Jis primena, kad universitetuose, kuriuose būdavo rengiami mokytojai, seniai nebėra programų chemijos, fizikos, biologijos ar matematikos mokytojams. Licėjaus direktorius stebisi, kad į tai nebuvo atsižvelgiama ir buvo rengiami „nišinių“ specialybių mokytojai, kurių mokykloms praktiškai nereikia.

„Mūsų mokykla verčiasi labai sunkiai. Jeigu ir ateityje nebus rengiami mokytojai, ne tik mūsų, bet ir kitų mokyklų egzistencija pakibs ore. Privalome išlaikyti savo licėjaus lygį, todėl kartais net nesinori galvoti apie ateitį, nes, įvertinus esamą situaciją, kai jau beveik nebėra gamtos mokslų mokytojų, tenka pagalvoti apie įstaigos galimybę išlikti“, – atvirai rėžia S. Jurkevičius.

Švietimo ateitis – valstybinės svarbos problema

Vilniaus licėjus veikia kitaip nei dauguma kitų mokyklų. Čia norintiems mokytis privalu laikyti stojamuosius egzaminus ir šią mokyklą renkasi motyvuoti moksleiviai, todėl mokytojų kolektyvui irgi keliami ypatingi reikalavimai.

„Dirbti su motyvuotais ir gabiais mokiniais nėra taip paprasta. Deja, pastaraisiais metais beveik neberandame ir nebesulaukiame mokytojų, kurie būtų tinkamai pasirengę. Bet dar puoselėjame viltį, kad jauni mokytojai užaugs ir kaip pedagogai, ir kaip asmenybės. Jeigu ir toliau nebus aiškių nuostatų, kokie universitetai pajėgūs būtų parengti mokytojus, teks priimti į darbą bet ką, kas išmano fiziką ar matematiką“, – kalba S. Jurkevičius.

Jis taip pat pastebi, kad artėja tas kritinis laikas, kai sovietmečiu studijas baigę ir iki šiol dar dirbę mokytojai pasitrauks, nors ir dabar dar dirba mokytojai, kuriems 65 metai ar net daugiau.

Dabartinės valdžios sprendimus panaikinti Lietuvos edukologijos universitetą (LEU) prijungiant jį prie Vytauto Didžiojo universiteto (VDU), ir čia bei Vilniaus universitete (VU) rengti mokytojus S. Jurkevičius vadina politiniais žaidimais, kurie svarbūs patiems universitetams, siekiant išlikti arba sustiprinti savo pozicijas.

Valstybinės svarbos klausimas – ne gynyba ar ekonomika, o – Lietuvos švietimo ateitis. Todėl apie tai būtina kuo skubiau pradėti kalbėti iš esmės ir nedelsiant spręsti mokytojų rengimo problemas.

„Mano galva, valstybinės svarbos klausimas – ne gynyba ar ekonomika, o – Lietuvos švietimo ateitis. Todėl apie tai būtina kuo skubiau pradėti kalbėti iš esmės ir nedelsiant spręsti mokytojų rengimo problemas. Jiems, matyt, kaip ir medikams, derėtų iškelti sąlygą po studijų kažkiek metų atidirbti Lietuvoje“, – įsitikinęs S. Jurkevičius.

Jeigu valdžia ir toliau trypčios vietoje, jis prognozuoja, kad mokyklos pradės vienos iš kitų atiminėti patyrusius mokytojus, o daliai mokyklų, net ir turinčių pakankamai moksleivių, gali tekti užsidaryti.

