, kaip vaikų psichiatrą, visada trikdo, yra tai, kad mes leidžiame tėvams, besipešant, visiškai nustumti vaikus į šalį ir peštis penkerius ar aštuonerius metus. Ir dėl to niekas nemato jokios problemos. Kaip vaikas jaučiasi, tarsi nėra svarbu, ir niekas negali to užkardyti.
Man tenka matyti istorijų, kuriose iš esmės vyksta dažniausiai dviejų advokatų procesas. Tai reiškia, kad sėdi du advokatai ir varžosi, kuris pasakys riebesnių dalykų apie kito klientą. Šioje vietoje man visada pritrūksta aiškesnio vaiko teisių sistemos įsikišimo – kad jūs ten peškitės, o mes sakome labai aiškiai, tvirtai ir tiksliai: vaikas turi būti saugus, ir mes šito daugiau nebeleidžiame.
Kaip vaikų psichiatras visada sakau vieną dalyką: 50 procentų šeimų išsiskiria, vadinasi, dalis jų niekaip negali sutarti. Ir mes turime situaciją, kai iš esmės trikdome vaikų psichinę sveikatą.
Kartais pajuokauju, kad mums, vaikų psichiatrams, yra gerai: jūs skirkitės, peškitės, o kai jūsų vaikai blogai jausis, mes turėsime darbo. Ir iš tiesų darbo turime. Tačiau, jei kalbame rimtai, sureguliavus sistemą ir labai aiškiai apibrėžus zoną, kurios tėvai negali peržengti, palikus vaiką ramybėje, būtų galima išspręsti begalę vaikų psichikos sveikatos problemų. Tėvai tegul pešasi, bet vaikas turi turėti ramybę.
– O ką vaikai daro tuo metu, kai yra paliekami nuošalyje? Kaip jie visa tai išgyvena?
– L. S.: Dalis vaikų yra kūdikiai, mažamečiai, kurie dar nelabai supranta, apie ką apskritai kalbama. Jiems abu tėvai yra svarbūs. Bet vėliau jie pradeda sakyti, su kuo nori būti, ir tada prasideda kaltinimai, kad kažkuris iš tėvų būtinai juos nuteikinėja.
Taip, tokių istorijų yra, ir kartais tėvai tai daro labai bjauriai. Bet yra ir istorijų, kuriose vaikas natūraliai sako, kad tiesiog nori gyventi vienoje vietoje, kad tai yra jo erdvė, kad jis nenori būti tąsomas ir nori, jog jam būtų užtikrintas saugumas.
Kartais pritrūksta vaiko atstovavimo. Pas mus advokatai nedalyvauja kovoje už vaiko teises – jie gina vieno iš suaugusiųjų interesą ir daro tai profesionaliai. Kartais jaučiasi, kad, kai susėda du geri advokatai, vaiko teisės tarsi jų išsigąsta ir laukia, kaip šioje vietoje baigsis tėvų advokatų ginčas. Tada jau pagal laimėjusią pusę priimamas vienas ar kitas sprendimas.
– Kaip tai turėtų atrodyti idealiu atveju?
– L. S.: Tokiuose procesuose visada dalyvauja psichologai arba kiti specialistai, kurie situaciją daugiau ar mažiau mato objektyviai. Kiek įmanoma, jie mato, kur yra problema, ir gali pasakyti, kas yra geriausia vaikui.
Prieš dvidešimt metų buvo aišku, kad vaiką gali prižiūrėti tik mama. Dabar tai labai stipriai keičiasi. Stengiantis abiem tėvams užtikrinti vienodas teises, kai kurie tėvai ima tuo spekuliuoti. Reikia išmokti tą spekuliaciją atpažinti ir įvertinti, kiek tėvai iš tiesų gali vienodai rūpintis vaikais.
– Karina, ar galėtumėte papasakoti savo istoriją? Kaip visa tai atrodė?
– Karina: Mano istorija prasidėjo prieš septynerius metus, kai situacija namuose tapo nebevaldoma. Vaiko tėvo elgesys pradėjo kelti realią grėsmę man ir vaikui. Kadangi tą žmogų labai mylėjau, aišku, stengiausi suprasti, kas vyksta, ieškojau pagalbos. Tačiau, pasitarusi su specialistais, priėmiau sprendimą pasitraukti ir su vaiku iš Vokietijos grįžti į Lietuvą.
Kaip vėliau paaiškėjo, vaiko tėvas sirgo rimta smegenų liga. Šiandien jo jau nebėra.
– Koks buvo vyro elgesys?
