„Tai iki šiol nepublikuotas autentiškas ir pirminis šaltinis apie ginkluotą antisovietinį pasipriešinimą Lietuvoje, kurio fragmentai skelbti tik kelių istorikų darbuose“, – teigiama centro pranešime.

Dienoraštyje fiksuojami partizaninio karo įvykiai, netektys, kovotojų siekiai, viltys.

Štabo dienoraštis pradėtas rašyti vykdant Dainavos krašto partizanų vienytojo Dzūkų grupės vado pulkininko leitenanto Juozo Vitkaus-Kazimieraičio 1945 metų gegužės 7 dienos įsakymą.

Jame nurodoma, kad „kuopų ir batalionų vadai veda operacijų ir veiksmų dienoraštį, kuriame kiek galima suglaustai, bet pakankamai pilnai ir teisingai aprašomi visi partizaniniai veiksmai“.

„Dienoraščio tikslas: palikti teisingą kovų dėl laisvės vaizdą kaip medžiagą istorijai ir pagelbėti vėliau surasti tuos tyliuosius, mažai kam žinomus didvyrius“, – teigė J. Vitkus-Kazimieraitis.

Merkio rinktinės štabo dienoraštis rašytas nuo 1945-ųjų rugsėjo iki 1946-ųjų gruodžio A. Ramanausko ranka ir keliomis skirtingomis rašomosiomis mašinėlėmis.

Genocido centro išleista knyga iliustruota A. Ramanausko-Vanago ir jo bendražygių vėlesnio laikotarpio nuotraukomis, nes iki 1946 metų rudens Dzūkijos partizanų vadai saugumo sumetimais draudė kovotojams fotografuotis.

Knygos pabaigoje jos sudarytojas Algis Kašėta pateikia iššifruotus partizanų slapyvardžius, jų gimimo ir žuvimo datas bei vietas. 

Dienoraštis saugotas Lietuvos SSR KGB archyve (dabar – Lietuvos ypatingasis archyvas) ir kaip daiktinis įrodymas buvo prisegtas prie 20 tomų sudarančios A. Ramanausko baudžiamosios bylos.

Partizaninis karas prieš Sovietų Sąjungos okupaciją Lietuvoje vyko 1944–1953 metais. Jame dalyvavo ne mažiau kaip 50 tūkst. žmonių, o visame pasipriešinimo judėjime kaip pogrindžio organizacijų nariai, rėmėjai dalyvavo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų. Šiame kare žuvo per 20 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų.

A. Ramanauskas-Vanagas partizanu tapo 1945 metais. Po poros metų jis ėmė vadovauti Dainavos apygardai, o 1948 metais paskirtas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu. Dar po metų jis tapo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio pavaduotoju, o 1950 metų pradžioje – Sąjūdžio Gynybos pajėgų vadu.

1952–1953 metais A. Ramanauskas-Vanagas pasitraukė iš aktyvios ginkluotos kovos ir su šeima slapstėsi iki 1956 metų, kai buvo sulaikytas. Po žiaurių kankinimų jam mirties bausmė įvykdyta 1957 metais.