„Prokurorai turėtų būti griežtesni, reikalauti didesnės atsakomybės iš ikiteisminių tyrimų tyrėjų ir jų vadovų“, – interviu BNS sakė prokuratūros vadovė. 

Generalinė prokurorė taip pat sakė matanti problemų dėl specialiojo liudytojo statuso taikymo – ji pabrėžė, kad jis neturėtų būti taikomas pernelyg ilgai.

„Tai neturėtų tęstis pusę metų, metus ar ilgiau. Turėtų būti priimtas sprendimas – jeigu yra gauta daugiau duomenų, tai tam asmeniui turi būti įteiktas pranešimas apie įtarimą, jeigu tokių duomenų nėra, tas statusas liudytojui turėtų būti panaikintas“, – sakė ji.

Beveik tris mėnesius generalinės prokurorės pareigas einanti N. Grunskienė taip pat pasakojo susidurianti su iššūkiais, keičiant prokurorų bendravimo su žiniasklaida ir visuomene įpročius.

„Aišku, tai yra iššūkis – kai kurie žmonės nenori komentuoti, bet aš manau, kad laikui bėgant visi prokurorai supras ar bent jau didžioji jų dalis supras, kad jeigu mes sugebame priimti savo sprendimus, mes privalome juos ir pakomentuoti“, – tvirtino N. Grunskienė.

– Praėjo beveik trys mėnesiai, kai esate šiose pareigose. Kas buvo malonūs atradimai, kas – ne tokie malonūs?

– Du su puse mėnesio. Malonu buvo tai, kad pakankamai draugiškai sutiko kolektyvas. Tikrai garbingas, profesionalus kolektyvas, išmanantis savo darbą.

Informacijos gausa ir stoka buvo ir yra didžiausias šiuo metu iššūkis. Kadangi dirbau Panevėžyje, žinojau darbo specifiką, žinojau ikiteisminius tyrimus, žinojau visas problemas, o čia jau problemos yra visos respublikos prokuratūros.

– Sakote, informacijos stoka. Ar pareigų perdavimas Generalinėje prokuratūroje yra sklandus, ar turite laiko įsivažiuoti, ar tiesiog įkrentate į vandenį stačia galva?

– Panašu, kad įkrentu į vandenį stačia galva. Vyko toks perdavimas – kadangi generalinis prokuroras Evaldas Pašilis baigė darbą anksčiau, nei aš prisiekiau prezidentui ir pradėjau darbą, tai pagrindinius dalykus perdavė pavaduotojai. Tai truputį mane įvedė į kelią, supažindino su aktualiomis problemomis, su tuo, kas numatoma, artimiausiais darbais, o šiaip, turėjau viską pajusti, suprasti, išanalizuoti pati, todėl labai tinka jūsų pasakymas, kad kritau kaip į šulinį stačia galva.

– Prisistatydama Seime sakėte, kad labai svarbu yra kelti prokuroro profesijos prestižą ir veiklos skaidrumą. Gal jau ėmėtės kažkokių konkrečių priemonių, kaip tai padaryti, o jeigu ne, tai ką ir kada planuojate daryti?

– Taip, prokuroro prestižas yra labai svarbus dalykas. Visuomenė turi žinoti, ką dirba prokuroras ir prokuroras turi mokėti pristatyti savo darbą. Tai yra iššūkis visiems prokurorams. Dabar kaip tik vyksta susitikimai nuotoliniu būdu su apylinkių prokuratūromis, jose dirbančiais prokurorais. Aš ir mano pavaduotojai išsakome viziją, kaip mes matytume prokuratūros darbą – raginame prokurorus, kad jie kalbėtų, kad jie kuo daugiau informacijos pateiktų visuomenei, kad bendradarbiautų su žiniasklaida ir pristatytų savo tyrimus ne tik tada, kai jie yra pradedami ar užbaigiami, bet ir tuomet, kai gal kažkas nepavyksta, gal priimami yra kitokie sprendimai – kad ir nutraukti ikiteisminį tyrimą. Aš manau, kad tokiu atveju prokuroras turi paaiškinti kodėl, kokiais įrodymais remiantis jis priėmė sprendimą. Taip pat manau, kad tuomet, kai ilgai vyksta tyrimas rezonansiniuose ikiteisminiuose tyrimuose, prokuroras turėtų paaiškinti visuomenei dėl kokių priežasčių negali būti priimamas sprendimas – ar tai užsitęsia specialistų išvadų gavimas, ar ekspertinio tyrimo, galbūt yra tarptautinis elementas, yra išsiųsti teisinės pagalbos prašymai į užsienį ir negaunama į juos atsakymų, o be šių atsakymų ar specialistų išvadų prokuroras negali priimti sprendimo, bet tai turi būti pasakyta visuomenei, kad negalvotų žmonės, kad prokuroras ar tyrėjai nieko nedaro, kad tyrimas yra vilkinamas. Tikrai skatiname ir raginame prokurorus daugiau kalbėti, daugiau pateikti tos informacijos.

