Jai antrina ir „Pakuočių tvarkymo organizacijos“ vadovė Bena Razbadauskienė, kuri pripažįsta, kad lietuviai nėra linkę rūšiuoti atliekų ir juos nuo to atgraso ne viena priežastis.

Rūšiuoti labiau linkę vyresni žmonės

Anot B. Razbadauskienės, atlikta apklausa jau ne pirmus metus iš eilės parodė, kad geriausiai rūšiuoja vyresnė karta. Tai žmonės, vyresni kaip 56 metų, turintys aukštesnį išsilavinimą ir gaunantys daugiau kaip 300 eurų vidutines mėnesines pajamas.

„Prasčiausiai rūšiuojanti grupė, kaip bebūtų gaila, yra mūsų jaunoji karta – jaunimas nuo 18 iki 25 metų amžiaus. [...] Manau, kad taip yra ne dėl noro trūkumo, o tiesiog dėl jų gyvenimo būdo, kuris itin aktyvus. Taip pat dėl mažo gyvenamojo ploto – jie tiesiog neturi vietos, kur rūšiuoti“, – priduria B. Razbadauskienė.

Pasak bendrovės „Ekokonsultacijos“ vadovės L. Šleinotaitės-Budrienės, šios statistikos net neverta lyginti su Vakarų Europos valstybėmis, kurios rūšiuoja jau daugiau kaip 50 metų. Ji akcentuoja, kad nepaisant įsisenėjusių rūšiavimo tradicijų Vakaruose, nuolat rūšiuojančių žmonių pasaulyje yra tik 5–10 proc. visose amžiaus grupėse.

„Tai „žalieji“, kurie rūšiuos bet kokiu atveju – ar jiems trūks vietos, ar netrūks, ar bus konteineriai, ar nebus, jie ras būdų. Labai gaila, kad apklausa parodė, jog jaunimas Lietuvoje mažiau rūšiuoja. Tai turbūt yra švietimo problema, nes ji neakcentuoja jaunimo gyvenimo būdo, interesų, pomėgių“, – svarsto L. Šleinotaitė-Budrienė.

Jos pastebėjimu, pagal rūšiavimą Europa pasidalina į dvi grupes. Vienai grupei priklausančios vadinamosios pažangios šalys pasižymi tuo, kad į sąvartynus veža labai nedidelį visų atliekų kiekį. Kitos grupės atstovės pasižymi priešinga tendencija – didžioji dalis atliekų patenka į sąvartynus, o tik maža dalis perdirbama.

„Europoje turime pažangių šalių, kurios tik 2 proc. visų atliekų veža į sąvartynus. Tai Skandinavijos šalys, Austrija. Taip pat turime taip vadinamąsias naujas Europos šalis, kuriose į sąvartynus patenkantis atliekų kiekis svyruoja nuo 15 iki net 85 proc. Tai tokios šalys, kaip Bulgarija ir kitos. Tai didžiulis skirtumas. Lietuvoje mes taip pat turime tą patį nemažą skirtumą tarp Lietuvos savivaldybių. Jis atsiranda dėl skirtingų priežasčių“, – sako L. Šleinotaitė-Budrienė.

Nerūšiuoti paskatina vyraujantys mitai

B. Razbadauskienės teigimu, kai kuriuos gyventojus nuo rūšiavimo atgraso ir vyraujantys mitai. Žmonės įsitikinę, kad už atliekų rūšiavimą moka papildomai, nors iš tiesų, tvirtina specialistė, už šią paslaugą susimokame įsigydami produktus su pakuotėmis.

„Antrą kartą žmonės nemoka, išskyrus tada, jei atliekomis atsikrato netinkamai – jas meta ne į rūšiavimo, o į mišrių komunalinių atliekų konteinerius. Rūšiavimo naudą lengva matyti tose savivaldybėse, kuriose mišrių komunalinių atliekų įkainis nustatytas už konteinerio išvežimą. Permetus atliekas iš vieno konteinerio į kitą, sumažėja mišrių komunalinių atliekų kiekis, todėl mažėja išvežimo dažnis ir tokiu būdu taupomi pinigai“, – teigia B. Razbadauskienė.

Antras dažnai pasitaikantis mitas – išrūšiuotos atliekos galiausiai supilamos į tą patį atliekų išvežimo automobilį, kur vėl yra sumaišomos. Kaip akcentuoja B. Razbadauskienė, atliekos iš rūšiavimo konteinerių iš tiesų išvežamos vienu automobiliu, tačiau jos pilamos į specialius skyrius.

„Šis mitas gajus jau ne vienus metus. Taip, pilama į vieną mašiną, bet ta mašina turi atskirus bunkerius, skyrius. Tam tikros rūšies atliekos pilamos į tam tikrą skyrių. Jos tarpusavyje nesusimaišo. Visos atliekos važiuoja į rūšiavimo linijas pas atliekų tvarkytojus ir yra išpilamos į atskiras krūvas, sandėliuojamos atskirai ir atskirai rūšiuojamos“, – aiškina B. Razbadauskienė.

