Kur ir kuo dirbs buvęs Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius Gediminas Grina? Ar jis, kaip ir beveik visi jo pirmtakai, atsidūrė gatvėje? Į šį klausimą daugelis LRT.lt kalbintų politikų atsakyti negalėjo, bet pripažino, jog saugumo vadovų ir kitų aukštų pareigūnų tolimesnio darbo perspektyva, išėjus iš departamento, – iki šiol didelė ir neišspręsta problema.

Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovai, jų pavaduotojai ir kiti šios tarnybos pareigūnai per daugelį tarnybos departamente metų sužino labai daug valstybės paslapčių. Vienomis ar kitomis aplinkybėmis netekę darbo VSD ir negaudami kito, jie tampa tarsi uždelsto veikimo minomis – kas galėtų juos apsaugoti nuo pagundos anksčiau ar vėliau imti piktnaudžiauti valstybės paslaptimis?

„Apie šią problemą kalbama seniai. Buvę policijos komisarai ir kiti pareigūnai taip pat neretai atsiduria tarp bedarbių. Užtarnauta pensija ne visus gelbsti, o būna ir taip, kad ne visi palikusieji tarnybą ją gauna“, – pripažino Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) vadovas Artūras Paulauskas.

Jis sutiko, jog tam tikros socialinės ir teisinės garantijos buvusiems saugumiečiams, policijos ir kitų specialiųjų tarnybų pareigūnams yra būtinos: „Bet tai – politiniai dalykai. Anksčiau buvę prokurorai galėjo įsidarbinti teismuose, tačiau ta galimybė buvo panaikinta. Pabandysiu pamąstyti, ką galima būtų padaryti buvusių VSD ir kitų pareigūnų labui.“

Buvęs NSGK pirmininkas Arvydas Anušauskas taip pat pripažino, jog ir buvę saugumiečiai, ir kiti specialiųjų tarnybų pareigūnai savo ateitimi kol kas gali pasirūpinti tik patys.

„Kalbų apie VSD ir kitų specialiųjų tarnybų pareigūnų socialines bei teisines garantijas būta daug. Bet jos taip ir liko kalbomis. Būtina pagalvoti apie tų žmonių, kurie vadinami informacijos nešėjais, ateitį. Jie, žinoma, baigę tarnybą, dažniausiai įsidarbina privačiose arba valdiškose įstaigose, bet būtų geriau, kad dirbtų tą darbą, kuris adekvatus jų gebėjimams“.

Pasidomėjus, kokią tarnybą gavo balandžio mėnesį VSD vadovo pareigas palikęs saugumo generolas ir kariuomenės pulkininkas leitenantas 50-ies metų G. Grina, atsakyti negalėjo ne tik tie politikai, kurie jį tarnybos metu palaikė, bet net ir saugumo atstovai. Gal dar atostogauja? O gal ruošiasi tapti advokatu? Tačiau kažin ar fiziko išsilavinimą turintis ir nuo 1992 m. valstybei tarnavęs (prieš tapdamas VSD vadovu, dirbo Krašto apsaugos ministerijos Antrojo operatyvinių tarnybų departamento direktoriaus pavaduotoju – Red.) bei 5 metų VSD vadovo kadenciją baigęs pareigūnas staiga nutartų užsivilkti advokato mantiją?

Kaip prasitarė vienas buvęs G. Grinos kolega VSD, susitikus gatvėje buvusį vadovą būtų nepatogu jo net klausti: „Kur dirbi?“ Toks klausimas galėtų būti suprastas beveik kaip provokacija. LRT.lt nepavyko susisiekti su pačiu G. Grina, kuris, ir būdamas VSD vadovu, vengė viešumos.

„Gerai, kad turiu teisininko diplomą ir, prieš ateidamas dirbti į VSD, turėjau nemenką teisininko patirtį. Tai man leido susirasti darbą pagal išsilavinimą“, – prisiminė buvęs saugumo vadovas Arvydas Pocius, kuriam kelis mėnesius teko pabūti bedarbiu po to, kai Seimas jį iš pareigų atleido 2007 m. (dirbo nuo 2004 m. – Red.) per vadinamąjį VSD skandalą.

Tai, kad būtent A. Pociaus vadovavimo VSD metu departamentas tapo daugelio tarptautinių organizacijų nariu, kad Lietuva tapo NATO nare ir tai suteikė galimybes su sąjungininkais keistis bei dalintis svarbia informacija, ieškantis darbo jam nepadėjo.

„Daug kam šie faktai buvo visai nesvarbūs. Niekam neprireikė nei mano patirties, įgytos VSD vadovo poste, nei žinių, nei pagaliau naudingų ryšių ar pažinčių“, – sakė šiuo metu advokatu dirbantis A. Pocius.

„VSD vadovai galėtų pavyzdį imti iš manęs – vos tik pradėjęs vadovauti saugumui, buvusį jo vadovą Jurgį Jurgelį priėmiau dirbti savo patarėju ir mes labai sėkmingai dirbome kartu. Tiesa, jis, prieš baigiantis mano kadencijai, dėl sveikatos problemų tarnybą paliko“, – pasakojo Mečys Laurinkus, saugumui vadovavęs du kartus – 1990–1991 m. ir 1998–2004 m.

Tačiau ir jam teko atsidurti gatvėje. Tiesa, ne iš karto – palikęs VSD jis dar padirbo ambasadoriumi Ispanijoje ir Gruzijoje.

„Šiuo metu rašau komentarus spaudoje, rašau ir savo malonumui, o daugiausia laiko skiriu gamybai – darbui sode“, – šyptelėjo M. Laurinkus. Tik kažin ar jis iš kūrybos ir iš „gamybos“ pragyventų, jei ne Kovo 11-osios akto signataro renta.
M. Laurinkus apgailestavo, kad ne vienam jo buvusiam kolegai po 15–20 metų tarnybos saugume yra tekę išeiti į pareigūno pensiją, sulaukus vos 40–45 metų.

„Iš pensijos gali pragyventi tik pensinio amžiaus žmonės. Deja, Lietuvoje jau didžiule problema tampa tai, kad buvę saugumo pareigūnai negali susirasti darbo. Vieni jų instinktyviai vengia, kiti tiesiog bijo. 10–15 metų ar daugiau VSD išdirbę pareigūnai įgyja tam tikrą gyvenimo būdą, susiformuoja galbūt šiais laikais ne visiems suprantama jų vertybių sistema, todėl būtina kuo greičiau pasirūpinti tų žmonių teisinėmis bei socialinėmis garantijomis“, – įsitikinęs M. Laurinkus.

Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad saugume dirbę pareigūnai turi įsipareigojimų dėl valstybės paslapčių saugojimo. Bet juk, atsidūrus gatvėje, ne vienam gali kilti pagundų iš to užsidirbti?

„Kiek laiko tas paslaptis saugoti įpareigoja įstatymai, jau neprisimenu. Man tai nesvarbu, nes aš neplepu. Tačiau ne visi žmonės vienodi“, – atsargiai įspėjo buvęs VSD vadovas.

Remdamasis savo turimomis žiniomis, M. Laurinkus pasakojo, jog ne visi ir Vakarų šalių saugumo tarnybų vadovai, baigę kadencijas arba dėl kitų priežasčių palikę tarybą, toliau dirba valstybės institucijose: „Tačiau Vakarų valstybės turi tokių pareigūnų socialinę ir teisinę apsaugą. Dar prieš pradėdami darbą jie pasirašo darbo sutartis, kuriose būna viskas numatyta – ir nedidelis namelis, ir tai, kas reikalinga prie jo.“