Padėka miestui, kuris išaugina
„Jeigu kiekvienas nustotų piktintis, kad nieko nevyksta, ir pagalvotų, ką pats gali aplink save pakeisti, mes Lietuvoje gyventumėme labai gražiai ir gerai“, – sako Jurbarke užaugusi ir jau ketvirtį amžiaus čia dirbanti gydytoja odontologė A. Meškauskienė.
Jurbarkietė nežino, ką reiškia nuobodulys. Prieš septynerius metus ji pradėjo bendradarbiauti su Jurbarko Naujamiesčio progimnazija ir pakvietė pradinukus į nemokamą vasaros stovyklą. Jos vadovais tapo aktyvūs paaugliai, iš kurių išaugo asociacija „Jurbarkas gyvas“. Ši organizacija jungia jau daugiau kaip 100 jaunuolių, o pati Aušrinė vieną po kitos kuria savanorystę skatinančias jaunimo programas ir net skaito paskaitas pedagogams.
A. Meškauskienė neslepia, kad per savanorišką veiklą atsiskleidė joje slypėjęs pedagogės talentas. Tai kraujo šauksmas, paveldėtas iš mokytoja dirbusios močiutės, todėl darbas su vaikais gydytojai visada teikė didžiulį malonumą. Dar besimokydama vidurinėje mokykloje Aušrinė pati vasaromis dirbdavo vadove vaikų stovyklose, o pradėjusi profesinę karjerą, darželinukams ir pradinukams vedė dantų priežiūros pamokėles, kviesdavo vaikus į pažintines ekskursijas klinikoje, tapo mentore jaunuoliams, norintiems pažinti odontologo profesiją.
„Man sekasi bendrauti su vaikais – jie manęs nebijo, todėl klinikoje greitai randame bendrą kalbą. Nors mokydamasi mokykloje svajojau tapti žurnaliste, o tėvų pavyzdžiu pasirinkau medikės kelią, dabar supratau, kad slaptas noras tapti mokytoja niekur nedingo“, – sako per septynerius metus daugelio miesto paauglių kasdienybę pakeitusi jurbarkietė.
Gyvenimas tiesėje „darbas–namai“ gydytojai A. Meškauskienei visada buvo svetimas: baigusi medicinos studijas ir pradėjusi dirbti Jurbarke, su vyru Juozu įsisuko į liaudiškų šokių kolektyvo „Nemunėlis“ veiklą, vaidino Kultūros centro mėgėjų teatre. Nevargino ir mėgstamas darbas, kuriam skirdavo labai daug laiko net tada, kai augino vaikus.
Tačiau vyresniajam sūnui Kristupui tapus paaugliu, atsirado noras kažką gero padaryti savo miestui ir žmonėms, bent kažkiek investuoti į tai, kas visiems duotų naudą ir suteiktų prasmės pačios gyvenimui. Aušrinės idėja buvo labai paprasta, bet ir tiek pat sudėtinga – padovanoti miesto pradinukams vasaros stovyklą, kurioje jie smagiai praleistų laiką, iš arti pažintų įvairias profesijas ir geriau suprastų sudėtingą suaugusiųjų pasaulį.
Geriausias atlygis – pasitikėjimas
Kai vieną sekmadienio rytą apie šį norą prasitarė savo vyrui, geriausiam draugui, bendraminčiui ir bendradarbiui Juozui Meškauskui, sulaukė ne tik palaikymo, bet ir įspėjimo, kad toje veikloje, kurią nusprendė finansuoti, turėtų dalyvauti pati – kitaip nesijaus laiminga ir nebus užtikrinta, kad viskas vyksta taip, kaip įsivaizdavo.
Pasidalijusi mintimis su savo drauge pedagoge, išsakiusi idėją Jurbarko Naujamiesčio progimnazijos direktoriaus pavaduotojai, Aušrinė sulaukė pakvietimo į mokyklą ir jau tą pačią vasarą 200 pradinukų pakvietė į nemokamą savaitės stovyklą „Vasara be kompiuterio“. Suskirstyti grupėmis, vaikai kasdien rytais darydavo mankštą, užsiimdavo įdomiomis veiklomis, pavalgydavo pietus, o tėveliams visa tai nieko nekainavo. Savaitę vainikavo nepamirštamas Šakių vaikų cirko koncertas, o slapčiausias mažųjų svajones išpildė iš praskridusio sraigtasparnio pabirę saldainiai.