Norintys tapti mokytojais nežino, kur stoti

Uždaromo LEU socialinės pedagogikos lektorė ir Socialinių pedagogų asociacijos direktorė Auksė Petruškevičiūtė apgailestauja, kad, jungiant universitetus, būsimiems studentams, norintiems pasirinkti mokytojo profesiją, šiuo metu visiškai neaišku, kur stoti: „Jau įpusėjo sausis. Tie, kas nusprendę tapti vieno ar kito dalyko pedagogais, dabar turėtų žinoti, kokiame universitete bus jų pasirinkto dalyko programa. Tačiau ar kas nors šiuo metu galėtų atsakyti į šį klausimą?“

Ji, kaip ir S. Jurkevičius, įsitikinusi, kad būtina kuo skubiau reformuoti mokytojų rengimą, atsižvelgiant į nūdienos reikalavimus: „Reikėtų, kaip ir užsienio šalyse, rengti mokytojus, kurie po studijų gebėtų dėstyti po kelis dalykus. Bet tokias studijas galėtų rinktis tik labai motyvuoti moksleiviai. O kas dabar iš tų, kurie baigia net pačias stipriausias Lietuvos mokyklas, pasirenka mokytojo profesiją“?

A. Petruškevičiūtė atkreipė dėmesį ir į tai, kad, prijungus LEU prie VDU, visiškai neaišku, kur ir kaip bus rengiami šiuo metu itin paklausūs socialiniai pedagogai. Ši specialybė LEU sulaukdavo norinčių ją įsigyti net sunkmečiu.

„Man jau dabar skambina ir būsimi studentai, ir jų tėvai, o ką aš galiu atsakyti? Vien tai, kad šios specialybės programos gali būti parengtos Kauno, Vilniaus ar Šiaulių universitetuose – didžiulė problema. Ar ryšis vilniečiai išvykti į Kauną? Galų gale, kokie dėstytojai dirbs su būsimais socialiniais pedagogais? Juk šiuo metu daug kas žino LEU dėstytojus. O kur jie atsidurs dar šį rudenį, kol kas niekas nekalba“, – teigia A. Petruškevičiūtė.

Visos viltys – geriausiuose Lietuvos universitetuose

Vienas iš LEU prijungimo prie VDU iniciatorių, Seimo Mokslo ir švietimo komiteto vadovas Eugenijus Jovaiša tvirtina, kad mokytojų rengimas bus stiprinamas geriausiuose šalies universitetuose – VU, VU Šiaulių akademijoje ir VDU.

Komiteto vadovas aiškina, kad studentai, kurie šiuo metu studijuoja LEU, turės galimybę studijas baigti, o naujos mokytojų rengimo programos bus sukurtos VDU.

„Visos LEU priedermės turėtų būti perduotos VDU ir čia turėtų būti suburtas stiprus pedagogus rengiančių dėstytojų kolektyvas. Niekas negalės priversti dėstytojų rinktis darbą VDU, tačiau, manau, kad tikrai atsiras dėstytojų, kurie savo mokslinę ir pedagoginę veiklą sutiks tęsti Kaune“, – svarsto E. Jovaiša.

Jis sutinka, kad šiuo metu beveik visose šalies mokyklose gyvybiškai svarbi problema – mokytojų stygius. Trūksta jau ne tik fizinio lavinimo, bet ir gamtos bei tiksliųjų mokslų, anglų kalbos mokytojų. E. Jovaiša taip pat apgailestauja, kad tarp dabar dar dirbančių mokytojų yra tik 7 proc. jaunų mokytojų. Likę – studijas baigę dar sovietmečiu.

Šiuo metu iki 30 metų amžiaus mokytojų, kurie yra patys atviriausi pokyčiams, tėra vos 3,6 proc.

„Taip atsitiko todėl, kad nuo 2010 m. iki 2018 m. buvo mažinamas finansavimas, skirtas mokytojų rengimui, o 2017 m. mokytojams-dalykininkams rengti valstybės biudžete iš viso nebuvo skirta pinigų“, – apgailestavo E. Jovaiša.

Paklaustas, kodėl taip pasielgė jo atstovaujamų „valstiečių“ suformuota vyriausybė, tvirtina, esą „mokytojų rengimui pinigų buvo rasta kitur“. E. Jovaiša įsitikinęs, kad su vadinamuoju universitetų perkrovimu turėtų Lietuvoje prasidėti ir naujas mokytojų rengimo etapas.

