Sudegintas ar ne?

Kartu su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Specialiųjų tyrimų skyriaus vadovu Rytu Narvydu prieš porą metų teko lankytis Maskvos Dono (Donskoje) kapinėse, kur vylėmės aptikti J.Žemaičio palaikų – kremuotų ar ne – užkasimo vietą. Beje, kodėl abejojama, ar iškiliojo partizanų vado palaikai buvo kremuoti?

R.Narvydo nuomone, duomenys apie J.Žemaičio kūno kremavimą yra nevienareikšmiški. Istorikė Nijolė Gaškaitė (J.Žemaičio marti), atidžiai tyrusi jo biografiją, savo dokumentinėje apybraižoje "Partizanų vadas Jonas Žemaitis" nurodo tik dokumentą apie J.Žemaičio sušaudymą Butyrkų kalėjime ir nemini kremavimo fakto.

Mirties nuosprendžiai sovietinės Lietuvos mirtininkams Butyrkų kalėjime buvo vykdomi nuo 1952 m. rugpjūčio iki 1956 m. rugpjūčio. Beje, čia apskritai niekada nebuvo krematoriumo.

Apie J.Žemaičio kūno kremavimą N.Gaškaitė užsimena tik biografinėje knygoje "Žuvusiųjų Prezidentas", tačiau nenurodo tokios informacijos šaltinio.

Neminimas kremavimo faktas ir enciklopedinio pobūdžio leidinyje "Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953". Todėl tikėtina, anot R.Narvydo, kad J.Žemaičio palaikų kremavimas tėra tik literatūrinė N.Gaškaitės-Žemaitienės išmonė, kurią kartoja ir kiti autoriai. Juolab kad ir J.Žemaičio archyvinėje baudžiamojoje byloje, kuri saugoma Lietuvos ypatingajame archyve, duomenų apie jo palaikų palaidojimą, užkasimą, kremavimą nėra. Iki šiol nerasta apie tai jokių archyvinių duomenų ir kituose šaltiniuose.

1917 m.: stovi J.Žemaitis su sese Kotryna, sėdi jų tėvai ir senelis.

Ypatingas FSB archyvas

Maskvoje R.Narvydas dėl galimybės surasti J.Žemaičio palaikų užkasimo vietą konsultavosi su tarptautinės istorinės atminties ir žmogaus teisių gynimo organizacijos "Memorialas" Maskvos atstovu Janu Račinskiu.

Šis pažymėjo, kad informacija apie tai gali būti FSB ir kitų Rusijos archyvų fonduose, į kuriuos dabar tyrinėtojams patekti beveik neįmanoma.

Anot J.Račinskio, dokumentinė medžiaga, susijusi su mirties bausmės vykdymu nuo 1920 m., sutelkta centriniame Rusijos federacijos FSB archyvo fonde Nr. 7. Čia saugomi nurodymai sušaudyti, nuosprendžių įvykdymo aktai, sušaudytųjų kūnų siuntimai užkasti ar kremuoti, užkasimo arba kremavimo aktai ir kitokie dokumentai.

Nors mirties bausmės vykdymo ir aukos palaikų užkasimo procedūra įvairiais laikotarpiais turėjo tam tikrų ypatumų, iš esmės nesikeitė. Mirties nuosprendį priimdavo įvairios tam tikslui įsteigtos institucijos (teismai, tribunolai, įvairios neteisminės kolegijos arba ypatingieji pasitarimai). Nuosprendį priėmusi institucija surašydavo nurodymus įvykdyti mirties bausmę konkretiems asmenims.

Tik turint tokius dokumentus galima pagrįstai teigti, kad konkretaus asmens palaikai ilsisi tam tikrose kapinėse, tačiau tikslios jų užkasimo vietos nustatyti neįmanoma, nes jos nebuvo fiksuojamos kapinių planuose, schemose.

Paini dokumentų grandinė

Tiesiogiai už mirties nuosprendžio vykdymą atsakydavo teisminės institucijos arba tam tikro OGPU (vėliau – NKVD, MGB) padalinio komendantas. Mirties nuosprendžio įvykdymą kontroliavo apskaitos ir statistikos padalinys. Nuosprendžio įvykdymo faktas buvo dokumentuojamas specialiu aktu.

Siuntimus aukos kūnui užkasti kapinėse surašydavo įvairios šiame procese dalyvavusios institucijos, nurodydamos siunčiamų lavonų skaičių. Prie šių dokumentų archyve dažniausiai pridedamos kapinių arba krematoriumo administracijos atstovų surašytos pažymos arba atskiri aktai apie palaikų (kremuotų ir ne) užkasimo faktą.

Tik turint tokius dokumentus galima pagrįstai teigti, kad konkretaus asmens palaikai ilsisi tam tikrose kapinėse, tačiau tikslios jų užkasimo vietos nustatyti neįmanoma, nes jos nebuvo fiksuojamos kapinių planuose, schemose. Be to, kapinių administracija nežinojo konkrečių asmenų tapatybių. Tą pelenų išpylimo procedūrą atlikdavo krematoriumo viršininkas.

2019 m.: rugsėjo 7 d. Kiaulininkų kaime LGGRTC iniciatyva buvo atidengtas paminklas, žymintis J.Žemaičio tėviškės vietą. Ąžuoliuką sodino J.Žemaičio sesers Kotrynos provaikaitis Mantas Beržinskas ir jaunasis šaulys.