Visuomenė turi žinoti, ką dirba prokuroras ir prokuroras turi mokėti pristatyti savo darbą. Tai yra iššūkis visiems prokurorams.

Skaidrumas, aišku, yra labai svarbus dalykas. Labai norėtųsi, kad visos atrankos, kurios dabar jau kelios įvyko, kitais metais numatoma jų net 50 į aukštesniojo prokuroro pareigas, būtų skaidrios. Ir aš manau, kad tai bus nesunku įvykdyti, kadangi yra komisijose visuomenės atstovai, yra atstovas iš Prezidentūros, iš Seimo, iš Vyriausybės, taip pat profesines sąjungas atstovauja ir yra trys prokurorai jose. Kai atrenkami prokurorai į aukštesnes pareigas, yra surašomi motyvai, kodėl būtent tuos prokurorus komisija siūlo atrinkti į vienokias ar kitokias pareigas. Turi būti aiškūs kriterijai, kodėl pasirenkamas vienas ar kitas kandidatas – tai yra profesionalumas, darbo patirtis ir nuveikti darbai. Tie kriterijai, kuriuos aš akcentuosiu – būtent profesionalumas, darbai – jie turi kalbėti už patį prokurorą, kad jis rezonansinius tyrimus baigė, ar įdėjo daug pastangų dėl vienokio ar kitokio tyrimo ištyrimo. Būtent ne tai, kiek prokuroras metų išdirbo, bet tai, kaip jis dirbo ir ką jis padarė.

– Jūs minėjote, kad skatinate prokurorus daugiau bendrauti su visuomene. Kaip jie reaguoja į tą paskatinimą? Ir skatinimas yra viena, bet ar yra kažkokios gairės, galbūt kažkokius mokymus rengiate? Tikslas yra geras, bet kokios yra priemonės jam pasiekti?

– Mokymai vyksta ir yra numatyti dar šiais metais. Taip pat ateityje bus numatyta prokurorų vertinimų lape, kiek gi prokuroras kartų per penkerius metus teikė žiniasklaidai informacijos ar bendravo su ja. Jau dabar ir pretendento, kuris pretenduoja užimti vyriausiojo prokuroro ar vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas, anketoje yra vienas iš tokių reikalavimų – kiek prokuroras bendravo su žiniasklaida ir teikė informaciją. Tai yra kaip paskatinimas tiems, kurie nori siekti karjeros.

Mokymai vyko ir vyks. Aišku, yra sudėtinga dabar, nes nuotoliniu būdu sunkiau yra, bet aš manau, kad tų skatinimo priemonių tikrai yra ir prokurorai yra skatinami, kad bendrautų.

Aš pilnai suprantu, kad reikia tam laiko, nes priimami sprendimai yra sudėtingi, gremėzdiški, sakykim. Sudėti akcentus ir pateikti informaciją žurnalistui reikia ir kompetencijos, ir praktikos, tai tikrai skatiname prokurorus. Yra ir komunikacijos skyrius pas mus labai stiprus, darbuotojai visada padeda.

Aišku, tai yra iššūkis – kai kurie žmonės nenori komentuoti, bet aš manau, kad laikui bėgant visi prokurorai ar bent jau didžioji jų dalis supras, kad jeigu mes sugebame priimti savo sprendimus, mes privalome juos ir pakomentuoti.

– Vienas pavyzdys yra tas vadinamasis teisėjų korupcijos tyrimas, kuris prasidėjo prieš dvejus metus ir kol kas teismui yra perduota vienintelė byla, kurioje teisėjui yra pateikti kaltinimai, o gruodžio mėnesį vieno buvusio teisėjo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, bet prokuratūra to visiškai neiškomunikavo. Kaip jūs vertinate tokią situaciją?

– Nesutikčiau su jumis, kad tik viena byla yra iškeliavusi į teismą. Mano žiniomis, tai tikrai didelės apimties byla, ji yra labai sudėtinga ir jau iš šios bylos atskirta ir teismui perduota 11 baudžiamųjų bylų. Šiose bylose šeši asmenys yra pripažinti kaltais, jiems skirtos bausmės, keturios bylos yra nagrinėjamos teismuose. Tebevykstančiame ikiteisminiame tyrime yra 39 įtariamieji, tiriama virš 140 galimų nusikalstamų veikų ir artimiausiu metu dėl dalies įtariamųjų bus priimti procesiniai sprendimai. Tikrai galiu jus patikinti, kad ši informacija bus pateikta ir visuomenė tikrai žinos apie tai.

– O kaip vertinate tą situaciją dėl buvusio teisėjo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės?

– Negaliu atsakyti konkrečiai, kodėl taip buvo pasielgta. Mano žiniomis, jeigu nebuvo paskelbta viešai, reiškia, tos informacijos nebuvo galima pateikti. Tik tiek galėčiau atsakyti, negaliu atsakyti už tai, kas buvo iki man ateinant, nes aš tų įvykių negalėjau kontroliuoti.

