– Kada, kodėl ir nuo ko prasidėjo jūsų kolekcija? Kaip kilo mintis kolekcionuoti būtent kates? Ar tai jūsų mylimas gyvūnas?

– Kolekcionuoti katinus pradėjau beveik prieš 23 metus, dar vaikystėje, kai pamačiusi labai gražią iliustraciją ant vaikiškos knygelės viršelio nebegalėjau jos pamiršti – norėjau turėti kuo daugiau daiktų, kuriuose būtų pavaizduotos katės. Toji knygelė „Meili katytė“ dar ir dabar yra kolekcijoje – pirmoji išsaugota.

Katės mane lydi nuo pat vaikystės. Kadaise turėjau rainiukę, buvo ir trispalvė katytė, kuri prieš dvejus metus iškeliavo į amžinos medžioklės plotus. Dabar laukiu, kol šiek tiek paaugs mano sūnelis Leonas, tuomet galvosime apie naują augintinį. Tikiuosi, vaikučiai nenuspręs turėti šuniuką.

– Kolekcijoje dabar turite per 16 tūkst. eksponatų. Kokie jie?

– Taip, šiuo metu turiu apie 16 300 nepasikartojančių eksponatų iš 40-ies pasaulio šalių. Didžiąją dalį kolekcijos sudaro įvairios smulkmenos, sudėliotos albumuose. Tai vizitinės kortelės, atvirukai, kalendoriukai, pašto ženklai, lipdukai, saldainių popierėliai, šokoladų ir šokoladukų pakuotės, taksofonų ir trumpabangininkų kortelės.

Šiek tiek mažesnė kolekcijos dalis – suvenyrai, laikrodžiai, papuošalai, knygos, įsegami ženkleliai, žaislai, eglutės žaisliukai, puošybos lėkštės ir indai, kalendoriai, taip pat buteliai, kurių etiketėse – katinai ir kitokie katinų pavidalo daiktai arba daiktai, vaizduojantys katinus.

Gausa: G. Liepuonės kolekcijoje – tūkstančiai katino pavidalo daiktų arba daiktų, vaizduojančių katinus. / G. Liepuonės asmeninio archyvo nuotr.

– Iš kur atkeliauja eksponatai? Ar kada nors skaičiavote, kiek pinigų jiems išleidote?

– Didžiausia dalis atkeliauja iš antrų rankų. Labai mėgstu įvairius kuistukus. Ieškoti katinėlių turgeliuose, sendaikčių parduotuvėlėse – savotiška meditacija. Dažnai prirenku daugiau smulkmenėlių dovanėlėms draugams kolekcininkams nei sau, bet tai – dar kitokia džiaugsmo išraiška, nes smagu ne tik rasti, bet ir žinoti, kad tai dar ir draugą pradžiugins.

Skaičiuoti pinigais tokių dalykų neįmanoma, kadangi labai daug katinėlių esu gavusi dovanų, išmainiusi mainų grupėse į man nereikalingus daiktus arba iškeitusi vienus katinėlius į kitus su kitais kolekcininkais. Nemažai jų tiesiog atidaviau mažindama savas kolekcijas arba dėl kokių nors priežasčių nusprendusi nebekolekcionuoti.

Geriausia tokias kolekcijas vertinti moraline ir emocine prasme, kiek tai teikia teigiamų emocijų. Iš esmės mano kolekcija nėra nei prabangi, nei kuo nors išskirtinė. Tai daugiau laiko praleidimas ir malonus hobis – ieškoti.

– Ar turite kolekcijoje ką nors unikalaus, ypatingo, retai pasitaikančio, sunkiai randamo?

– Manau, unikaliais galima vadinti visus rankų darbo eksponatus, kuriuos kuria menininkai, – ne pagal šabloną, o pagal užsakymą. Jauniausia kolekcijoje yra katytė vardu Damutė, kurią specialiai mano kolekcijai sukūrė kraštietė lėlininkė Irma Veregytė.

Nežinau, kiek tai unikalu, bet vienas džiaugsmingiausių radinių buvo vienoje virtualiojoje atiduotuvėje dovanojamas senas sovietinis termosas su katino piešiniu ant šono. Kaip džiaugiausi, kai moteris sutiko jį rezervuoti, kol vyras po darbo nuvažiavo paimti. Praėjo dveji metai nuo tos dienos, bet antro tokio vis dar neteko rasti ar pamatyti, o tai džiaugsmą dar labiau padidina. Tad kartais įsimintiniausi eksponatai nėra nei brangūs, nei žinomų firmų – jie tiesiog yra kitokie.

Įdomesnės yra trumpabangininkų kortelės, kadangi retas apie jas girdėjo. Daug ką nustebina vien tokio dalyko egzistavimas.

