Šeštadienio interviu: kaip gyvenate?
Irma ir Antanas: “Mes vis dar mylim Lietuvą!”
Irmai ir Antanui reikėjo padėti daug pastangų, kad iš Didžiosios Britanijos, kur jie jau dirba ir gyvena legaliai, susiderinę atostogas Velykoms, galėtų grįžti į Lietuvą. Antroji, bene dar svarbesnė, priežastis tai daryti yra referendumas dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje. Sutuoktiniams atrodo labai svarbu, kad jie savo valią pareikš ne kur nors toli nuo Lietuvos, o savo šalyje. Tegul ir paštu. Jie referendumo dienomis - gegužės 10, 11 dienomis - kaip tik bus kelionėje į šalį, kuri dabar juos maitina, rengia ir teikia bent kažkokias viltis ateičiai. Tačiau Lietuvos Irma ir Antanas nelaiko pikta pamote, išvijusia laimės ieškoti svetur. Juos vis dar myli Lietuvą. Ir net ieško marškinėlių su tokiu užrašu. Jas Irma ir Antanas ketina dėvėti Anglijoje. Kelerius nori parvežti ir savo draugams, lietuviams taip pat dabar dirbantiems ir gyvenantiems Didžiojoje Britanijoje. O kodėl jie ten išvažiavo ir kaip jiems tenai sekasi — šiame interviu.
— Kada ir dėl kokių priežasčių Jūs išvažiavote į Angliją?
Antanas:
— Aš tenai išvažiavau 1999 metų vėlų rudenį. “Karjerą” pradėjau, kaip dauguma stiprių lietuvaičių vyrų, — nuo statybų. Jose ir tebedirbu, sudarydamas kontraktus su darbdaviais, nes turiu verslo vizą. O per ją legalizavausi. Tai reiškia, kad turiu mažą įmonėlę su dar keliais vyrais. Mus darbdaviai samdo. Mes nuo uždarbio mokame mokesčius ir tai leidžia jaustis pakankamai laisvai: nebijoti, kad būsi demaskuotas kaip nelegalas ir bet kuriuo momentu už pakarpos išmestas iš Didžiosios Britanijos.
Irma:
— Aš esu baigusi Klaipėdos medicinos mokyklą. Turėjau darbą čia. Tačiau iš kelių šimtų litų pragyventi, žinoma, buvo sudėtinga. Antano uždarbiai Anglijoje mūsų šeimos padėties nelabai tepakeitė. Pragyvenimas Anglijoje brangus. Mokesčiai už būstą, važiavimą į darbą ir atgal, maistą suryja didžiąją dalį uždirbtų pinigų. Be to, juk kainuoja ir ryšiai su artimaisiais: telefonas, internetas. Gerai viską pasvarstę nusprendėme, kad į Angliją dirbti važiuosiu ir aš. Dviese tvarkytis tiesiog pigiau. Prieš metus ir išvažiavau, susirinkusi visus reikalingus dokumentus dirbti pagal specialybę — slaugytoja. Turiu vilčių, kad netrukus taip ir bus. Man beliko išlaikyti anglų kalbos egzminą ir išeiti kursus, dirbant greta su diplomuota anglų sesele. Jei būsiu pripažinta kaip kvalifikuota gailestingoji seselė, išlaikydama dar vieną esgzaminą, manau, gausiu darbą medicinos įstaigoje. Na, o kol tai įvyks, slaugiau sergančius ar amžiaus negalią turinčius žmones, vėliau pradėjau dirbti moteriškų drabužių parduotuvėje pačiame Londono centre.
Didžiausias mano skausmas — dvylikametė dukra liko gyventi Klaipėdoje. Tai tarsi atplėšta širdies dalis. Jeigu, tarkim, man būtų reikėję “karjerą” Anglijoje pradėti kaip Antanui, aš to nebūčiau atlaikiusi.
Ir nuolat malšinti mamos rūpesčius: kaip ten mūsų dukrelė? Ją globoja mano ir Antano tėvai. Dabar grįžusi į Lietuvą Velykoms pamačiau, kaip ji suaugo, kokia per tuos metus tapo savarankiška. Netgi subrendo taip, kad, būdama dvylikametė, gyvenimą vertina kaip visiškai brandus žmogus. Ryte išeidama į mokyklą mūsų su vyru prašo reikalus susitvarkyti taip, kad galėtume būti kartu. Tą nepilną mėnesį ji nori išnaudoti maksimaliai, su mumis bendrauti ir džiaugtis. Tarsi tas mėnuo galėtų kompensuoti prarastus metus su manimi ir trejus su puse metų su tėvu.