– Ar stengsitės, kad jūsų vadovavimo metu nebūtų tokių situacijų?

– Taip, aš tikrai norėčiau, kad visuomenė žinotų, bet tik tai, kas galima ir, kas nepakenks tyrimui. Yra tokių duomenų, kuriuos paviešinus anksčiau laiko galima pakenkti ne tik ikiteisminiam tyrimui, bet ir bylos nagrinėjimui teisme. Aš manau, būtina, kad kiekviena informacija, kuri duodama žiniasklaidai arba platinama viešai, nepakenktų tyrimo sėkmei.

– Kaip jūs pati matote savo tiesioginį vaidmenį prokuratūros komunikacijos stiprinime?

– Aš manau, kad turėčiau tai daryti ir darysiu. Ne tik manau, bet aš tai ir darysiu – turėčiau viešinti pačios prokuratūros vaidmenį, prokuratūros darbą, tačiau apie ikiteisminius turėtų kalbėti patys prokurorai, nes tai yra jų darbas, jų pastangos, jie geriausiai žino tą tyrimą, gali pateikti pačią objektyviausią informaciją žiniasklaidai. Manau, kad ikiteisminių tyrimų neturėčiau komentuoti, nes tai yra prokuroro darbas ir tik jų leidimu galima pateikti vienokią ar kitokią informaciją.

– Dar vienas dalykas, kurį minėjote Seime ir Prezidentūroje – kad prokuratūra turėtų daugiau įsitraukti į teisėkūros procesą. Kokį prokuratūros vaidmenį matote šioje srityje ir kokių pokyčių norėtumėt ar manote, kad reikia?

– Taip, aš minėjau, kad teisėkūros srityje mes turėtume būti aktyvesni. Tai yra ne tik kalbos, bet jau ir darbais virsta. Šiuo metu yra sudaryta teisėkūros klausimais darbo grupė, kuri užsiims Baudžiamojo proceso ir Baudžiamojo proceso kodekso pakeitimais, pasiūlymais, kuriuos teiksime Seimui ir Teisingumo ministerijai. Mes matytume, ką būtų galima tobulinti, ko būtų galima atsisakyti, kadangi reikalavimai prokurorui, aš manau, kai kuriose vietose tikrai yra pertekliniai, galima būtų atsisakyti kai kurių perteklinių veiksmų, kuriuose privalomai dalyvauja prokuroras. Kaip pavyzdį galėčiau sakyti dėl kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti. Manau, kad šią kardomąją priemonę galėtų skirti ir tyrėjas atliekantis ikiteisminį tyrimą. Taip pat, dėl ekspertizių skyrimo, čia mano nuomone, galėtų skirti ir prokuroras arba gali ir teisėjas. Manau, kad pašalinus arba atsisakius perteklinių dalykų tikrai būtų lengvesnis ir paprastesnis darbas, sutrumpėtų ikiteisminio tyrimo terminai.

Taip pat procesinių veiksmų apskundimas – manau, kad galima būtų atsisakyti prokuroro sprendimo apskundimo aukštesniajam prokurorui ir palikti jį tik ikiteisminio tyrimo teisėjui. Manau, kad tada sutrumpėtų terminai ir greičiau būtų priimti proceso sprendimai bylose.

– Kalbant apie vaidmenį teisėkūroje, ar manote, kad su prokuratūra galėtų būti daugiau konsultuojamasi ruošiant atskirus įstatymų projektus?

– Šiaip mes dalyvaujame Teisės ir teisėtvarkos komiteto posėdžiuose, kur būna svarstomi ir Baudžiamojo kodekso, ir Baudžiamojo proceso kodekso pakeitimai, mes turime savo nuomonę, ją išreiškiame, teikiame savo pasiūlymus. Mes ir dabar dalyvaujame, tik norėtųsi, kad tai būtų sistemiškai, ne tik po vieną straipsnį.

Kaip pavyzdį galėčiau pasakyti, kad buvo svarstoma dėl Baudžiamojo kodekso 259 straipsnio pakeitimo – dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo savo reikmėms. Viskas tvarkoje, tačiau mes pasakėme savo siūlymą, kad tie straipsniai, kurie susiję su narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimu ar vartojimu, būtų peržiūrimi sistemiškai. Galbūt reikėtų peržiūrėti ir bausmes, pavyzdžiui – 259 straipsnis yra nesunkus nusikaltimas, tačiau jei asmuo, kad ir kanapių atsisiunčia iš užsienio, jau jam yra inkriminuojama ir kontrabanda, tai yra sunkus nusikaltimas.

Tikrai mes norime ir prašėme, kad būtų tas klausimas atidėtas, kad mes galėtume sistemiškai peržiūrėti visus straipsnius ir pateikti savo poziciją.

