Ir tai – ne vienintelis Agnės meno projektas. Eksperimentuoti, laužyti standartus ir būti ryški ji nebijo. Kaip ir kalbėti, kad geras menininkas turi gyventi taip, kad nieko nereikėtų daryti per prievartą.

Sukurti tai, ko dar nėra, sugalvoti taip, kaip dar niekam nėra šovusi mintis, ir net nepaisyti aplinkinių skepticizmo, kad visi dviračiai jau išrasti. Tokiomis mintimis gyvena dailininkė A. Kišonaitė, jaunosios kartos menininkė, kartais įvardijama kaip poparto stiliaus atstovė, nors pati ne visiškai su tuo sutinka.

„Vienas menotyrininkas yra pasakęs, kad mano menas yra abstraktusis ekspresionizmas. Aš pati taip gerai neišmanau, kad pasakyčiau tiksliai. Popartas, man atrodo, toks truputį plokščias menas, o mano visos tapytos figūros turi tūrį, kas dažniausiai poparte neatsispindi, jis yra labai plakatiškas“, – apie skirtumus kalba menininkė, pridurdama, kad poparto idėjos, nukreiptos prieš vartotojiškumą, jos kūrybai vis tik labai tinka.

Agnė įsitikinusi, kad menas turi džiuginti. Reportažo herojė turbūt labiausiai išgarsėjo savo neįprastomis skulptūromis, viena jų net įrašyta į Guinnesso rekordų knygą kaip aukščiausia ir didžiausia iš lūpdažių sukurta skulptūra. Aukštesniam nei trijų metrų meno kūriniui sunaudota 18 tūkst. 339 lūpdažių tūtelės.

„Merginos, kurios padėjo man klijuoti, turėjo viską fiksuoti, pasirašyti, kad būtent tiek suklijavo, skaičiuoti. Paskui ekspertai patvirtino. Visus dokumentus vežiausi kartu į Honkongą, nes visą skulptūrą čia klijavau ir ji buvo skraidinama į Honkongą. Ten ir pabaigėme klijuoti viršūnę“, – pasakoja A. Kišonaitė.

Mane suintrigavo tai, kad jie nėra niekaip perdirbami. Ir tuomet aš pagalvojau, kiek daug kosmetikos pakuočių išmetama į šiukšlynus.

Užsispyrimo jai galėtų pavydėti dažnas. Viską, ko imuosi, pradedu ir užbaigiu be jokių išlygų, sako pašnekovė, kadaise taip net 9 metus prasimokiusi muzikos ir niekada negalvojusi esanti stipri matematikoje. Tačiau nemažai matematinių skaičiavimų reikalaujančios skulptūros atskleidė – viskas įmanoma.

Skaičiuoti ir konstruoti teko ruošiantis jau pirmai asmeninei parodai. Tuomet Agnė kūrė milžiniško lūpdažio skulptūros pirmtaką – pirmą meno objektą iš panaudotų lūpdažių.

„Mane suintrigavo tai, kad jie nėra niekaip perdirbami. Ir tuomet aš pagalvojau, kiek daug kosmetikos pakuočių išmetama į šiukšlynus. Kreipiausi į vieną kosmetikos įmonę, kuri man padėjo surinkti jau panaudotus arba pasibaigusio galiojimo lūpdažius, ir aš juos suklijavau“, – sako menininkė, savo kūriniais skatinanti vartoti atsakingai.

Įgyvendindama šią idėją Agnė sukūrė „Lūpdažį milžiną“, panaudotų nagų lako buteliukų vitražą ir kitus kūrinius. Menininkei svarbios ekologijos ir darnaus vartojimo temos – drabužių, kosmetikos ir dažų paveikslams ji stengiasi turėti tiek, kiek sunaudoja, o nebenaudojamus daiktus įpina į meno objektus.

Baigusi grafinio dizaino ir interjero dizaino studijas ji dvejus metus tik tapė ir kūrė interjerus, o į menus kadaise nusekė paskui savo norą išmokti piešti žmogų.