In­te­resų gru­pių ap­mokėtų kri­tikų kir­čiai, re­gis, nie­ka­da neiš­muš iš vėžių Prezidentės Dalios Grybauskaitės.

„Įgi­jau imu­ni­tetą. To­ta­lus puo­li­mas ir la­bai pla­tus man skir­tos kri­ti­kos dia­pa­zo­nas ro­do tik vie­na - sis­te­ma iki šiol ma­ne ver­čia būti jos da­li­mi. Ne­no­ri priim­ti sa­va­ran­kiš­ko žmo­gaus, iki šiol pro­tes­tuo­ja ir mėgi­na nai­kin­ti, sten­gia­si pri­vers­ti pa­klus­ti.

Tai įro­dy­mas, kad dir­bu ne sis­te­mai, at­ski­roms in­te­resų grupėms ar par­ti­joms, bet žmo­gui“, - interviu portalui 1diena.lt sakė šalies vadovė, užgrū­din­ta ne tik be­komp­ro­mi­sio po­li­ti­kos rin­go.

Ją grūdi­no ir pa­ts gy­ve­ni­mas - dar nuo tų laikų, kai dvi­de­šimt­metė stu­dentė vie­na bandė pra­gy­ven­ti sve­ti­ma­me mies­te, duo­nai už­si­dirb­da­ma Sankt Pe­ter­bur­go kai­lių ga­myk­lo­je, iki da­bar, kai Lie­tu­vos in­te­re­sus ten­ka gin­ti prie­š pa­sau­lio ga­lin­guo­sius: nuo Ba­rac­ko Oba­mos iki Vla­di­mi­ro Pu­ti­no.

Ką jūs va­di­na­te sis­te­ma? Ar jos viršūnėlė­je yra va­di­na­ma­sis vals­ty­bi­ninkų kla­nas su sa­vais „ge­ne­ro­lais“ prie­ša­ky­je? Vie­ni nea­be­jo­ja, kad tai - rea­li di­de­lių pi­ni­gi­nių ir ga­lios in­te­resų tu­rin­ti gru­puotė. Ki­ti at­kak­liai nei­gia. Ar tai - rea­lios grėsmės?

Jo­kių struktū­ri­zuotų ar ge­rai or­ga­ni­zuotų gru­pių nėra. Ta­čiau grupė žmo­nių dėl vers­lo ir po­li­ti­kos in­te­resų ban­do da­ry­ti įtaką vals­tybės rai­dai, už­megz­ti kon­tak­tus su ša­lies va­do­vais, tap­ti ne­va jų drau­gais.

Turė­jo­me įvai­rių ka­te­go­rijų - ir va­nagų, ir vals­ty­bi­ninkų klaną. No­riu ak­cen­tuo­ti: bet ko­kios gru­puotės, jei jos gi­na siaurą vers­lo ar as­me­ninį in­te­resą, yra ža­lin­gos vals­ty­bei. O jei jos dar įta­kin­gos, va­di­na­si, da­ro nei­giamą po­veikį ša­lies stra­te­gi­niam vys­ty­mui­si, tam­pa kenks­min­gos. Tai da­ro­si pa­na­šu į vals­tybės oli­gar­chi­za­ciją.

Tos grupės tu­ri įta­kingų ad­vo­katų. Pap­ras­tai tai po­li­to­lo­gai, ta­ria­mi po­li­ti­kos ap­žval­gi­nin­kai, jus kal­ti­nan­tys dik­ta­to­riš­ko­mis ten­den­ci­jo­mis, de­mok­ra­ti­jos prin­cipų ig­no­ra­vi­mu. Kas sly­pi po to­kiais kal­ti­ni­mais? Ar pri­tar­tumė­te nuo­mo­nei, kad šian­dienė­je Lie­tu­vo­je karš­čiau­siais de­mok­ra­ti­jos gynė­jais de­da­si tie, ku­rie no­ri veik­ti ne­truk­do­mi ir ne­baud­žia­mi, kaip būda­vo anks­čiau?

Iš tiesų di­de­le da­li­mi ri­ba tarp tik­ros de­mok­ra­ti­jos ir anar­chi­jos, jo­kios at­sa­ko­mybės ne­bu­vi­mo, yra per­ženg­ta. Lie­tu­vo­je ma­to­me vis dau­giau at­sa­ko­mybės trūku­mo ar­ba jos ne­bu­vi­mo - vi­suo­menė­je, po­li­ti­ko­je, kalbė­se­no­je, po­li­to­lo­gi­niuo­se ty­ri­muo­se. Tai la­bai ryš­ku.

Kai pri­si­den­gus de­mok­ra­ti­ja mėgi­na­ma uzur­puo­ti, gau­ti, „pra­muš­ti“ kaž­kie­no in­te­re­sus, gau­na­me at­virkš­čią re­zul­tatą. Tai tam­pa pa­na­šu į dik­tatūrą, ma­žu­mos dik­tatūrą dau­gu­mai. Taip aš ver­ti­nu šiuos pro­ce­sus.

Tu­riu už­tek­ti­nai in­for­ma­ci­jos, mėgi­nu užbėg­ti įvy­kiams už akių. O jei ne­spėju, ve­tuo­ju at­ski­rus įsta­ty­mus, tu­rin­čius lo­biz­mo po­žy­mių. Jie už­kirstų ke­lią stra­te­gi­niam vals­tybės vys­ty­mui­si.