– O ar pritartumėte tam, kad dalį tos atsakomybės iš Baudžiamojo kodekso perkeltų į Administracinių nusižengimų kodeksą?

– Aš iš dalies galbūt ir pritarčiau, tiktai reikėtų, kad tai įvertintų ekspertai, ar nebus daugiau žalos. Nes ir šiuo metu asmenims, kurie serga nepagydomomis ligomis, gali gydytojai išrašyti vaistus, pavyzdžiui, morfijų ir gali ligoniai vartoti. Sakant, kad reikėtų panaikinti atsakomybę dėl vartojimo sau, reikėtų labai vertinti ,ar nepadarys daugiau žalos.

– Yra, žinoma, tas aspektas dėl gydymo, dėl tų pačių kanapių įvairių aliejų naudojimo gydymui, bet yra ir tai, kad gali kas nors pabandyti vieną kartą, gauti iškart baudžiamąją atsakomybę ir teistumą visam gyvenimui.

– Jeigu vieną kartą ir tuo pasibaigia, tai viskas labai gerai, tik, kad tai netaptų priklausomybe ir jaunimas nežalotų savęs.

Yra dar ir tai, kai pasidalina su kitais ir tikrai buvo ne viena byla, kuomet nepilnamečiams tikrai buvo skaudžios pasekmės. Žinau vieną bylą, kai toks pasidalinimas vienai mergaitei sukėlė mirtį, o kitai mergaitei, buvo tokia byla, baigėsi tuo, kad ji savo gyvenimą baigė savižudybe dėl užrūkytos cigaretės ir tos narkotinės ar psichotropinės medžiagos poveikio. Reikia įvertinti, kad nebūtų daugiau žalos, ypač nepilnamečiams.

– Toliau kalbant apie įstatymų projektus, vienas buvo pateiktas, dabar jau atsiimtas – projektas dėl dalies Baudžiamojo kodekso 270 straipsnio (Dėl neapykantos kurstymo) perkėlimo į Administracinių nusižengimų kodeksą. Siūlytojai sakė, kad dalis žmonių, jei išlieka tik Baudžiamajame kodekse tos nuostatos, lieka nenubausti. Ar jūs sutiktumėte su tuo? Ar palaikytumėt tokias nuostatas?

–Taip, tas projektas yra atšauktas dabar, bet akivaizdu, kad neapykantos kalbos nusikaltimai tampa vis aktualesni mūsų visuomenėje ir tikrai darosi kaip ir problema. Tai kažkaip turėtų būti reglamentuota, visuomenė turi susitarti tarpusavyje, kas yra priimtina, o kas – ne.

Tie komentarai, užgauliojimai, kurie peržengia tas ribas – mes nekontroliuojame ką kalbame, ką sakome, nežiūrime į tai, kaip sureaguos tas asmuo, apie kurį komentuojame. Galų gale, tas asmuo turi ir vaikus, ir šeimas, jie taip pat skaito tuos komentarus.

Turi būti reglamentavimas aiškus, konkretus, nepalikta dviprasmybių ir laisvės interpretacijoms, taip pat negali būti sukurtas disbalansas tarp skirtingų visuomenės grupių, kad nebūtų lygių ir lygesnių. Turi nelikti neaptartų situacijų, kaip spręsti vieną ar kitokią problemą.

Aš manau, kad tas klausimas yra aktualus, tikrai žinome tą problemą ir turėsime savo nuomonę, kaip prokuratūra.

– O kokia ta nuomonė bus?

– Kaip tik darbo grupė ir dirba, galutinio varianto dar neturiu, todėl ir nenorėčiau komentuoti. Ji tik pradėjo dirbti ir nenorėtume kažkokiais gabaliukais, norime susisteminti ir su visu paketu eiti į Seimą ir Teisingumo ministeriją.

– Kitas dalykas, kuris sukelia daug klausimų visuomenėje yra Stambulo konvencija. Dalis jos ratifikavimo oponentų tvirtina, kad Lietuvos įstatymai pakankamai apsaugo nuo smurto artimoje aplinkoje. O kaip manote jūs? Ar tikrai pakankamai yra, ar reikėtų dar kažkokių priemonių?

– Aš manyčiau, kad apsauga nuo smurto artimoje aplinkoje yra užtikrinama. Per metus yra užregistruojama apie 10 tūkst. pranešimų, teismui perduodama 1,5 tūkst. tokių bylų.

Problema yra tame, kad patys nukentėję asmenys, kurie patiria smurtą, jie kitą dieną jau nebenori, nori atsiimti pareiškimą, nenori, kad vyktų ikiteisminis tyrimas ar, kad asmenys, kurie prieš juos smurtavo, būtų nubausti.

Manau, kad visos galimybės yra, tyrimai yra pradedami, atliekami. Jeigu pritrūksta nukentėjusiajam drąsos kreiptis arba pasikreipus pritrūksta drąsos eiti iki galo, tai čia nei policija, nei prokuratūra tikrai nieko padėti negali.