Nuo tada tokios stovyklos mažiesiems jurbarkiečiams vyksta kasmet, o Aušrinė įsitikinusi, kad tai nėra didelis jos nuopelnas.
„Buvau laiminga, kad taip gerai pasisekė įgyvendinti savo idėją, bet paskui pradėjau galvoti, kad taip ir turėjo įvykti ir kad tai visai ne mano nuopelnas, nes esu tarsi koks laidininkas, kuriuo ateina mintys, sutelkiančios bendram darbui didžiulį būrį žmonių, kurie padaro visą juodą darbą. Kažkokia aukštesnė jėga – Dievas, visata ar pats gyvenimas – mane nuvedė pas žmones, kurie stiprino, laikė už rankos, padėjo kurti, dalijosi mintimis, patirtimi, dirbo kartu, dirbo daugiau ir davė daugiau nei galėjau duoti aš. Jų nuopelnai kur kas didesni nei mano, nes patikėję idėja užsikrauna visą dokumentacijos tvarkymo atsakomybę, o jų parama ir pasitikėjimas manimi padeda man tas idėjas įgyvendinti, paversti apčiuopiamu dalyku. Tai yra pats geriausias atlygis, kokio galėjau tikėtis pradėdama šią veiklą. Esu labai dėkinga visiems, kurie klauso savo širdies ir daro daug daugiau nei „priklauso“ pagal visuomenėje nustatytą profesiją“, – tvirtina į savanorišką veiklą įsisukusi gydytoja.
Gali ir nori daugiau
Nors gydytojos tikslas buvo tik stovykla vaikams ir tuo viskas galėjo pasibaigti, vienkartinė patirtis tapo naujo A. Meškauskienės gyvenimo etapo pradžia ir dabar jau niekas negali prognozuoti, į ką dar tai išaugs.
Ruošdama programą stovyklai, kurios vadovais turėjo tapti paaugliai, A. Meškauskienė sulaukė mokyklos psichologės įspėjimo, kad jie negali dirbti visą dieną, nes pavargs, todėl reikėtų, kad kuriuo nors metu vieni kitus pakeistų.
„Tiek savanorių neturėjome, todėl nusprendėme, kad jei mažiukai gali visą dieną būti stovykloje ir nepavargs, tai septintokai ar aštuntokai juo labiau negali pavargti. Jie puikiausiai atlaikė. Dar daugiau – pasidžiaugę, kad viskas taip gerai sekasi, pasibaigus stovyklai pradėjo manęs klausti: „Kas toliau? Nejaugi jau viskas?“ Supratau, kad jie nori būti reikalingi, kad ta atsakomybė, kuri gąsdino suaugusiuosius, įkvėpė paauglius, patikėjusius, kad savanorystė yra įdomi ir reikalinga veikla. Turėjau atsakyti jiems į šį klausimą, suteikdama viltį, kad tai, ką pradėjome, nenutrūks“, – pasakojo gydytoja.
Supratusi, kad į savanorystę įtraukti paaugliai nori daugiau, nei įsivaizduoja suaugusieji, ji pradėjo ieškoti įstaigų ir organizacijų, kurioms renginiuose ar kasdienėse veiklose galėtų pagelbėti savanoriai. Prasidėjo bendradarbiavimas su Jurbarko „Caritas“, Jurbarko kultūros centru, savivaldybės viešąja biblioteka, Eržvilko senelių globos namais, Jurbarko sporto centru ir kitomis savivaldybės įstaigomis. Tada visi staiga pastebėjo, kad Jurbarke atsirado labai daug gyvybės, nes visur, kad ir kur nueidavo, matydavo padėti pasiruošusius jaunus žmones.
Jie virsta motyvuotais ir pilietiškais jaunuoliais, nes supranta, kokią reikšmę turi atsakomybė, kurią prisiima savanoriaudami.
„Pradėjome kiekvieną savaitę rinktis miesto bibliotekoje, dalytis mintimis, kaip mums sekėsi renginiuose, kalbėtis apie tokios veiklos prasmę, ir nepajutome, kaip tapome neformalia grupe, kuri vėliau, jau padedant savivaldybės darbuotojams, tapo asociacija. Pavadinimas atsirado tarsi pats savaime – nutarėme garsinti žinią, kad Jurbarkas gyvas“, – pasakoja A. Meškauskienė, kurios vadovaujami savanoriai, vilkintys violetinės spalvos marškinėliais ir raudonos spalvos džemperiais su užrašu „Jurbarkas gyvasׅ“, dabar jau dalyvauja beveik visuose miesto renginiuose.