Jam antrina Švietimo ir mokslo viceministras Giedrius Vilūnas. Pasak jo, švietimo rezultatai rodo, kad, rengiant mokytojus, reikalingas esminis atsinaujinimas, pedagogai turi būti rengiami, sujungus geriausias šalies aukštųjų mokyklų pajėgas. Būtina atnaujinti ugdymo programas ir mokyklų tinklą: „Bet svarbiausias švietimo sėkmės garantas – kūrybingas, gerai parengtas ir motyvuotas mokytojas.“

Ministerijos LRT.lt pateiktoje informacijoje nurodyta, kad 2017 m. Lietuvoje pedagogus rengė iš viso 16 aukštųjų mokyklų. Buvo registruota daugiau nei šimtas švietimo ir ugdymo studijų krypties programų. Į pedagogikos studijas 2017 m. priimti 1052 studentai: 295 – kolegijose, 400 – bakalauro studijose universitetuose, 83 – magistro studijose universitetuose, 274 – profesinėse studijose universitetuose. Skaičiuojama, kad kasmet įstoja mokytis apie 1000 studentų, tačiau vos ketvirtadalis absolventų po studijų baigimo dirba mokytojais, o 2015–2016 m. 50 proc. šalies mokytojų jau buvo vyresni nei 50 metų.

VDU rektorius Juozas Augutis LRT.lt patikina, kad šiuo metu yra peržiūrimos mokytojų rengimo programos: „Neišeis iš mūsų universiteto mokytojas, neišmokęs bent dviejų kalbų, nemokantis dirbti kompiuterius ar integruoti kelių dalykų į vieną“.

Pasak rektoriaus, VDU atsiras Švietimo akademija, kurį laiką veiksianti Vilniuje ir Kaune. Naujų studentų, būsimų mokytojų, priėmimas šiemet numatytas jau Kaune. J. Augutis teigia esąs tikras, kad geriausi LEU dėstytojai atvažiuos dirbti į Kauną.

„Trečdalis mūsų dėstytojų jau ir dabar važinėja iš Vilniaus. Manau, kad „Lietuvos geležinkeliai“ pasirūpins nauju traukiniu Vilnius-Kaunas mūsų būsimiems dėstytojams vilniečiams“, – juokaudamas teigia J. Augutis.

Pramonininkų vadovas skambina pavojaus varpais

Nuolatos pastaruoju metu po šalį važinėjantis ir jau seniai švietimo problemomis besidomintis Pramonininkų konfederacijos vadovas Robertas Dargis, dalindamasis savo patirtimi, su nerimu pastebi, kad kuo toliau, tuo labiau juntamas mokytojų stygius, o ypatingai – provincijoje.

„Šiuo metu iki 30 metų amžiaus mokytojų, kurie yra patys atviriausi pokyčiams, tėra vos 3,6 proc.  Jau šiandien rajoninių mokyklų vadovai kalba apie tai, kad po 3–5 metų, jeigu nieko nekeisime, mes jau net nesvarstysime, ar pedagogas atliepia šių dienų reikalavimus. Jų tiesiog iš viso nebus“, – įsitikinęs R. Dargis.

Jis prisipažįsta, dažnai klausiąs, kokių argumentų dar reikia politikams ir švietimo bendruomenei, kad pagaliau būtų iš esmės pradėta švietimo reforma? Deja, kol kas būtini darbai ir sprendimai – dar tik popieriuose.

„Švietimo sistemos reforma – ne pati maloniausia užduotis politikams tiek Seime, tiek savivaldybėse, nors būtent nuo jų labiausiai priklauso ugdymo įstaigų reformos sparta regionuose. Diskusijas apie būtinas reformas daugeliu atveju nevienareikšmiai priima ir mokytojai. Pirmieji pokyčiai bus skausmingi, o pirmuosius rezultatus pajustume ne anksčiau nei po dešimtmečio, todėl ir reikia politikų sąmoningumo“, – tvirtina R. Dargis.