Kolekciją stengiuosi rinkti kuo įvairesnę, nenorėčiau kaupti vien figūrėles – gražu, bet nuobodu. Neseniai pavyko per pažįstamą internetu įsigyti katino formos laidinį telefoną – dabar laukiu, kol parkeliaus iš Jungtinės Karalystės.

Relikvija: kolekcininkės širdžiai mieliausias kadaise močiutės padovanotas sidabrinis katinėlis, kuris kartu yra ir mažiausias jos kolekcijos eksponatas. / G. Liepuonės asmeninio archyvo nuotr.

– Kurie eksponatai jums arčiausiai širdies?

– Labiausiai mėgstu įvairias miniatiūras ir mažus smulkius daiktus, kuriems nereikia daug vietos, ką galima sudėti į albumus. Antri metai iš eilės labai ieškau senų laikų vaikiškų indų su katinėliais.

Man pats svarbiausias eksponatas, asmeniškiausias ir mieliausias – amžiną atilsį močiutės dovanotas sidabrinis grandinėlės pakabukas, kuris yra kartu ir mažiausias kolekcijos atstovas. Šiam eksponatui jaučiu didžiausią emocinį prisirišimą ir jį labai vertinu.

– Ar visi eksponatai primena kokias nors gyvenimo istorijas?

– Deja, negaliu taip sakyti. Yra eksponatų, apie kuriuos nieko neprisimenu, – nei kaip pas mane atkeliavo, nei kada. Kadangi kolekcionuoti pradėjau nuo aštuonerių, o rašyti, kas iš kur ir kaip atkeliavo, susipratau tik pernai, tad kolekcijoje yra ne vienas katinas, neturintis jokių atsiradimo įrodymų.

– Galima numanyti, kad draugams ir artimiesiems ilgai netenka galvoti, ką jums padovanoti. Ar visada pavyksta įtikti, padovanoti tai, ko dar neturite?

– Įtikti visada pavyksta. Jei žmogus vien apie mane pagalvojo ir man ką nors surado – jau esu laiminga. Nemeluosiu, pasitaiko dvynukų, bet manęs tai neliūdina. Juos dažniausiai iškeičiu, nes ir gaudami lauktuvių ar dovanų dažnai išgirstame: „Jei tokį turi, galėsi išmainyti.“ Man sunkiau įtikti, kai kas nors nori man ką nors parduoti. Perku tik tai, kas man labai patinka, nes visko supirkti neįmanoma, bet to ir nereikia.

Asmeniškumai: jauniausia kolekcijoje yra katytė vardu Damutė, kurią specialiai Giedrės kolekcijai sukūrė kraštietė lėlininkė Irma Veregytė. / G. Liepuonės asmeninio archyvo nuotr.

– Pati kur nors nuvykusi būtinai parsivežate katę? Iš kur jų yra pas jus atkeliavusių?

– Šiuo metu kelionės apribotos, nes mano mažasis sunkiai važiuoja automobiliu, ilgesnės nei 40 minučių kelionės jam vargas, pradeda muistytis ir verkti. Tad nuvykstame nebent į gretimą miestą. Tačiau suprantama – akys ieško kačių visur ir visada.

Pas mane gyvena apie 40 šalių atstovų. Galima sakyti, visi katinai, kurie atkeliavo iš užsienio, – draugų ir pažįstamų dėka. Kalbant apie iš toliausiai atvykusius, turiu katinų iš Indonezijos, Malaizijos, Meksikos, Turkijos, Egipto. Šiuo metu dar nemažai jų atvyksta paštu, per atvirukų mainus.

– Kaip pavyksta tokią gausybę eksponatų sutalpinti namuose?

– Katinėliai turi savo erdvę. Bute jų nelaikau dėl mažų rankučių, kurios nori viską sutvarkyti pagal save. Daiktų pagal paskirtį nenaudoju, nes nenoriu, kad susidėvėtų ar sudužtų. Visi jie man yra kolekciniai vienetai.

G. Liepuonės asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip į tokį mamos hobį reaguoja jūsų vaikai? Jiems, įtariu, labai pageidaujami žaislai... Ar duodate pasidžiaugti?

– Mažajam dar tik metukai su trupučiu, jis – mašinėlių mėgėjas. Katinėliai, šuniukai ir kiti gyvūnėliai jam dar tiesiog „au“. Matysime ateityje, prie ko links maža širdelė. Dukrai Eleonorai esu iš savo murklių kolekcijos surinkusi dovanotų žaisliukų dėžutę, su kuriais ji žaidžia. Tikrai nesakau, kad dabar turės mylėti katinėlius, nes mamytė taip nori. Beje, ji labiau „Šunyčių patrulių“ gerbėja.