Aušrinė neslepia, kad paauglių noras būti reikalingiems jai atrodo kaip stebuklas. Vaikai, kuriuos brendimo laikotarpiu sunkiausia kuo nors sudominti, degte dega radę saugią erdvę išbandyti save realiame gyvenime. Tai padeda jiems suprasti ne tik ką daro, bet ir kuo tampa. Ne dėl pliuso, ne iš reikalo susirinkti socialinės veiklos valandas ar noro gauti geresnį pažymį, o vedami vidinio siekio būti kam nors reikalingi.
Dirbdama su skirtingomis organizacijomis A. Meškauskienė įsitikino, kad kiekviena institucija atveria paaugliui vis kitą pasaulio veidą: vienur jie mokosi atsakomybės ir struktūros, drąsos ir komandinio darbo, kitur reikia kantrybės ir tylos. Visa tai padeda jiems pamatyti, koks skirtingas yra pasaulis ir kad jų buvimas tame pasaulyje yra prasmingas.
Geriausias kelias atrasti save
Trumpalaikę savanorystę Aušrinė padarė tokią matomą ir patrauklią, kad savanoriauti Jurbarke tapo madinga, o ši mada materializavosi įvairiomis aptingusį provincijos gyvenimą keičiančiomis socialinėmis ir pilietinėmis iniciatyvomis.
„Nežinau, ar dar kurioje nors kitoje Lietuvos vietoje yra tokių savanorystės sambūrių, kurie padėtų paaugliams atsiskleisti, rasti savo stipriąsias puses ir jas išnaudoti mokantis atsakomybės ir renkantis profesinę karjerą. Manau, kad tai, ką mes darome Jurbarke, yra unikalu. Iš keliolikos aktyvių paauglių išauginti organizaciją, kurioje aktyviai savanoriauja per 100 vaikų, prilygsta stebuklui“, – įsitikinusi gydytoja.
Pasak Aušrinės, nieko nėra smagiau, kaip stebėti nedrąsių, užsidariusių namuose, savimi nepasitikinčių paauglių gulbės skrydį. Tie, kurie prieš pradėdami veiklą sambūryje bijo garsiai ištarti žodį, po metų tampa grupių vadovais, organizuoja savo komandas, veda renginius, o įgavę dar daugiau patirties, savarankiškai įgyvendina iniciatyvas ir kuria didelius projektus.
„Jie virsta motyvuotais ir pilietiškais jaunuoliais, nes supranta, kokią reikšmę turi atsakomybė, kurią prisiima savanoriaudami renginiuose ar padėdami savarankiškai susitvarkyti negalintiems žmonėms“, – džiaugiasi A. Meškauskienė, kurios šeima dažniausiai ir finansuoja savanorių kuriamus projektus bei įgyvendinamas iniciatyvas.
Tačiau Aušrinė įspėja, kad savanorystė ne visada teikia tik džiaugsmą, todėl šiame kelyje paauglių negalima palikti vienų. Savanoriauti pradedantys vaikai iš renginių dažnai grįžta pavargę, nusiminę, nes ne visada išsipildo jų viltys būti pastebėtiems ir įvertintiems, juo labiau negali taip greitai pastebėti savo asmeninių pokyčių. A. Meškauskienė tikina, kad sėkmės raktas yra motyvacija, kurią vaikams suteikia ne tiek suaugusieji, kiek jų pačių bendraamžiai, suspėję įgauti daugiau patirties ir žinių. Tam reikia nuolat susitikti, išsikalbėti, dalytis emocijomis ir uždegančiomis idėjomis, kurios įkvepia tolesnei veiklai.
Auga ir augina
Gydytoja neslepia, kad vadovavimas asociacijai „Jurbarkas gyvas“ iš jos profesinės veiklos atėmė labai daug laiko, todėl natūraliai pradėjo ieškoti, kaip galėtų tą veiklą struktūrizuoti. Taip gimė projektas „Prasmingi metai“, savanorystę pavertęs ne vienkartine patirtimi, o nuosekliu augimu. Ši programa leidžia paaugliams išbandyti save, suprasti, kokios veiklos jiems patinka, ką gali ir kokių pokyčių atsiranda jų gyvenime.
