Akto pasirašymas nebuvo paprastas, vien džiaugsmingas ar euforiškas veiksmas. Vieni atsikūrusią Lietuvos valstybę vadina stebuklu, kiti ieško aiškesnių priežasčių, kodėl, atrodytų, nedaug politinio elito turėjusi tauta atkūrė savo valstybę. Istoriko dr. Tomo Balkelio nuomone, už nepriklausomą valstybę iš dalies turime būti dėkingi karui.
Apie mus kūrusią istoriją „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“ kalbėjo istorikas, Lietuvos istorijos instituto mokslininkas T. Balkelis (toliau – T. B.) ir Kauno miesto muziejaus istorikas Simonas Jazavita (toliau – S. J.).
– Kas būtų su Vasario 16-ąja, jei nebūtų buvę karo?
– T. B.: Tai yra kontrafaktinis istorijos klausimas, tačiau jį taip pat svarsto istorikai. Jie dažnai vengia apie tai kalbėti, nes nuspėti tokius scenarijus praktiškai neįmanoma, bet apie tai verta kalbėti.
Iš tikrųjų įvyko dalykai, kurių praktiškai niekas negalėjo numatyti. Nes karas yra vienas iš labiausiai nenuspėjamų istorinių reiškinių. Galima svarstyti įvairius scenarijus, bet kaip viskas susiklostys, praktiškai neįmanoma atspėti.
Kas iš tikrųjų galėjo nuspėti, jog 1918 m. karą pralaimės dvi didelės imperijos – Rusija ir Vokietija? Rusija byra iš vidaus, ateina revoliucija, visai kitas politinis režimas; Vokietijoje – irgi politinės galios vakuumas, kuris atsirado labai netikėtai.
Pavyzdžiui, Vasario 16 d. aktas pasirašomas tada, kai Vokietija praktiškai yra ant bangos, savo galios epogėjuje: planuojamas didysis puolimas Vakaruose.
Kalbant apie karą, buvo tokių svarstymų tarp lietuvių inteligentų – o kas nutiktų, jeigu ir Vokietija, ir Rusija pralaimėtų karą? Yra vienas įspūdingas momentas: 1914 m. rudenį Vilniuje susikuria Lietuvių draugija nukentėjusiems nuo karo sušelpti. Jai vadovauja Martynas Yčas, kuris vėliau taps tarpukario Lietuvos finansų ministru.
Mūsų politinis elitas sugebėjo pasinaudoti ta situacija, o juk galėjo nesugebėti ir neišnaudoti galimybės.
Ten yra toks kritinis momentas, kai draugija suskyla: vieni turi pasilikti vokiečių okupuotoje Lietuvoje, o kiti turi trauktis į Rusiją. Antanas Smetona su M. Yču stovi Vilniaus geležinkelio stotyje, kalbasi ir svarsto, ką jiems daryti. A. Smetona sako, kad rusai lietuviams neduos laisvės, o M. Yčas – kad ir vokiečiai greičiausiai neduos. Vienas iš jų pasako, kad reikia tikėtis, jog vieni ir kiti pralaimės karą – gal tada bus gauta laisvė.
Jie tarytum nuspėjo, kas galėjo įvykti. Be abejonės, visas gėris yra tame, kad mūsų politinis elitas sugebėjo pasinaudoti ta situacija, o juk galėjo nesugebėti ir neišnaudoti galimybės.
– Mūsų tauta visą laiką buvo persekiojama, kankinama. Ar tai žadino kokią nors lietuvio tapatybę? Kaip keitėsi lietuvio sąmonė šiuo laikotarpiu?
– T. B.: Tas procesas buvo labai laipsniškas. Nebuvo vieno didelio įvykio, kuris staiga pažadintų Lietuvos visuomenę, ir žmonės pradėtų save suvokti lietuviais ar lenkais.
Prie šio proceso prisidėjo ir rusų carinė valdžia karo pradžioje. Nors iš pradžių buvo labiau žiūrima į gubernijų gyventojų religinę priklausomybę, jau karo pradžioje prasideda tų gyventojų skirstymas į tautybes – tam tikra etnizacija.
Kaip ji vyksta? Pavyzdžiui, kuriant atskirų tautų pabėgėlių globos draugijas: lietuviai, žydai, lenkai, baltarusiai sukuria savo draugijas. Vėliau carinė valdžia nusitaiko į tam tikras etnines gyventojų grupes kaip į tariamus imperijos priešus, tokius kaip vokiečiai, žydai. Jie įtariami, kad nėra lojalūs centrinei valdžiai.