– Karina: Neprognozuojamas, agresyvus. Situacija namuose greitai pasikeitė į blogąją pusę, todėl reikėjo gelbėti ir save, ir vaiką. Dar Vokietijos institucijos skatino kuo greičiau priimti sprendimą.
– Kaip sužinojote, kur kreiptis?
– Karina: Vokietijoje buvau viena su vaiku. Pirmas dalykas, kurį padariau, – nuėjau į vaiko teisių skyrių. Susitikau su specialistu, kuris labai nuodugniai išanalizavo mano situaciją, iš karto pasiūlė realius sprendimus, saugų apgyvendinimą, taip pat įvertino mano situaciją iš teisinės pusės ir suteikė galimybę rinktis, kas, mano manymu, būtų geriausia vaikui.
Grįžusi į Lietuvą susidūriau su saugumo trūkumu, nes, nedalyvaujant vaiko teisių tarnybos darbuotojams, vaiko ir tėvo susitikimai ne visada būdavo saugūs. Situacijos kartais tapdavo nekontroliuojamos, pasitaikydavo net smurto epizodų.
Buvo labai sudėtingas etapas, kai dėl susiklosčiusios situacijos buvo pradėta tarptautinė vaiko paieška. Tačiau realių sprendimų, kad tai daugiau nepasikartotų, dažnai nebuvo imamasi, ir visa tai kartojosi.
Dėl tokių patirčių vaikas išgyveno didelį stresą ir baimę. Nepaisant to, buvau spaudžiama bet kokia kaina vykdyti teismo sprendimus. Matyt, tai buvo vienas sunkiausių dalykų – matyti, kad mano vaikas kenčia, bet jo patirtis nėra girdima, o tu esi verčiamas elgtis prieš jo interesą. Tuo metu man atrodė, kad sistema, kuri turėtų saugoti vaiką, ne visada tai daro.
– Ar vaiko teisių atstovai šioje istorijoje mato problemą?
– I. S.: Tokios istorijos yra labai sudėtingos ir skausmingos. Dabar negalėčiau tiesiogiai vertinti Karinos situacijos, bet tokių istorijų yra ne viena.
Norėčiau pripažinti, kad vaiko teisių sistema pradžioje, kai buvo kuriama, buvo labiau orientuota į sunkumus, krizines situacijas, socialinių įgūdžių stokojančias ar priklausomybių turinčias šeimas. Po karantino labai paaštrėjo situacijos, kai vyksta konfliktinės skyrybos arba po teismo sprendimo kyla konfliktų dėl vaiko bendravimo su vienu ar kitu tėvu.
Tos situacijos tikrai labai sudėtingos, ir tenka pripažinti, kad veikimo įrankių, kurie padėtų jas išspręsti, tikrai nėra pakankamai. Ką mes darome? Su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija esame išdiskutavę, kad gegužės mėnesį prasidės įstatymų derinimo procesas su suinteresuotomis pusėmis, vyks viešos konsultacijos dėl to, kaip keisti sistemą.
– Galbūt nėra gerai, kad už vaiko gerovę atsakinga ne tik Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, bet ir daugiau kitų tarnybų? Kaip jums atrodo?
– L. S.: Girdžiu Karinos istoriją ir imu pavydėti – ir ne pirmą kartą, beje, nes esu matęs istorijų ir su britais. Kai ten pradeda dirbti tarnybos, jos iš tiesų mąsto apie vaiką. Tai yra vaiko saugumas ir užtikrintumas yra svarbiausia, o jūs, tėveliai, prašom prisitaikyti. Ir tas prisitaikymas turi vykti maksimaliai.
Aišku, mūsų teismai daro labai didelių klaidų – jie nekreipia dėmesio į vaiką ir leidžia kautis advokatams. Bet tai jau būtų kita tema. Tose šalyse jaučiasi, kad vaiku yra rūpinamasi. Pas mus kartais susidaro jausmas, kad vienas iš tėvų, o kartais ir abu tėvai, jaučiasi vos ne nusikaltėliais vien todėl, kad jiems rūpi vaikas. Tada jie kaltinami nežinia kuo, ir turime situaciją, kai vaikas yra pasimetęs kaip agrastas pievoje.
Kaip tuo metu jaučiasi vaikas, visiems mažiausiai rūpi. Į jį atkreipiamas dėmesys tada, kai jis sulaukia paauglystės, kai prasideda savivertės problemos, mintys apie savižudybę, kai jis atsiduria ligoninėje. Tada visi nustemba: kaip tai atsitiko?
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
Naujausi komentarai