„Migrantų mokymas Lietuvoje apskritai nėra naujiena. Didžioji naujiena yra tai, kas nutiko šioje situacijoje, tai yra padidintas kiekis migrantų vaikų. To plano pagrindiniai aspektai yra tokie, kad pirmais metais tokie atvykę į mūsų šalį nepilnamečiai, pirmiausia, turi mokytis lietuvių kalbos. Konkrečiai pirmą pusmetį jie mokosi tik lietuvių kalbos. Antrąjį pusmetį jie mokosi lietuvių kalbos, pilietinio ugdymo, Lietuvos istorijos, geografijos ir bendrinių dalykų sąvokų lietuvių kalba. Toks planas artimiausiems pirmiems metams ir yra – mokyti lietuvių kalbos. Ir galbūt dar vienas skirtumas nuo tradicinių migrantų mokymo yra tas, kad dėl didesnio migrantų kiekio planuojama juos mokyti pačiose stovyklose“, – situaciją komentavo J. Lukošius.

– Tas migrantų kiekis gali ir toliau augti, niekas nežino, kaip pasikreips ta situacija. Bet šiai dienai apie kokius skaičius mes kalbame? Statistikos departamentas sako, kad apie 1,3 tūkst. vaikų ir paauglių?

– Skaičiai visą laiką keičiasi. Ir aš, matyt, nesiriščiau prie labai konkrečių skaičių. Bet kaip pavyzdį galėčiau pasakyti, kad šiuo metu Rukloje yra apie 60 mokyklinio amžiaus vaikų, ir jų ugdymą mums, pavyzdžiui, reikėtų organizuoti

– Bet jeigu mes kalbame ne apie 1,3 tūkst., bet apie tūkstantį. Ar mes turime tokių pajėgumų tuos vaikus mokyti?

– Penkiolikos mokinių pamokai reikalingas vienas mokytojas. Galime maždaug įsivaizduoti, kad, jeigu turėsime kažkur 300 mokinių, tuomet tam reikėtų dvidešimties mokytojų. Jeigu vieną pamainą vykdyti. Jeigu švietimą vykdytume dviem pamainomis, tuomet užtektų dvigubai mažesnio kiekio mokytojų. Jeigu 300 vaikų, tai iš principo dešimties mokytojų turėtų užtekti, kad juos mokyti lietuvių kalbos.

– Kur tie vaikai bus mokomi?

– Jie bus mokomi stovyklose, kur ir gyvena. Bent jau pradžioje. Ilgainiui, antraisiais metais, migrantų vaikai jau turėtų mokytis visų dalykų, tuomet paprastesnis būdas būtų ugdymą organizuoti mokyklose. Bet, pirmiausia, kalbame apie pirmuosius žingsnius. Pirmieji žingsniai – lietuvių kalba, tai – stovyklose.

Yra pakankamai aišku, kaip reikia organizuoti integracijos procesą. Tai nėra kažkoks nežinomas ir tamsus dalykas, kurio reikėtų vengti arba bijoti mokykloms.

– Taip, bet vėliau jie vis tiek turėtų keliauti į mokyklą. Ar jie turėtų keliauti į tas savivaldybes, kuriose yra pabėgėlių centrai, ir būtent tų savivaldybių mokyklos juos turėtų priimti?

– Mes buvome susitikę su mokyklomis tiek Pabradėje, tiek Rukloje. Su tomis mokyklomis, kurios turi patirties dirbant su migrantų vaikais ir iš ankstesnių laikotarpių. Jų statistika rodo, kad ilgesnį laiką švietimo sistemoje užsilaiko apie penkis procentus migrantų vaikų. Mes įsivaizduojame, kad nebūtų sudėtinga toms mokykloms antraisiais metais priimti mokinius mokytis pas save.

– Ar mokyklos turi teisę atsisakyti priimti tokius mokinius?

– Mes nematome priežasčių, kodėl jos tai turėtų daryti. Kaip ir minėjau, tai yra ne naujiena. Yra pakankamai aišku, kaip reikia organizuoti integracijos procesą. Tai nėra kažkoks nežinomas ir tamsus dalykas, kurio reikėtų vengti arba bijoti mokykloms.

– Ar mokyklos yra už tai kaip nors skatinamos?

– Skatinamos konkrečiai nėra. Aišku, atsirandant didesniam kiekiui mokinių, natūraliai didėja krūviai mokytojams, ir daugiau pamokų vyksta mokykloje. Toks tas principas ir yra.

– Jeigu mokyklos ir nesipriešina, ar nebijote, kad gali kilti, ypač dabar, bendruomenių ir tėvų pasipiktinimas?

– Žinote, pasipiktinimo visą laiką ir, matyt, įvairiais klausimais gali kilti. Bet mes galvojame, kad yra priimtas teisingas sprendimas šiuo metu organizuoti švietimą stovyklose tam, kad suteikti pereinamąjį laikotarpį tiek patiems atvykusiems mokyklinio amžiaus migrantams, tiek ir visai bendruomenei, kad pamatytų, jog tai nėra dalykas, kurio reikėtų baimintis.

