Jokio papildomo išlaidavimo, naujų mokesčių, bet ir didesnių algų kitąmet, nes svarbiausia – stabilumas. Kaip valstybę paveiks euro krizė, dar neaišku, tačiau ji bus švelnesnė nei buvusioji. Taip tvirtina finansų ministrė Ingrida Šimonytė.

– Šią savaitę premjeras ir jūs pranešėte, kad jokių su mokesčiais susijusių permainų sudarant kitų metų biudžetą tikrai nebus. Maža to, kitų metų biudžetas planuojamas nedeficitinis. Iš kur toks optimizmas?

– Pirmiausia, viešųjų finansų deficitas ir valstybės biudžeto deficitas nėra tas pats, netgi priešingai – liūto, ir kuo toliau, tuo didesnę, dalį viešųjų finansų deficito sudaro socialinių fondų, o dar paprasčiau – „Sodros“, deficitas. Primenu, kad iš šįmet planuojamo 3 proc. BVP bendro viešųjų finansų deficito valstybės biudžeto deficitas teužima 0,6 procentinio punkto.

Turėti subalansuotą valstybės biudžetą kitąmet realu ne didinant mokesčius, o tiesiog neišleidžiant daugiau, nei išleidžiame šįmet, visas papildomai gaunamas pajamas skiriant deficitui mažinti, o ne didesnėms išlaidoms.

Visi viešieji finansai ir toliau būtų deficitiniai, nors deficitas turėtų palaipsniui mažėti ir per trejus metus išnykti. Kitąmet visų viešųjų finansų deficitas, net esant subalansuotam valstybės biudžetui, turėtų siekti apie 2 proc. BVP.

– Graikijos, euro zonos krizė. Premjeras šią savaitę užsiminė, kad šie procesai turės įtakos ir Lietuvai. Kokios didžiausios grėsmės šiuo atveju mūsų valstybės finansams?

– Valstybės finansai, kaip ir visa ekonomika, gerokai atsparesni sukrėtimams nei 2008 m. – neturime vadinamųjų orinių pajamų, kurios gaunamos iš ūkio kaitimo ir kurios, ūkiui smunkant, labai staigiai išgaruoja. O juk būtent dėl to 2009 m., nors ir buvo didinami mokesčių tarifai, biudžetų pajamos smuko beveik 30 proc.

Todėl prastesnės ekonomikos perspektyvos, jeigu jos pablogintų darbo užmokesčio fondo ar vartojimo dinamiką, mokesčių įplaukas veiktų gerokai mažiau, nei matėme praeityje.

Kol kas sunku pasakyti, kokios konkrečios euro zonos problemų apraiškos, kada ir kokiu mastu gali paveikti mūsų eksporto rinkas ir mūsų prekių bei paslaugų paklausą. Taigi kol kas neįmanoma išmatuoti konkrečios rizikos.

– Prezidentė savo metiniame pranešime pabrėžė, kad „privalome būti pasirengę galimiems netikėtumams ir apsidrausti nuo jų“. Kokių priemonių čia imsis Vyriausybė?

– Iš esmės pakanka to, ką turime, – deramo atsargumo rengiant makroekonomines projekcijas, nuo kurių priklauso prognozuojamos pajamos, Fiskalinės drausmės įstatymo, ribojančio išlaidų augimą, ir suprojektuotų deficito tikslų, kurie užtikrina, kad per trejus metus nuosekliai toliau mažinant deficitą viešieji finansai pagaliau taps subalansuoti. Ir sugebėjimo pripažinti realybę, jeigu padėtis klostosi blogiau, nei prognozuota.

– Sutiktumėte su savo pirmtako Algirdo Šemetos nuomone, kad „euro įvedimas 2014-aisiais būtų ženklas, jog Lietuvai pavyko laikytis finansinės disciplinos“?

– Euro įvedimas būtų logiška „išėjimo strategija“ Lietuvai, turinčiai valiutų valdybą ir teisinę pareigą anksčiau ar vėliau įstoti į euro zoną. Neabejotinai tiek investuotojai, tiek reitingų agentūros Lietuvos riziką imtų įkainoti mažiau, kai įstotume į euro zoną. Tai reikštų atpigusius finansinius išteklius.

Žinoma, tai reikštų ir vykdytos finansų politikos įvertinimą – akivaizdu, kad šalys į euro zoną bus priimamos atitiktį kriterijams vertinant visiškai kitaip, nei buvo vertinta, tarkim, Graikija.

Data priklauso ne nuo mūsų norų, o nuo sugebėjimo tenkinti Mastrichto kriterijus, ir tenkinti juos tvariai. Didžiausia problema yra infliacijos kriterijus, kurį tenkinti mūsų ekonomikai – nelengva. Anksčiau negu 2014 m. įstoti į euro zoną bet kuriuo atveju nepavyks, tačiau atidėlioti narystės neverta.

– Beje, kaip projektuojate savo ateitį po to, kai ši Vyriausybė grąžins įgaliojimus? Neabejoju, sulaukiate pasiūlymų prisijungti prie politikų, stoti į partiją? Gal taip ir padarysite?

– Gyvenimas su Vyriausybės kadencija nesibaigia. Veiklos surasiu – tiek profesinės, tiek, tikėtina, visuomeninės. Kandidatuoti į Seimą neplanuoju, tačiau tai nereiškia, kad niekaip nedalyvausiu rinkimų kampanijoje – dalyvausiu tiek, kiek reikės, kad atsakyčiau į rinkėjams kylančius klausimus man prieinamais būdais.

Ministro darbas nėra jokia privilegija ar vertybė, kurios būtų verta laikytis ir su kuria susitapatinti. Finansų ministro darbas tuo požiūriu turbūt pats nepalankiausias, nes šis ministras bet kurioje Vyriausybėje paprastai būna vienintelis, kuris negali būti tiesiog geruolis, nes dažniausiai turi sakyti „ne“.

Todėl dirbant ne bendraminčių Vyriausybėje labai lengva tapti tik visus erzinančiu teisuoliu arba, priešingai, – ministro pirmininko „rankinuku“, varančiu į neviltį ministeriją, kuri nuolat turi parūpinti į tą rankinuką pinigų.

Man labai pasisekė, kad, nors esu technokratė, o ir ginčų Vyriausybėje neišvengiame, esame iš esmės bendraminčių Vyriausybė. Apie darbą kitose Vyriausybėse negalvoju. Tikiu, kad norinčiųjų ten dirbti nepritrūks.