Aš manyčiau, kad apsauga nuo smurto artimoje aplinkoje yra užtikrinama. Per metus yra užregistruojama apie 10 tūkst. pranešimų, teismui perduodama 1,5 tūkst. tokių bylų.

Tiriami yra tokie atvejai, bet labai yra sudėtinga tirti ir palaikyti valstybinį kaltinimą teisme, kai auka sako, kad nieko nebuvo, aš pati kalta, pati išprovokavau ir panašiai.

Aš manau, kad visuomenė tikrai gauna pakankamai informacijos, kad smurtui mes turime būti nepakantūs, mes žinome, kur turime ir galime kreiptis, ir pagalba bus suteikta.

Jeigu kalbėti apie pernai metus, tai buvo virš devynių tūkstančių nukentėjusiųjų bylose pripažinta, o įtariamaisiais – beveik aštuoni tūkstančiai, tai aš manau, kad tikrai tas darbas dirbamas ir rezultatai yra matomi.

– Neseniai Europos Žmogaus Teisių Teismas priėmė Lietuvos advokatūros skundą, kuriame tvirtinama, kad dabartinis kriminalinės žvalgybos teisinis reguliavimas pažeidžia Europos žmogaus teisių konvenciją. Kaip manote jūs, ar ne per daug galios yra sutelkta kriminalinę žvalgybą skiriančių pareigūnų rankose?

– Aš tikrai nepasakyčiau, kad yra per daug. Yra tas mechanizmas, kuomet ikiteisminio tyrimo pareigūnai, kriminalinės žvalgybos pareigūnai, kreipiasi į prokurorą, prašydami, kad būtų kreipiamasi į teismą su teikimais dėl vienokių ar kitokių veiksmų sankcionavimo. Prokuroras įvertinęs visą medžiagą, surinktus duomenis byloje, kreipiasi į apygardos teismą ir teismas, vėlgi, įvertinęs tuos visus duomenis, priima nutartį dėl kriminalinės žvalgybos įstatyme numatytų veiksmų. Aš manau, kad tas mechanizmas tikrai yra pasitvirtinęs ir tikrai yra pakankamai tos kontrolės, kadangi tiek prokurorai susipažįsta su duomenimis, tiek teisėjas, priimdamas nutartį.

Tas mechanizmas yra, bet, kad reikėtų tobulinti kriminalinės žvalgybos įstatymą, tai tą patį mato ir prokurorai, Teisės ir teisėtvarkos komitete jau yra sudaryta ekspertų grupė būtent dėl kriminalinės žvalgybos įstatymo tobulinimo, toje grupėje ir mes esame, teiksime savo pasiūlymus, ką matytume, kad reikėtų tobulinti.

2020 metais, palyginus su 2019 metais, 12 procentų mažiau buvo taikoma kriminalinės žvalgybos veiksmų, tai rodo, kad priemonės nebuvo taikomos be pagrindo ir tikrai buvo įvertintas jų būtinumas ir reikalingumas.

Praėjusiais metais buvo pateikta 12 skundų, kai asmenys kreipėsi, manydami, kad jų atžvilgiu buvo taikomi neteisėti veiksmai. Visi 12 skundų buvo išnagrinėti ir visi kriminalinės žvalgybos veiksmai buvo pripažinti teisėtais ir pagrįstais.

Prokuratūra vienareikšmiškai pasisako už žmogaus teisių apsauga ir griežtą kriminalinės žvalgybos subjektų kontrolę, manome, kad ji yra reikalinga, bet kriminalinės žvalgybos įstatymą, aišku, tobulinti reikia.

Kad užkirstume kelią nusikalstamoms veikoms, kad nebūtų platinami narkotikai ir vogtos prekės, kad senjorai neatiduotų savo uždirbtų ar sutaupytų lėšų sukčiams, kad kažkas nelobtų iš kontrabandos, aš manau, tam kriminalinės žvalgybos veiksmai yra reikalingi. 

– O kalbant bendrai apie prokuratūros santykį su specialiosiomis ikiteisminio tyrimo institucijomis, kaip manot, ar prokuratūra užtikrina pakankamą jų kontrolę? Ar reikėtų kažką keisti tame santykyje?

– Aš manau, kad prokurorai turėtų būti griežtesni, reikalauti didesnės atsakomybės iš ikiteisminių tyrimų tyrėjų ir jų vadovų, kad tyrimo veiksmai būtų atlikti kvalifikuotai ir pačios ikiteisminio tyrimo bylos būtų paruoštos ir prokurorui perduotos tik kvalifikuotai atlikus visus būtinus ikiteisminio tyrimo veiksmus.

Taip, tikrai girdime nusiskundimų dėl tyrėjų kvalifikacijos stokos, kad nėra tyrėjų, kad aukštesnės kvalifikacijos tyrėjai yra perviliojami į kitas ikiteisminio tyrimo įstaigas, arba, sakykime, policijoje – į specializuotus skyrius. Ta problema yra, bet aš manau, kad prokuroras turi reikalauti, nes jis atsako už ikiteisminių tyrimų kokybę ir jis turi palaikyti valstybinį kaltinimą teisme.