Ypač sa­vi­val­do­je pa­ste­bi­mos ten­den­ci­jos, kai vald­žią uzur­puo­ja stam­bu­sis ka­pi­ta­las. Vil­niaus po­li­ti­kams di­delę įtaką da­ro ši­lu­mos ūkį val­dan­ti „Ru­bi­con group“, Kau­ne - to­kie veikė­jai kaip Taut­vy­das Barš­tys ir pan.?

Jūs vi­siš­kai tei­sus. Jei būtų ma­žiau lo­bis­ti­nių in­te­resų, tai ir žmo­gus mokėtų ma­žiau. Pa­vyzd­žiui, kad ir už ši­lumą. Ig­na­li­no­je mo­ka 18 centų, o, pa­vyzd­žiui, Kau­ne, Vil­niu­je ar Klaipė­do­je - nuo 23 iki 25 centų ir pa­na­šiai. To­kie pa­vyzd­žiai ge­riau­siai ro­do, ko­kia tų po­li­tikų at­sa­ko­mybė ir kam jie dir­ba - sau ar žmonėms.

Pre­zi­den­to ins­ti­tu­ci­jai leng­viau da­ry­ti įtaką cent­ri­nei vald­žiai - per įsta­tymų lei­dybą ar juos ve­tuo­jant, bend­ra­dar­biau­jant su Sei­mu. Vie­tos po­li­ti­kus di­de­le da­li­mi kont­ro­liuo­ja rinkė­jai ir tam skir­tos vals­tybės ins­ti­tu­ci­jos.

Šio­je sri­ty­je yra ką nu­veik­ti ir teisė­sau­gos ins­ti­tu­ci­joms. Ar teisė­sau­gos ir spe­cia­liųjų tar­nybų va­dovų pa­kei­ti­mas pa­keitė jų darbą?

Prieš dve­jus me­tus ma­ne ste­bin­da­vo kai ku­rių teisė­sau­gos ins­ti­tu­cijų va­do­vai. Tie­siai pa­klaus­da­vo: „Pre­zi­den­te, mes ga­li­me lies­ti vie­nos ar ki­tos po­li­tinės par­ti­jos at­stovą?“ Pa­si­ro­do, kad net lei­dimų reikė­da­vo. Ži­ny­bos bi­jo­da­vo tir­ti po­li­tikų ar­ba vers­lo mag­natų veiklą.

Iš kar­to pa­si­pil­da­vo to­ta­li kri­ti­ka, po­li­ti­nis spau­di­mas. Ir tos ins­ti­tu­ci­jos ne­be­galė­da­vo dirb­ti.

Pa­si­kei­tus po­li­ti­nei vald­žiai, būda­vo kei­čia­mi va­do­vai, ku­rie dirb­da­vo val­dan­tie­siems, tir­da­vo tik opo­zi­ci­jos at­stovų veiklą. Tų, ku­rie ne­vyk­dy­da­vo už­sa­kymų, lauk­da­vo kri­ti­kos la­vi­na.

Kas tap­da­vo svar­biau­siu už­tarė­ju?

Jų ieš­ko­da­vo ten, kur galė­da­vo ras­ti: ar pre­zi­dentū­ro­je, ar Vy­riau­sybė­je, ar Sei­me. Man to­kie da­ly­kai bu­vo ne­su­vo­kia­mi. Tvir­tai pa­sa­kiau: nuo šiol pre­zi­dentū­ra nie­kam ne­bus joks „sto­gas“.

Jei yra nu­si­kal­ti­mo, ko­rup­ci­jos po­žy­mių, pra­šo­me dirb­ti ir at­lik­ti sa­vo pa­reigą. To­kią nuo­statą iš­sa­kiau visų ži­nybų va­do­vams, ku­riuos ski­riu.

Tačiau teisė­sau­gos ins­ti­tu­cijų va­do­vai iki šiol jau­čia po­li­tikų ar ži­niask­lai­dos baimę. Yra pa­vyzd­žių. Vie­na ži­niask­lai­dos prie­monė puo­la dėl vie­no, ki­ta - dėl ki­to. Koks bus vi­sa to re­zul­ta­tas? Kaip jau minė­jau: jei tiek kri­ti­kos, puo­li­mo, va­di­na­si, tos ži­ny­bos ge­rai dir­ba: ne­pa­si­duo­da po­li­tikų spau­di­mui, įgy­ja imu­ni­tetą.

Minė­jo­te, kad Vy­riau­sy­bei ne­trūksta kūry­bos, bet pa­si­gen­da­te įgy­ven­di­ni­mo įgūdžių. Ar tą pa­tį galė­tumė­te pa­sa­ky­ti ir apie teisė­sau­gos ins­ti­tu­ci­jas?

To­kių įgūdžių yra, bet vis dar neatsikratoma po­li­tikų ir ži­niask­lai­dos baimės. Tas dau­ge­lio teisė­sau­gos ins­ti­tu­cijų Achi­lo kul­nas bu­vo la­bai ryš­kus. Per dve­jus me­tus su­kūrėme įsta­tymų bazę, da­bar stebė­siu, kaip teisė­sau­ga su­gebės ja pa­si­nau­do­ti.