Budelių naktys

Priminsime, kad Sovietų Sąjungoje 1927–1973 m. veikė vienintelis krematoriumas – Dono (Donskoje) kapinėse. Jis buvo įsikūręs buvusioje cerkvėje. Čia buvo kremuojami kai kurie mirties bausme nuteisti ir sušaudyti asmenys. Juos atveždavo į krematoriumą sunkvežimiuose su aukštais bortais. Lavonai tuose sunkvežimiuose būdavo pridengti brezentu. Beje, sušaudytuosius pakraudavo į sunkvežimį tie, kurie juos šaudė.

Šaudytojai ir iškraudavo savo aukas morge, dalyvaudavo deginant jų palaikus. Po to vykdavo gausios išgertuvės. Mat budeliai gaudavo daug spirito rankoms nuo parako nuosėdų ir aukų kraujo nusivalyti. Rankas jie nusiplaudavo muilu tik kitą dieną, kai pabusdavo po siaubingo naktinio darbo ir išgertuvių – apie tai pasakojo buvę budelių kaimynai.

Kremuoti palaikai būdavo išnešami kibirais iš krematoriumo ir išpilami specialiai iškastoje uždengiamoje duobėje kapinėse arba net paties krematoriumo teritorijoje.

Trys kapavietės

Šiuo metu minėtose kapinėse pažymėtos trys tokios broliškos pelenais virtusių aukų kapavietės, kuriose ilsisi kremuotieji 1930–1942, 1943–1944 ir 1945–1953 m.

"Naujai čia pastatyto krematoriumo darbuotojai, pasiremdami kitų asmenų pasakojimais, nurodė tas kremuotų palaikų užkasimo vietas tik 1990 m. Todėl jos laikytinos tik simbolinėmis palaikų užkasimo vietomis", – sakė R.Narvydas. Pridursime, kad J.Račinskio "Memoriale" sukauptoje medžiagoje nėra jokios informacijos apie J.Žemaičio kūno perdavimą kremuoti.

Kai Rusijos Federacijos FSB priimamajame Maskvoje, Kuzneckij most gatvėje, drauge su R.Narvydu domėjomės galimybe prieiti prie Lietuvos piliečių archyvinių baudžiamųjų bylų, pareigūnas paaiškino, kad su tokiomis bylomis gali susipažinti tik tiesioginiai palikuonys arba jų įgaliojimą turintys asmenys. Į klausimą, kokios būtų galimybės gauti leidimą su tokiomis bylomis susipažinti istorinio tyrimo tikslais, buvo atsakyta: "Turite raštu kreiptis į FSB vadovybę. Kai prašymas bus išnagrinėtas, gausite atsakymą."

Prezidentas: 2009 m. Kovo 11-osios Seimo deklaracijoje pripažįstama, kad J.Žemaitis 1949 02 16–1954 11 26 ėjo Lietuvos Respublikos prezidento pareigas.

Įamžintas ir gerbiamas

1995 m. Lietuvos televizijoje sukurtas dokumentinis filmas "Ketvirtasis Prezidentas" (režisierius Juozas Sabolius).

1996 m. Šiluvoje (Kiaulininkų kaimas priklausė Šiluvos valsčiui), J.Žemaičio tėviškėje, pastatytas koplytstulpis (tautodailininkas Adolfas Teresius).

1997 m. išleistas Lietuvos pašto ženklas, skirtas J.Žemaičiui-Vytautui.

1997 m. vasario 14 d. prezidento dekretu J.Žemaitis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu (po mirties).

1998 m. sausio 26 d. prezidento dekretu J.Žemaičiui suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis.

1998 m. lapkričio 20 d. Lietuvos karo akademijai suteiktas generolo Jono Žemaičio vardas.

1999 m. vasario 16 d. prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos atidengtas paminklas generolui Jonui Žemaičiui (skulptorius Gintautas Lukošaitis, architektas Mindaugas Mačiulis).

2004 m. lapkričio 28 d. Palangoje atidengtas paminklas J.Žemaičiui (skulptorius Jonas Jagėla).

2007 m. spalio 25 d. Šimkaičių pagrindinei mokyklai (Jurbarko r.) suteiktas J.Žemaičio vardas.

2009 m. kovo 13 d. ant gen. J.Žemaičio Lietuvos karo akademijos Ramuvos sienos atidengtas J.Žemaičiui skirtas bareljefas.

2009 m. kovo 15 d. J.Žemaičiui suteiktas Palangos miesto Garbės piliečio vardas.

2009 m. rugpjūčio 12 d. Raseinių J.Žemaičio gimnazija pervardyta Prezidento Jono Žemaičio gimnazija.

2009 m. kovo 11 d. Kaune, Karo muziejaus sodelyje, atidengtas paminklas generolui J.Žemaičiui (skulptorius Juozas Šlivinskas).

2009 m. kovo 12 d. LR Seimo priimtoje deklaracijoje pripažįstama, kad nuo LLKS Deklaracijos priėmimo 1949 m. vasario 16-ąją iki mirties 1954 m. lapkričio 26-ąją J.Žemaitis faktiškai vykdė Respublikos prezidento pareigas.

2019 m. rugsėjo 7-ąją Raseinių rajone, Kiaulininkų kaime, pašventintas atminimo paminklas partizanų generolo J.Žemaičio-Vytauto tėviškėje.