– Kaip tuos vaikus mokyti, kai dažnas jų, o tikriausiai ir didžioji dauguma, kalba tik savo gimtąja kalba? Nuo ko pradėti? Tie pirmi žingsniai turėtų būti neįsivaizduojamai sunkūs.

– Asmeniškai nesu tokio mokymo specialistas, bet labai džiaugiuosi, kad mes valstybėje turime tokių specialistų. Turime ir Vilniaus lietuvių namus, kuri daug metų dirba su vaikais atvykusiais iš įvairių valstybių, kurie pabėgo iš karo įvairių zonų. Jie tas mokymo metodikas turi ir yra vienareikšmiškai pasiruošę padėti visiems mokytojams, kurie dalyvautų tokiame mokymo procese, kad jie tinkamai pasiruoštų ir galėtų tinkamai mokyti vaikus lietuvių kalbos.

– O ar yra kažkokie specialūs vadovėliai, kitos specialios mokymo priemonės?

Situacija yra dėkinga tuo, kad jai nereikalinga ypatingai sudėtinga literatūra. Tiesiog reikalingas kitoks priėjimas prie lietuvių kalbos mokymo.

– Yra apskritai speciali metodika. Ta situacija yra dėkinga tuo, kad jai nereikalinga ypatingai sudėtinga literatūra. Tiesiog reikalingas kitoks priėjimas prie lietuvių kalbos mokymo. Tam pasiruošti tikrai yra įmanoma ir tai neturėtų būti kliūtis.

– Kaip jūs galvojate, kaip mokytojai jaučiasi klasėse, kai staiga gali padidėti vaikų kiekis? Aš nekalbu apie pirmąjį etapą, kai juos mokysite pabėgėlių stovyklose. Bet būtent antrajame etape.

– Mes kalbėjome su mokytojais, su mokyklų administracijomis: konkrečiai – Jonavos ir Švenčionių rajonuose. Jiems tai nėra naujiena. Į tai jie žiūri normaliai ir priimtinai. Vertiname tai, koks mokinių kiekis galėtų būti priimtas mokyklose mokytis. Jeigu tai būti didelis kiekis, tai galėtų būti sudėtinga. Bet kaip aš ir minėjau, kad antraisiais metais bet kokiu atveju yra matoma ta tendencija, kad turėtų mažėti.

– Bet antrajame etape tikriausiai kils ir saugumo iššūkių palydos prasme, nes niekas negali nuneigti fakto, kad, pavyzdžiui, devyniolikos metų moksleivis vietoje nuėjimo į mokyklą eitų link savo išsvajotosios Vokietijos.

– Vėlgi, ne naujiena yra sudarytos visos sąlygos, kad būtų galima organizuoti ir palydėjimą. Palydėjimas organizuojamas ne visais atvejais, praktikoje žiūrima reali situacija, ar jis yra būtina ar ne. Jeigu matytume, kad tai yra reikalinga, tai tiek iš stovyklos pusės, tiek iš mokyklos pusės galėtume galvoti apie palydėjimo organizavimą, jeigu tai būtų reikalinga.

Mes kaip šalis privalome užtikrinti migrantų vaikų mokymą per tris mėnesius nuo atvykimo laiko.

– Kokie šiai dienai yra mūsų pajėgumai? Kiek vaikų galėtume mokyti antrajame etape?

– Apie antrąjį etapą dabar jums negalėčiau atsakyti. Kadangi, jeigu mes praplėstume savo pajėgumus toliau nei Jonava ir Rukla, tuomet atitinkamai didėja ir skaičiai. Dabar matome, kad pirmajame etape mes galime užtikrinti ugdymą pačiose stovyklose – yra patalpų, kurias galima pritaikyti naudoti kaip klases, kuriose vyktų pamokos. Mes organizuojame mokytojų priėmimo procesą, mobilias mokytojų komandas, kurios suburtos būtent tose stovyklose ir mokytų. Pirmam etapui pajėgimui tikrai yra įmanomi. Antrajam etapui – viskas priklausytų nuo to, kaip plačiai norėtume organizuoti geografiškai Lietuvoje migrantų vaikų ugdymą. Jeigu mes išplėstume tuos pajėgumus toliau negu dabar tose mokyklose, kurios įprastai dirba su migrantų vaikais, tos galimybės yra labai didelės.

– Kada prasidės migrantų vaikų mokymas?

– Spalio 1-ają. Mes kaip šalis privalome užtikrinti migrantų vaikų mokymą per tris mėnesius nuo atvykimo laiko. Įvertinant tai, kada buvo didžioji banga, pasirinkta data – spalio 1 diena, nuo kada turėtume pradėti jų švietimą.