Prokuroras privalo reikalauti iš tyrėjų kokybės ir, kad visi ikiteisminio tyrimo veiksmai, kuriuos jis mato, kad būtina atlikti, būtų atlikti.

Prokurorai turėtų būti griežtesni, reikalauti didesnės atsakomybės iš ikiteisminių tyrimų tyrėjų ir jų vadovų.

– Esate apie tai kalbėjusi su STT, policijos ar FNTT vadovais?

– Taip, buvo susitikimai, gal daugiau tokie pažintiniai susitikimai, man pradėjus eiti šias pareigas. Aš išsakiau visiems tą nuomonę, kad tyrėjas negali likti nuošalyje, nežiūrint į tai, kad už ikiteisminį tyrimą yra atsakingas, jį organizuoja ir jam vadovauja prokuroras. Tyrimo veiksmus atlieka tyrėjas, jis negali būti faktų konstatuotojas, jam turi taip pat rūpėti ikiteisminis tyrimas ir, kad būtų byla paruošta taip, kad prokurorui nekiltų problemų perdavus tokią bylą į teismą ir palaikant valstybinį kaltinimą.

Tai buvo išsakyta ir STT vadui, ir FNTT vadui, aptarta ir su policijos vadais, bet, kaip sakau prokurorams, visi turime pradėti nuo savęs. Kiekvienas prokuroras turi reikalauti iš tyrėjo, kad jis tinkamai paruoštų bylą ir nei aš viena, nei su pavaduotojais, tikrai to nepadarysiu, jeigu prokurorai nereikalaus.

– Prokuroras Julius Rėksnys prieš porą metų teigė, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimui kartais užtenka net neįvardinto asmens skundo, iškart pradedamos taikyti ir kriminalinės žvalgybos priemonės, kalbėjo ir apie nurodymus, kokius tyrimus reikia pradėti. Ar jūs manote, kad pakanka kontrolės ar saugiklių dėl sprendimų pradėti ar tęsti, vykdyti ikiteisminius tyrimus?

– Pono Rėksnio pasisakymų tikrai nenorėčiau komentuoti, čia jis turėtų pakomentuoti. Aš manau, kad nė vienas nepasirašytas pareiškimas, nenustatyto asmens, tikrai nėra priimamas ir tikrai, jeigu gauname tokį pareiškimą, mes grąžinam ir prašom, kad jis būtų atsiųstas, gali būti elektroniniu parašu ar mobiliuoju parašu, bet jis turi būti pasirašytas ir turi būti nurodytas skundą, prašymą ar pareiškimą padavęs asmuo.

Kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas šiaip, nesant pagrindui, tokių faktų aš tikrai neturiu ir jeigu trūksta tam kartui duomenų, kad pradėtume ikiteisminį tyrimą, jie gali būti renkami ir tikslinama informacija, gali būti tada priimamas kitas sprendimas – atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kuris taip pat gali būti skundžiamas ir prokurorui, ir ikiteisminio tyrimo teisėjui.

Tikrai, tokių faktų aš nežinau ir manau, kad nepasirašyti pareiškimai negali būti priimami ir negali būti tokių pranešimų pagrindu pradedami ikiteisminiai tyrimai.

– O kaip manote, ar pati prokuratūra turi pakankamai saugiklių, kad užtikrintų, jog taip nebūtų daroma?

– Šiaip, ikiteisminius tyrimus pagrinde pradeda ikiteisminio tyrimo įstaiga, jie privalo per dvi paras, jei neklystu, informuoti prokurorą apie ikiteisminio tyrimo pradėjimą ir tuomet kiekvienam konkrečiam tyrimui yra priskiriamas prokuroras.

Prokuroras turi susipažinti su pradėtu ikiteisminiu tyrimu ir, jei mato, kad jis pradėtas nepagrįstai, prokuroras priima sprendimą tokį tyrimą nutraukti. Yra aukštesnysis prokuroras, kuris taip pat vertina tokio prokuroro veiksmus, tai aš manau, kad tų saugiklių tikrai yra.

Jeigu mes gauname informaciją ar pareiškimą, kad prokuroras atliko galbūt kažkokius neteisėtus veiksmus, kažkokį sprendimą neteisėtą priėmė, pas mus yra Vidaus tyrimų skyrius, kuriam yra pavedama išnagrinėti ir pateikti tarnybinio patikrinimo išvadą, ar visi prokuroro veiksmai buvo teisėti ir pagrįsti. Tai mes tų saugiklių tikrai turime ir tikrai jais naudojamės.