Deja, rinkdamiesi savo gyvenimo kelią, turėjome tai numatyti. Pokalbiai telefonu ar bendravimas elektroniniu paštu negali atstoti buvimo kartu džiaugsmo ar rūpestėlių sprendimo. Paaugliams tėvų šalia reikia ypač.
— Kaip Jums atrodo Lietuvos ir Jūsų pačių ateitis, jei mūsų šalis bus priimta į Europos Sąjungą?
Irma:
— Visų pirma man atkristų daugelis rūpesčių dirbti pagal išsilavinimą. Man atrodo, kad tuomet įgytas diplomas būtų pripažintas automatiškai.
Antanas:
— Aš iš anksto džiaugiuosi tuo, kad ypač jaunimui atsivertų visai kitos galimybės laisvai rinktis Europos šalį, kurioje norėtų gyventi ir dirbti. Nors Lietuvą vis dar mylime, tačiau perspektyvų joje gyventi pagal europinius standartus vis dar nėra ir netikiu, kad jos labai greitai, net įstojus į Europos Sąjungą, tarsi burtininko lazdelei mostelėjus, atsirastų. Tiesiog turėsime daugiau informacijos, kur, kaip galėtume mokytis ir dirbti kitose šalyse. Jau įsitikinau, kaip mes daug ko nežinome. Juk yra įvairūs fondai, organizacijos, kurios visada išties tau ranką ir siekti mokslo, ir įsidarbinti. Žinoma, jei moki kurią nors Europos Sąjungos kalbą, jei nesi tinginys, laukiantis, kas, kada tau panosėn pakiš lėkštutę su siūlymais. Visko ieškoti ir atrasti turi pats. Beje, ir gyvendamas Lietuvoje, tu gali daryti tą patį. Bet, kaip jau minėjau, labai trūksta informacijos, nuo ko tas paieškas pradėti.
Kol kas mes savo ateities su Lietuva nesiejame. Bet jos ir neišsižadame. Niekada nesakyk “niekada”.
— Ar ketinate čia įsigyti būstą, kuris sunkiai uždarbiaujančiam svečiose šalyse atrodo svajonių viršūnė ir tikslas?
Irma ir Antanas:
— O kam jis reikalingas, jeigu mes gyvename ir dirbame ten! Dėl mėnesio per metus Lietuvoje jis mums tikrai nereikalingas. Kaip bus ateityje, juk mes dar nežinome.
— O kas nutiktų, jeigu gyvendami Anglijoje susilauktumėte dar vienos atžalėlės?
Irma ir Antanas:
— Vieną beveik panelę jau turime, kitos neplanuojame. Bet jeigu taip nutiktų, Didžiosios Britanijos piliečiu ar piliete vaikelis netaptų. Žinome tokių atvejų, kai mūsų besilaukiančios tėvynainės gimdyti važiuodavo į Airiją, kurioje pagal ten galiojusius įstatymus pagimdyti vaikai tapdavo tos šalies piliečiais. Tačiau dabar ir ten įstatymai pakeisti. Kaip ir Anglijoje, ten pagimdytam vaikui pilietybė nesuteikiama.
— Daugelis išvažiavusių dirbti svetur serga nostalgija. Kaip su ja kovojate Jūs?
Antanas:
— Išvažiuoji iš Lietuvos į nežinią. Nors ir žinai, kad tavo gyvenimas keisis radikaliai, bet net nenumanai, kaip tau trūks artimųjų, draugų. Būtent jų tau labiausiai trūksta. Ne Lietuvos klonių, upių, ežerų ar Baltijos jūros. Artimųjų. Gamta Anglijoje labai panaši į Lietuvos. Čia pabuvoję britai teigia, kad panašumas labai didelis. Tačiau jie juk nežino, o gal net nepajunta, kad Baltijos jūra kvepia visai kitaip. Tiesa, jie pripažįsta, kad mūsų maistas — žuvis, mėsa — turi visai kitą skonį. Tą juntame ir mes. Įtariame, kad sugauta žuvis yra kažkaip apdorojama ir praranda skonį, įprastą mums. Gyvuliai taip pat turbūt šeriami “greitu maistu”, kaip ir žmonės. Todėl mėsa be kvapo ir skonio.