Atėjusi vokiečių okupacinė valdžia irgi į gyventojus žiūri ne tiek pagal religinę priklausomybę, bet bando išsiaiškinti, kokių tautų žmonės čia gyvena. Vardan to vokiečiai daro net kelis gyventojų surašymus.
Jiems svarbiausia nustatyti, kokios tautybės žmonės kur gyvena, ir tada susiima už galvų, nes pamato, kad tos tautybės dar nėra išsidiferencijavusios. Tuo metu vokiečiai bando įvesti pasus: juose jau fiksuojama žmonių tautybė, ir tie žmonės, kurie apie save negalvojo kaip apie lenkus ar lietuvius, staiga gauna popierių – asmens dokumentą, kuriame parašyta, kad jis yra lietuvis arba lenkas.
Karas gyventojus priverčia rinktis, kokius politinius režimus ateityje reikės palaikyti, kas gali būti jiems palankiausia valdžia ateityje.
Visi kariniai režimai vykdo gana žiaurią politiką gyventojų atžvilgiu. Karas gyventojus priverčia rinktis, kokius politinius režimus ateityje reikės palaikyti, kas gali būti jiems palankiausia valdžia ateityje.
Pavyzdžiui, vokiečių rekvizicijų politika labai supykdo Lietuvos gyventojus – įvyksta didelis nusisukimas nuo Vokietijos. Jei prieš karą Vokietija vertinama kaip kultūros nešėja ir civilizuota šalis, tai jos elgesys karo metais, vadinamajame Oberoste, tiesiog supykdo gyventojus: krašte išplinta banditizmas, priverstinis darbas, kuriami priverstinio darbo batalionai.
Jei atėjusi valdžia nori valdyti kraštą, ji turi sudaryti vadinamąjį „socialinį kontraktą“ su visuomene, kad ši bent iš dalies pritartų tam, ką valdžia daro, ir nesipriešintų.
Carinė valdžia praranda šį kontraktą dėl savo labai baisios evakuacijos politikos, kai pusė milijono žmonių atsiduria Rusijoje. Atėję vokiečiai irgi nesugeba to kontakto užmegzti – nors jie valdo ir kontroliuoja kraštą, iš esmės karo chaoso terpėje visuomenėje formuojasi nepasitenkinimas tuo, kas vyksta. Tai yra ta erdvė, kurioje formuojasi tautinės tapatybės.
– Kalbėjome apie Rusijos ir Vokietijos silpnėjimą. Ar jos galėjo taip nusilpti, kad iš jų kontrolės pasitrauktų viena iš žemių, šiuo atveju Lietuva? Kas padėjo mums išlįsti pro adatos skylutę?
– S. J.: Nenuvertinkime nė vienos pozicijos. Kalbant apie didžiąsias imperijas, aišku, visi suprantame, kad jeigu imperija yra savo galios viršūnėje, kaip, pavyzdžiui, Rusijos imperija, devyniolikto amžiaus sukilimas – herojiškas pasipriešinimas, tačiau rezultato nepasiekė.
Po Krymo karo imperija, nors ir susilpnėjusi, imasi reformų, bet atsilaiko, ir mums pabėgti nepavyksta, nors pasaulis yra mūsų pusėje.
Pirmojo pasaulinio karo metais Rusija yra visiškai kitokia: patyrusi didžiulį smūgį, jaučia Vokietijos kariuomenės pranašumą. Tai tampa viena priežasčių, privedusių didžiulių socialinių įtampų kamuojamą valstybę prie kracho, kurio lemiamas taškas buvo bolševikų perversmas ir atėjimas į valdžią.
Tokia Rusija jau yra gerokai pažeidžiamesnė, ir galimybės atsikratyti jos globos yra geresnės. Kai į valdžią atėjo bolševikai, jie turėjo begalę vidaus priešų ir problemų.
Jei kalbėtume apie Vokietiją, 1917 m. ji tikrai stipri, todėl mūsų pirmosios idėjos labai atsargios, pavyzdžiui, pasirašyta gruodžio 11 d. deklaracija su išlygomis – tai galbūt geras kompromiso pavyzdys.
1918 m. Vokietija pajunta, kad tiek nebeturi parako. Bresto taika taip pat daug prisideda prie mūsų galimybės pasitraukti, ir mūsų signatarai tuo pasinaudoja.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
(be temos)