– Jūs paminėjote ką tik ir tą atsisakymą pradėti ikiteisminį tyrimą, apie tai ir norėjau paklausti. Neseniai Europos Žmogaus Teisių Teismas nusprendė, kad dviejų homoseksualių vaikinų teisės nebuvo apgintos, kai prokuratūra atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, nors vaikinai socialiniuose tinkluose susilaukė akivaizdžiai grasinančių ir neapykantą skatinančių komentarų. Kaip manote, ką prokuratūra padarė netinkamai šioje situacijoje ir kaip būtų galima išvengti tokių situacijų ateityje?

– Labai sunku tai komentuoti, nes aš nesu pilnai susipažinusi, kokie buvo apskųsti prokuroro veiksmai. Jeigu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, tai šio nutarimo pagrįstumą turėjo įvertinti prokuroras. Prokuroro nutarimas galėjo būti skundžiamas ikiteisminio tyrimo teisėjui ir net apygardos teismui, tai jeigu buvo pasisakyta, kad priimtas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, tai prokuroras, jis įvertino situaciją taip, kaip jis ją matė, kaip jis ją suvokė. Labai negalėčiau komentuoti, man reikėtų susipažinti, įsigilinti ir tada galėčiau pateikti komentarą.

– Akivaizdu, kad EŽTT nebūtų net priėmę skundo, jei nebūtų perėję per visas pakopas, jei nebūtų Lietuvoje išnaudoti visi teisinės gynybos būdai. Žinau, kad ir daugiau yra skundų EŽTT paduota, kur galbūt ne visada prokuratūra pakankamai jautriai pasižiūrėdavo, ypač į LGBT žmonių situacijas, kokias jie patyčias patiria. Ar jūs sieksite, kad jautriau būtų veikiama, aktyviau jų teisės ginamos?

– Tikrai situacija keičiasi ir aš matau, kad ikiteisminių tyrimų daugėja ir, man atrodo, praeitą savaitę buvo pradėti net keli ikiteisminiai tyrimai, būtent susiję su neapykantos kurstymu.

Keičiamės ir manau, kad keičiamės į gerą. Ir prokurorų mąstymas keičiasi, gal daugiau tų mokymų buvo, atsirado žinių, supratimas kitoks atsirado.

– Norėjau paklausti truputį ir apie politikų įtaką. Pavyzdžiui, prezidentas Gitanas Nausėda anksčiau sakė, kad apie Lietuvos verslo konfederacijos prezidento Valdo Sutkaus sulaikymą jį prokuratūra informavo jau išvakarėse. Ar tai pateisinama, ar jūs pati ketinate informuoti aukščiausius šalies vadovus apie tokius tyrimus? Kokį santykį formuosite su jais?

– Negaliu komentuoti apie tai kas ką informavo, aš tokios informacijos neturiu. Aš nežadu nieko informuoti nepradėjus ikiteisminio tyrimo, niekas iš manęs to nereikalavo ir manau, kad nereikalaus. Jeigu bus reikalinga, mes, žinoma, informaciją pateiksime, bet pateiksime tada, kai galėsime, kai prokuroras matys, kad tą informaciją galima pateikti.

Aš manau, kad kiekvienas prokuroras yra nepriklausomas ir savarankiškas, ir jeigu jis mano, kad kažkas jam gali daryti poveikį, tai manau, kad toks prokuroras negalėtų dirbti prokuroru.

Man asmeniškai niekas jokio poveikio nedarys, nes tai prieštarautų mano vertybėms.

– O manote, kad bendrai prokuratūra, kaip institucija, yra pakankamai apsaugota nuo politikų spaudimo, nuo kišimosi?

– Aš manau, kad taip, bet tai priklauso nuo kiekvieno prokuroro.

– Norėčiau aptarti ir gana keblų specialiojo liudytojo statusą, kai kada jį vadina net tam tikra šantažo priemone. Ar jūs manote, kad normali ta situacija, kai šį statusą gavę asmenys išlaiko jį porą metų ar ilgiau?

– Taip, aš manau, kad yra problemų su specialiojo liudytojo statusu, neslėpsiu.

Gerai yra tai, kad jeigu neužtenka duomenų asmeniui pareikšti įtarimą, tai tas mechanizmas, kad apklaustume tą asmenį specialiuoju liudytoju, kuomet jis nėra įspėjamas apie melagingų parodymų davimą, aš manau, kad tai yra geras dalykas.

Bet, kaip ir jūs pastebėjote, tai neturėtų tęstis pusę metų, metus ar ilgiau. Turėtų būti priimtas sprendimas – jeigu yra gauta daugiau duomenų, tai tam asmeniui turi būti įteiktas pranešimas apie įtarimą, jeigu tokių duomenų nėra, tas statusas liudytojui turėtų būti panaikintas.

Kai buvo tas klausimas keliamas, buvo kalbama su prokurorais, visiems buvo priminta apie tai, kad specialiojo liudytojo statusas negali trukti begalinį laiką. Taip, kiekvienas prokuroras įvertinęs turi priimti sprendimą. Aišku, negalima nustatyti termino, kiek tai turėtų būti – pusė mėnesio, mėnuo, trys mėnesiai, kiekvienoje byloje yra skirtinga situacija ir prokuroras turi įvertinti ją. Bet tai tikrai neturi tęstis ilgai.