Irma:
— Kadangi aš į Angliją atvažiavau jau į šiokias tokias Antano sukurtas gyvenimo sąlygas, sunkiai nostalgija nesusirgau. Tiesiog nėra laiko jai atsidėti.
— Ar dalyvaujate lietuvių bendruomenės Anglijoje veikloje?
Irma ir Antanas:
— Žinome, kad tokia yra. Žinome, kad yra lietuvių namai, juose kažkas vyksta. Tačiau ten nesame kviečiami, o patys ir nesiveržiame. Ten renkasi lietuviai, kurie Anglijoje gyvena jau seniai. Tiesiog vyresnės kartos Anglijos lietuviai.
— O kaip atrodo Jūsų laisvalaikis?
Irma:
— Jo tikrai nedaug. Be to, mūsų poilsio dienos nesutampa. Parduotuvėje, kurioje aš dirbu, šeštadienis ir sekmadienis — pati prekyba. Antanas — laisvas.
Antanas:
— Mano laisvalaikis prasideda penktadienį, kai su bendradarbiais britais, užsieniečiais einame į “pabus”. Aš nesu nei didelis alkoholio, nei alaus prisiekęs gerbėjas. Tokios yra Anglijos tradicijos, tai ir einu kartu su visais. Alaus gėrimas “pabe” netampa gamybiniais pasitarimais, kaip dažnai esti prie vaišių stalo susirinkusiems bendradarbiams Lietuvoje. Kiekvienas pasiimame kaušą alaus ar kokio kitokio gėrimo ir kalbame, ką veiksime šeštadienį, sekmadienį, jeigu dėl kokių nors svarbių priežasčių neteks dirbti. Apytikriai žinome vieni kitų gyvenimus, pomėgius. Pagaliau per tokius neoficialius bendravimus ateina ir kažkokia informacija, reikalinga tavo gyvenimui.
— Ką galėtumėte patarti žmonėms, kurie irgi ketina laimės, o tiksliau — uždarbio, ieškoti svetur?
Irma ir Antanas:
— Mes nesame pripratę, kad Lietuvoje su mumis elgtųsi žmoniškai. Žemiausio rango klerkas randa būdų tave žeminti, iš tavęs ko nors reikalauti. Užtat į bet kurią šalį atvykęs lietuvis yra labai kompleksuotas, nepasitikintis savimi. Visus tuos kompleksus reikia įveikti. Tu čia toks pat žmogus kaip ir bet kuris britas, turkas ar pakistanietis, ieškantis darbo. Jo rasti tikimybė labai didelė, jei moki kalbą. Dar didesnė, jei anglų kalbą moki labai gerai. Pirmoji kliūtis — kalbos mokėjimas. Jeigu su ja viskas gerai, tebus vertinama ne tavo tautybė ar šalis, iš kurios atvykai, o tik tavo gebėjimas dirbti tą ar kitą darbą. Tai yra pagrindinis bet kokios tautybės žmogaus vertinimo kriterijus. Ir visai nesvarbu, kokį tu darbą dirbsi — pas mus vadinamą juodu ar su pirštinaitėmis.
Į Lietuvą yra pasišovę atvažiuoti ir mano, ir Irmos darbdaviai. Jiems pasidarė įdomu, ko mes čia taip ilgimės, kas čia jau tokio ypatingo? Nori pažinti Lietuvą ir suprasti, iš kur mes esame atvykę. Ir mes labai džiaugtumėmės, jeigu jie rastų sąlygas savo verslus perkelti ir į mūsų šalį. Tai būtų ir darbo vietos, ir ne tokie atlyginimai, kokie mokami lietuvių darbdavių už tuos pačius darbus. Užtat mes ir norėjome balsuoti referendume labai simboliškai — Lietuvoje. Už geresnę ir mūsų pačių, ir mūsų vaikų, ir visų šalies gyventojų ateitį.
Naujausi komentarai