Nors per metus mirusių artimųjų organus Lietuvoje sutinka paaukoti nuo 30 iki 50 žmonių, iš jų recipientų padėkos sulaukia vos keli.

Globėjų namuose užaugę vaikai į juos sugrįžta tik pasveikinti su šventėmis – paremti materialiai ar rūpintis garbaus amžiaus sulaukusiais savo globėjais tebėra neįprasta. Savo geradariams „ant sprando“ nesigėdija užlipti ir dalis „Caritas“ globotinių.

Pasak Nacionalinio transplantacijos biuro direktoriaus pavaduotojos Audronės Būziuvienės, pagal Transplantacijos įstatymą ir kitus teisės aktus, kurie reglamentuoja donorystę ir transplantaciją, duomenys apie donorą ir recipientą yra konfidencialūs ir nei vienai, nei kitai pusei neteikiami.

Tačiau recipiento ir donoro artimųjų susirašinėjimas yra įmanomas per Nacionalinį transplantacijos biurą. Nors per metus donorų būna nuo 30 iki 50, padėkų iš recipientų sulaukia vos keletas donorų artimųjų. Per metus tiesioginių raštiškų padėkų iš recipientų paprastai sulaukia iki 5 donorų šeimos.

„Sakykime, šiais metais padėką rašyti būtų galima 35 šeimoms, bet ne visi sutikę dovanoti artimųjų organus nori gauti kažkokios informacijos apie recipientą. Ne paslaptis, kiti pasako: taip, mes apsisprendėme dovanoti, bet nenorėtume gauti informacijos.

Bendraujame su žmonėmis, kurie gyvena su jiems persodintais donoriniais organais. Jaučiame, kad jie jaučia dėkingumą, bet jį išreiškia netiesiogiai, pavyzdžiui, kaip patys yra pasisakę, užpirkdami Mišias už mirusį“, – pasakojo A. Būziuvienė.

Asociacijos „Donorystė“ prezidento Armino Bartkaičio, diduma recipientų žvakutę donoro atminimui pagerbti uždega per savo antrąjį gimtadienį – minėdami dieną, kada jiems buvo persodintas donoro organas.

Vietoje padėkos – reikalavimai ir šantažas

Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ direktorius Linas Kukuraitis teigia, kad dažniau tenka susidurti su dėkingumą išgyvenančiais žmonėmis, tačiau pasitaiko ir piktybiškų, nedėkingų pagalbos prašytojų.

Kaip pastebi pašnekovas, neretai apleisti ir vieniši žmonės taip prisiriša prie savo rėmėjo ir, patys nejausdami ar nesuvokdami, ima jį sekinti, tikėdamiesi ne vien finansinės paramos, bet dvasinės atramos. Kai kurie globėjai, neatlaikę skambučių, pokalbių ir globotinio vaikščiojimo pas juos, grįžta į organizaciją ir sako: „Aš nebeatlaikau“.

„Apie pozityvias patirtis paprastai negirdime – kai nėra problemų, į mus nesikreipia. Į mus kreipiasi žmonės, kurie nebežino, kaip toliau elgtis, nes elgetaujantis žmogus ar globotinis iš kaimynystės taip prisiriša, kad jie nebegali to pakelti ir panešti.

Labai sunku suprasti žmogaus vidines intencijas, būna, kad žmogus kitaip negali egzistuoti, kaip tik užlipęs kam nors ant sprando. Kitaip jis neišsilaikytų. Ir taip vienas jį panešioja, kitas žmogus panešioja... Užlipę ant sprando tokie žmonės siekia kaip įmanoma daugiau išsireikalauti.

Būna, kad netgi įstaigą ima šantažuoti, kad jeigu jam neleis gyventi norimomis geresnėmis sąlygomis, tai jis ten ir ten kreipsis“, – pasakojo Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ direktorius.

Anot L. Kukuraičio, paprastai problematiškiausi globotiniai yra benamiai. Gatvėse gyvenantis jaunimas dažniausiai būna labiausiai dėkingas už suteiktą paramą. Iš narkotikų liūno išlipę žmonės, neretai grįžę į vakarines mokyklas ar susiradę darbą, tampa savanoriais, viešoje erdvėje liudija apie galimybę gyventi kitokią, šviesesnę, turiningą būtį.

Vaikų namuose augusios vienišos motinos, kaip pastebėjo Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ direktorius, yra įpratusios viską gauti. Net būdama pilnametė dažna pasako: „Man priklauso“.

„Ilgainiui tas „man priklauso“ keičiasi. Merginos pamato, kokia iš tikrųjų yra realybė, suvokia, kad jai, išėjusiai iš vaikų namų, niekas nebepriklauso ir nėra nė vieno žmogaus, į kurį būtų galima atsiremti. Štai tada atsiranda tas ryšio tarp žmonių saugojimas“, – pasakojo L. Kukuraitis.

Į gyvenimą išleidusių globėjų senatvėje nekaršina

Vaikų globėjų asociacijos pirmininkas Romas Liutkus pasakoja girdįs nemažai atvejų, kada svetimų žmonių užauginti vaikai sugrįžta į globėjų namus jiems padėkoti, bet padėkos, anot pašnekovo, apsiriboja žodžiu arba gėlių puokšte.

Anot R. Liutkaus, jis per savo darbo praktiką nėra girdėjęs tokio atvejo, kad iš dėkingumo suaugęs globotinis materialiai remtų ar rūpintųsi savo garbaus amžiaus sulaukusiu globėju.

„Gal šalies mastu tokių atvejų ir yra pasitaikę, bet man neteko girdėti“, – teigė pašnekovas.

Išmokti padėkoti – dar laukiantis etapas

Lietuvos žmonių materialines bėdas jau ne vienerius metus sprendžiančios LTV laidos „Bėdų turgus“ vedėja Edita Mildažytė sako, kad padėkų būna, bet kad šios būtų tapusios taisykle – negalinti teigti.

Žurnalistė pastebi, jog „nereikia norėti, kad viskas iš karto įvyktų, nes mes dar viso labo tik šiaip taip išmokome dalintis“. Išmokti padėkoti, anot E. Mildažytės, dar laukiantis etapas.

Kaip pastebi pašnekovė, kuo vyresnis, labiau subrendęs žmogus – tuo lengviau jis ištaria padėkos žodžius. Tokiems žmonėms atrodo, kad padėkoti galima ir be reikalo.

Anot E. Mildažytės, kai žmogus yra kilnus, aukšto intelekto, išsilavinęs arba aukštos dvasinės kultūros – jis reikia nereikia padėkoja. O kai žmogus paprastas ir šiaip socialinių įgūdžių ne per daug turi – tai ko iš jo ir norėti.

Iš vieno žmogaus, kurio šeimai kadaise padėjo, laidos „Bėdų turgus“ redaktorė kiekvieną rudenį sulaukia kvietimo atvykti pasiimti krepšio baravykų, laidos vedėjai visada įdedamas stiklainis medaus ir butelis „šnapso“.

Per šventes į E. Mildažytės telefoną ateina tokių sveikinimų, kad kaip ji pati sako, verkti norisi. Žurnalistė per šventes iš vienos moters, kuriai kadaise pagelbėjo, sulaukianti ir prasmingų eilėraščių.