L. Šleinotaitė-Budrienė priduria, kad kartais žmonės iš rūšiavimo tikisi ekonominės naudos, todėl, jos negavę, taip pat atsisako tai daryti. „Atliekos yra mūsų resursai. Žinoma, yra ir verslo elementas tame, tačiau gyventojai turi suvokti, kad atliekų tvarkymas yra visų pirmiausia viešoji paslauga“, – pabrėžia L. Šleinotaitė-Budrienė.

Ji priduria, kad kol kas ekonominės naudos gyventojams teikia tik gėrimų pakuočių rūšiavimas, nes jas galima nunešti į taromatą ir atgauti sumokėtus pinigus. Specialistė vis dėlto pabrėžia, kad ekonominė nauda nėra vyraujanti priežastis, kodėl žmonės pasirenka rūšiuoti.

Per bene 20 metų neatlikta nė viena analizė

Pašnekovės pripažįsta, kad vis dėlto prastą rūšiavimo situaciją lemia ir netinkamos sąlygos: daugelyje gyvenviečių trūksta rūšiavimo konteinerių, žmonės nėra pakankamai šviečiami apie rūšiavimo naudą, rūšiavimo paslaugos teikiamos neskaidriai.

„Rūšiavimo infrastruktūra rūpinasi savivaldybės. Žinoma, su organizacijomis kartu. Šiandien situacija Vilniuje nėra pati geriausia. Rūšiavimo vietų, aikštelių, be jokios abejonės, ypač kolektyvinio naudojimo, trūksta. Mano žiniomis, Vilniaus savivaldybė intensyviai ruošiasi šį rūšiavimo konteinerių, aikštelių tinklą plėsti. Berods, turėtų atsirasti ne mažiau kaip 650 papildomų aikštelių per artimiausius dvejus metus“, – sako B. Razbadauskienė.

Jai antrina L. Šleinotaitė-Budrienė, kurios teigimu Lietuva Europos Sąjungoje (ES), diskutuojant apie rūšiavimą, dažnai pateikiama kaip neigiamas pavyzdys. „Daug negerų dalykų yra atliekų tvarkymo sistemoje. Daug EK projektų dalyvauju, analizuoju 28 ES šalis. Lietuva visuomet pateikiama kaip šalis, kurioje yra labai neaiškių nukrypimų. Pavyzdžiui, yra surenkami labai dideli atliekų  kiekiai, nors infrastruktūra to neleidžia“, – tvirtina L. Šleinotaitė-Budrienė.

Anot jos, Lietuvos institucijose trūksta specialistų, kurie galėtų šią situaciją tirti. Tokių specialistų, atkreipia dėmesį L. Šleinotaitė-Budrienė, neturi nei Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT), nei Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba (FNTT), nei kitos įstaigos.

„Taip pat nėra suinteresuotumo juos turėti, kad detaliai suvoktume situaciją. Per 18 metų Lietuvoje neturėjome nė vienos srauto analizės. Tyrimai rodo, kad pakuočių sąvartynuose yra maždaug 250 tūkst. tonų, kurių neturėtų būti. Klausimų, netgi rengiant valstybinių atliekų tvarkymo planą, kyla labai daug“, – neslepia L. Šleinotaitė-Budrienė.

Šiukšlių rūšiavimas – higienos faktorius

Anot L. Šleinotaitės-Budrienės, Lietuvos gyventojams derėtų suvokti, kad atliekų tvarkymo sistema yra ūkio dalis ir mūsų higienos faktorius. Jos tvirtinimu, dėl šios priežasties atliekų rūšiavimas turėtų būti tokia pat įprasta higienos procedūra, kaip prausimasis.

„18 metų apie atliekų tvarkymą šnekame kaip apie kažkokią pažangą, sąmoningumą ir t. t. Tai yra higienos faktorius. Toks pat, kaip plauti rankas, padaryti mankštą rytais ar praustis. Manyčiau, kad savivaldybės ir savivaldybių politikai turi įtaką ir kainai, ir visai sistemai. Tai vienintelė sritis, kurioje savivaldybė turi pilną valdymą: nuo pinigų iki infrastruktūros“, – sako L. Šleinotaitė-Budrienė.

Ji pabrėžia, kad, pasibaigus ES paramai, turėsime patys tvarkytis su tokia infrastruktūra, kokia susikursime dabar. „Todėl manau, kad savivaldybių politikams turi labai rūpėti, ką jie padarė, kokią sistemą sukūrė, ką jie daro toliau“, – tvirtina specialistė.

Jai pritaria B. Razbadauskienė, kurios nuomone, tikslo išplėsti rūšiavimo infrastruktūrą turi visi: savivaldybės, atliekų tvarkymo centrai, Aplinkos ministerija ar kitos atsakingos institucijos, gyventojai. Anot jos, numatomas tolimesnis žingsnis – įkurti maisto atliekų rūšiavimo konteinerius.

„Maisto atliekų rūšiavimas kol kas neišspręstas. Vis dėlto jos papuola į mišrių komunalinių atliekų konteinerius, bet su ES pinigais, kurie dabar skirti savivaldybių infrastruktūros sistemai sukurti, daugelis savivaldybių galvoja apie atskirus maisto atliekų konteinerius aikštelėse“, – sako B. Razbadauskienė.