Aš tikrai dirbsiu atsakingai ir stengsiuosi, kad prokuratūra būtų truputį kitokia, kad ji būtų atviresnė, kad ją gerbtų mūsų visuomenė ir, kad mums nebūtų gėda pasisakyti, kad dirbame prokurorais.

– Nagrinėjant kai kurias bylas kartais gali susidaryti įspūdis, kad prokurorai yra nelinkę kartais pripažinti savo klaidų, atsisakyti kaltinimų, pakeisti sprendimus, nebūna pakankamai lankstūs, kad peržiūrėtų ikiteisminius tyrimus. Ar jūs manote, kad prokuratūroje yra pakankamai skatinamos šios savybės, ar sieksite jų?

– Aš sieksiu vieno dalyko, kad prokuroras priimdamas procesinį sprendimą byloje, įvertintų visus byloje surinktus duomenis. Ir tada, jei jis mano, kad jų pakanka – perduotų bylą į teismą. Jei mano, kad jų nepakanka ir atlikus kitus ikiteisminio tyrimo veiksmus jų tikrai nepadaugės, būtų priimtas sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą. Jeigu prokuroras turėdamas nuomonę, kad jis tikrai padarė viską, ką buvo įmanoma ir tų duomenų pakanka ir su tokia byla jis eina į teismą, tai aš manau, kad prokuroras teisingai elgiasi, jeigu jis teisme įrodinėja to asmens kaltę.

Jeigu paaiškėja kažkokios aplinkybės, kurios nebuvo žinomos ikiteisminio tyrimo metu, tada prokuroras turi imtis priemonių, kad jos būtų išsiaiškintos. Jeigu paaiškėja aplinkybės, kad tie įrodymai byloje buvo surinkti neteisėtai ar kažkas buvo nepadaryta, aš manau, kad prokuroras tada turėtų pasakyti – taip, gal kažko mes nepadarėme, gal kažką padarėm ne taip, pripažinti savo klaidas ir jei jų negalima ištaisyti, tada turėtume pripažinti, kad prokuratūra irgi klysta.

– Bet iki šiolei tokių pareiškimų trūko, nebuvo jų. Prokuroras yra toks tarsi akmeny įrėžtas ir nesakoma, kad galbūt suklydome.

– Praėjusiais metais, iš to, kiek paduota buvo baudžiamųjų bylų, dabar skaičiaus taip greitai nepasakysiu, trūkumams pašalinti buvo grąžinta tik 0,54 proc. nuo visų bylų. Tai sakyčiau, kad ta kokybė nuo perduodamų bylų yra visai gera, nes kitu atveju teismai grąžintų prokurorams bylas ištaisyti tuos trūkumus. Išteisinta, man atrodo, buvo tik 2 proc. visų asmenų, kurie buvo perduoti į teismą. Tai, vėlgi, labai mažas procentas. Aš manau, kad prokurorai duomenis vertino pagrįstai, atsakingai ir tokias bylas perdavė į teismą.

Tai teismas vertino byloje surinktus duomenis, o ne prokuroras. Būtų tų išteisinimų daugiau, jei būtų netinkamai paruoštos bylos ir būtų daugiau bylų grąžinta tyrimui papildyti.

Dar dėl skaičiukų, tai praėjusiais metais priimta daugiau kaip 61 tūkst. nutarimų atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ir teismas panaikino tik beveik 1 proc. tokių nutarimų. Tai kalba apie priimtų procesinių sprendimų kokybę.

– Kaip jūs pati vertintumėte, tarkim, po penkerių metų, kad jūsų darbas šiose pareigose buvo sėkmingas? Ką galėtumėte laikyti tokios sėkmės rodikliais?

– Aš atėjau ir turiu planų, tikrai daug planų. Aš nežinau, kaip man juos pavyks įgyvendinti, ar visus pavyks įvykdyti. Man labai sunku kalbėti, kas bus po penkerių metų, einu tikrai mažais žingsneliais, nes nesinori skubėti, norisi viską apgalvoti ir įvertinti kiekvieną situaciją.

Aš tikrai dirbsiu atsakingai ir stengsiuosi, kad prokuratūra būtų truputį kitokia, kad ji būtų atviresnė, kad ją gerbtų mūsų visuomenė ir, kad mums nebūtų gėda pasisakyti, kad dirbame prokurorais. O kaip įvertins mane po penkerių metų ar anksčiau, aš negaliu pasakyti. Aš žinau, kad aš stengsiuosi dirbti, nes tiek metų jau esu pradirbusi, žinau kas per problemos, ką būtų galima keisti ir tobulinti. Taip, kad viziją turiu, o kaip pavyks, vertinsite jūs visi.

– Ačiū už pokalbį.