Tai metų laiko kelias, kuriuo eidami vaikai įsipareigoja dešimčiai savanoriškų veiklų. Nors atrodo, kad tai daug, Aušrinė tikina, kad dar pavasariui neprasidėjus buvo vaikų, kurie savanoriavo gerokai daugiau renginių ir veiklų. Suskirstyti grupelėmis, jie visi turi pačių pasirinktus mentorius, o šie dalyvauja „Prasmingų metų“ mokymuose. Motyvuojantys susitikimai juos įkvepia naujiems darbams, drąsioms idėjoms ir bendroms veikloms.
Augindama savanorius brandžiais žmonėmis, Aušrinė ir pati jaučiasi auganti. Praėjusią žiemą ji sukūrė programą pedagogams „Paauglys, savanorystė, mentorystė: nuo supratimo iki projekto įgyvendinimo“. Tai keturių modulių akredituota programa, jos metu gydytoja siekia paaiškinti pedagogams, kaip suprasti paauglį, kurio nuotaika tokia permaininga kaip oras: vieną akimirką šypsosi, o kitą – apsiverkia ir trenkia durimis.
A. Meškauskienė sako, kad norint perprasti paauglį, pirmiausia reikia biologijos žinių, nes paauglio raidos pokyčiai gali būti paaiškinami tik hormonų veikla. Kai vyksta intensyvūs hormonų pokyčiai, negalima turėti per didelių lūkesčių.
„Kažkodėl maniau, kad tai bus pati neįdomiausia šios programos dalis, o atsitiko atvirkščiai – susitikusi su pedagogais negalėjau atsistebėti, kiek daug klausimų jiems kilo ir kaip jie patys džiaugėsi, radę atsakymus į sunkiausiai suprantamus klausimus: pavyzdžiui, kodėl paauglys kartais atgyja naktį, o ryte nepakelia galvos, kodėl juos vilioja rizika, o smulkmenos sukelia audrą ir ką daryti, kad santykiai su vaiku nenutrūktų“, – pasakoja A. Meškauskienė.
Planai tampa tikrove
Daug metų dirbdama su jaunimu A. Meškauskienė įsitikino, kad ne teoriškai, o iš tikrųjų įsitraukimas augina empatiją, atsakomybė mažina nerimą, o bendri tikslai padeda jaustis komandos dalimi.
Tai pirmoji veikla, kurios gydytoja neketina daryti nemokamai, nes tik finansinė išraiška gali parodyti, kiek ši programa reikalinga ir svarbi mokykloms ir jaunimo veiklų organizatoriams.
Daugelis Aušrinės klausia: ar ji ketina keisti profesiją, ar nusibodo odontologės darbas? Gydytoja juokiasi ir sako, kad niekada to nedarytų, nes kad ir kokia sėkminga būtų jos, kaip lektorės, karjera, profesinės veiklos niekaip neatstotų. Ne tik finansiškai.
„Aš myliu savo darbą, turiu pakankamai žinių ir įgūdžių, kad jis būtų labai sėkmingas. Į tai esu labai daug investavusi ir niekada negalvoju išsižadėti odontologijos. Darydama, ką moku geriausiai, aš ilsiuosi ir džiaugiuosi gyvenimu. Tačiau odontologijoje man jau viskas aišku, šioje srityje nebematau iššūkių, o man įdomu tai, kas nors ir sunku, bet įkvepia“, – neslepia gydytoja.
Skirtingai nuo daugelio žmonių, jurbarkietė tvirtina neturinti jokių svajonių. Tik planus, kurių imasi iškart, kai tik jie atsiranda. Dabar juos dėlioja metams į priekį ir žino, kad viską, ką yra sumąsčiusi, būtinai pavers tikrove – tam, kad klestėtų miestas, kuris ją išaugino ir subrandino. Visai nesvarbu, kad čia užaugęs jaunimas išvažiuoja ieškoti kitų gyvenimo kelių. A. Meškauskienė įsitikinusi, kad ten, kur buvai reikalingas, visada traukia sugrįžti.
Straipsnių ciklas „Pareiga Laisvei" dienraštyje „Kauno diena“ (2026) dalinai finansuojamas iš „Medijų rėmimo fondo“, skirta suma 14 400 eurų.
Naujausi komentarai