Prie pietinio molo pajūrio smėlis jau nešamas į marias. Smiltynėje audros gerokai nuardė Kopgalio „nosies galiuką“, kurį pratęsia pietinis molas. Čia nuplauta daug smėlio, uraganai žabus permetė į marių pusę, į čia jau pustomas jūros pakrantės smėlis.

Vanduo ir vėjas atidengė senus dirbtinius Kopgalio kopos nuolydžio įtvirtinimus.

„Iš lėšų, kurių pernai parūpino apskrities administracija, sutvirtinta Smiltynės apsauginė kopa. Rūpestingai dirbome ties Kopgalio nuolydžiu. Ten kopa pažeista labiausiai. Vėjas ir vanduo jau atidengė nematytus įtvirtinimus. Nė nežinojome, kad tokie buvo“,- pasakoja Smiltynės girininkijos vadovas Algimantas Laurinaitis.

Ties Kopgalio „nosimi“ vartaliojasi didelių akmenų, akmeninių plokščių, o žemiausiose vietose matyti į betoninius panašūs dirbtiniai ritiniai.

Smiltynėje gimęs ir užaugęs Algimantas Laurinaitis sako, kad tik po didžiųjų uraganų jie čia pradėjo lįsti iš gelmių. Anksčiau niekur jų netekę matyti ir kilmės nežino.

Pakrantę tyrinėjantis mokslininkas Juozas Dubra sakė pastebėjęs šiuos nuskalautus įtvirtinimus. Spėja, kad taip senieji Klaipėdos gyventojai stiprino kopos smaigalį dar tuomet, kai statė pietinį molą. Tai galėję būti apie 1856-uosius metus. Taigi jau 150 metų.

Panašu, kad šie ritiniai padaryti rankomis, nes yra matyti briaunos, tarsi būtų skiedinio pripildytos aukštos siauros statinaitės. Daug metų glūdėjusios giliai po smėliu, dabar tarsi primena tuos žmones, kurie statė ir stiprino mūsų uostą.

Betoniniai „kubiliukai“ kol kas matyti, nes ši vieta išplauta taip, kad vėjas pusto smėlį į marias, ten prinešta pakrantės žabų. Tačiau jie turės būti vėl palaidoti po smėliu.

Dabar atskardžiai užkloti nukirstomis pušimis, pušų volu atribotas prieškopės plotas – per laiką vėjas ir smėlis padarys savo darbą, prineš šią pintinę smėlio. Tada bus užtveriama aukščiau, ir taip natūraliai atauginama, tvirtinama kopa. Kol vėl kada nors įniks siaubūnas uraganas.